Globėjai plepa toliau, tęsiam

kažkur matytas vaizdas įstrigo. Pabandyčiau žaisdama kartu su kita lėle išklausti.

Solve, del snargliu valgymo, tai mes musiskei 4-metei tiesiog pasakem, kai pamatem, kad su ja nesibuciuosime, tai suveike, bent jau prie musu to nedaro, gal paslapcia ir pakramsnoja
tik menuo namie..hmm, maniskiai jau 4 menuo namuose, o dabar ir i darza iszygiavo, tai pazvelgus atgalios galiu pasakyti, kad pradzia buvo ziauriai sunki, man ypatingai, nes su jais namie buvau. visur sakiau ir sakysiu, kad labai dideli demesi reiktu skirti adaptacijai, nes tai sudetingas laikotarpis. nemanau, kad jis dar pasibaige, bet jau gerokai apsitrynem. Man jau ir paciai stogas vaziavo nuo mano rekimo ir nervinimosi ant kiekvieno kampo del bet kokio niekniekio, bet matau ryskia sviesa tunelio gale kai nuejo vaikai i darza, tai situacija visai pagerejo. beje, kai ateinu vaiku i darza, tai 2-metis maziukas bega visas laimingas, o didzioji kazkaip dziugesio nerodo, tai laukiu dienos, kada jau irgi begs visa patenkinta pas mane. Tad, Solve, stiprybes, linkiu, kad adaptacija praeitu kuo greiciau ir neskausmingai.

atsiversk mūsų pasikapojimus, kol dar vaikų neturėjai .
Mūsų dičkis daržą priėmė kaip išdavystę. pradžioje taip pat džiaugsmo atėjus nerodė, bet pasijutęs saugiai, nustojo pasitikti neautraliu, vėliau priekaištingu veidu.

Solve, džiaukis geromis minutėmis, lengviau bus ištverti. Man padėdavo tai, kad nuolat primindavau sau, kad vaikai dėl to, kas darosi su manimi yra nekalti.

Pipirų už nagučių jai. smulkių ir kaskart atnaujinti. nu tam, kad nagučiai gražesni augtų . mūsiškiui padėjo.

Pas mus adaptacinis periodas prasidėjo iš karto. Dar kai ėmėm į svečius. Nuo trečio apsilankymo. Iš viso buvo keturi. O paskui jau gyveno. Labai greitai viskas.
Po mėnesio pažinties jis vadino jau mane - mama. Ne kiekvieną kartą, bet. Tai labai labai mane stebino. Nuo antradienio šio kartais sako - mamyte. Aš galvoju, kad dar visa tai yra labai susiję su Džiugu. Tarp manęs ir Duksio yra didžiulis ir labai stiprus ryšys, labai artimas, o mažiui Duksis yra visas pasaulis. Tikrai, gerąja prasme. Kaip mane tai džiugina.
Aš čia jau rašiau, kad va vaikis sakė jog aš atsisakiau savo mamos. Vis galvojau kaip tai vertinti. Dabar jau žinau kas tai yra- pasirodo toj grupėj kur jis buvo- net penki vaikai- paaugliai yra atsisakyti globėju. Ir jie žinoma ereliai- čia mes, čia mes atsisakėm. Tai ir jis irgi . Nemalonus tas darbas, bet save ir savus skaudulius pažinti reikia- ir mes jau po truputį žingsniuojam. Ir vis dėl to atsisakė- mama. Va reikia išmokti tą gyvenimą priimti toks koks jis buvo.
Pasakojo pas psichologę jis apie VRC, o grįžęs namo visaip Džiugą kvietė ten su juo važiuoti - ten ghi labai gerai, jei gerai elgiesi tai ir prie Kalėdų eglutės nuveda, ir į Katedrą. Norėtų į tą VRC, bet tk su Džiugu.
Iš tiesų tai labai džiaugiuosiu tuo jų ryšiu ir branginu, nes šiaip buvo aiškiai parašyta- intravertas visiškas, kontakto su vaikais užmegzti tinkamai nemoka.
Tas kontaktas užsimezgė labai greitai ir gerai, ir su kiemo vaikais irgi. Jis eina pas vaikus žaisti. Kai pasakiau vaiknamio psichologei, tai ji niekaip tuo patikėti negalėjo, nes ten jis su vaikais nedraugavo, ir jokių kontaktų nemezgė.
Žodžiu, kadangi adaptacija prasidėjo daug anksčiau nei aš jos tikėjausi- tai labai gerai žinojau ką imu, kodėl, ir miglotai įsivaizduoju, kad ji baigsis kažkada .

Vistik, aš save saugosiu, kai labai pavargsiu- va duksį išsiūsiu pas sunutę solfedžio mokytis ir grot, mažių paliksiu sesei- o pati savaitei į Taigą. Kad jokių žmonių nesutikčiau

gerai, vat mano berniokus sustyguos, kaip Tavo mažėlį...

Vat kiemo su vaikais baltai pavydžiu. Man pačiai augant tai buvo svarbu. Tikiuosi, kad čia vasarą perbėgę per kvartalą ras su kuo draugauti

Ir aš noriu į Taigą, pasiimk ir mane.

Vaizdelis. Aš koncerte. Sako vyras, girdžiu Fėja kažką šnibžda viena kambaryje, prisėlina, klauso-,,nekenčiu, kai mama taip elgiasi, kodėl ji koncerte, turi būti su manim, kodėl ji dabar ne čia, kodėlllll, ėmė ir išvažiavo, namusoe galėjo būti, pykstu ant mamos, kad taip daro, aš jai pasakysiu, kai grįž, kad pykstu....''. Išeinu taip į pusmetį kartą kokį. Ar turėčiau neiti? Kada ji mane nors truputį paleis?

įtikinai. Pasiimsiu. Vaikus kaip ir tarėmis - Sunutei, paskui jau ją visur leisim. Paeiliui.
Šešetienį mano kolegė sakė- kaip tu taip moki. Žvengė. ruošiam namų darbus- darbe, budėjimas toks dalykas- ir jis man sako- o mano vaikai tai...aš jam ir sakau- tu dar neturi vaikų. Liko vaikas be žodžių ir ruošė pamokas toliau. Paskui bandė išaiškinti, kad jo labai bloga nuotaika, kad jis ten neis, to nedarys. Ir zyzia. Paaiškinau- visur eisi, kur pasakysiu tai ten ir eisi, ir man visai nusispjaut kokia ta tavo nuotaika. Atsidūsėjo ir toliau rašė.
Ir tiesa pasakius, tai aš nesigilinu kas mane myli ar nekenčia- jei man reikia eiti kur nors- teatrą, koncertą, pas draugę. Ir einu. Ir iš viso galvos nesuku. Todėl kad tas gyvenimas yra toks, ir mano gyvenimas irgi yra dabar. Vaikų reikalas yra prie gyvenimo patogumų ir nepatogumų taikytis. Čia myli- čia nekenčia. Momentiniai dalykai, ir taip žinau kad myli, ir kad aš juos myliu. O toliau- negvildenu. Prisimenu save, savo jausmus tai labai gerai žinau- ko norėjau, ko nenorėjau- ir jiems viskas ne kitaip. Jų problemos, jei nesusigalvoja kuo užsiimti daugiau, nei zyst, kol mamos kelias valandas nebus. Duksis tai puikiai žino, mažius pripras. Niekur nesidės. O tai kaip Fėja mokykloj pabūna be mamos, darželyje buvo, būreliuose. Va dėl to, tai nesuk galvos. Tegu ji kalba ką ji nori.
Ar ji elgesį keičia? Ar kaip nušoko nuo vėžių tai taip ir niekaip kol kas?

Bet kaip ji man sąžinę sukutena, tais savo priekaištais, aš protu suvokiu, kad turiu teisę eiti ir tuo savo ėjimu niekaip jos neskriaudžiu, bet va viduje, tai negerai jaučiuosi. Ir svarbiausia kaip paskui ji man dar kokią savaitę primena, kaip aš ,,nusikaltau''-matai, paėmei ir išvažaivai,palikai mane, man blogai buvo.
Tik neseniai ji jau atstojo nuo manęs kai aš į tuliką einu, nes pasakiau, kad paimsiu diržą ir gausi, gausiu?, gausi. Jei tik į tuliką, prie durų-mama pažiūrėk kaip nuspalvinau, mama ką darai, mama man pilvą skauda, mama ... Bile kalbinti.

Nekeičia ji elgesio.

Papildyta:


Ojeeee Kas dar norit prisijungti? Vaikus gi bus kur palikti


Aš rimtai noriu į taigą, kaip ten pakliūti?

Alfija, aš tai stebiuosi, kad tavo mažėlis nutyla. Braškė visada turi ką pasakyti. net tada kai jau visai susiginčijam , po visa ko ji atsidusta ir primena "bet aš vistiek ne viską dar pasakiau".

Vistik, Šelma yra rašius auksinius žodžius- kad vaiko problemos yra vaiko, o ne mano. Ta prasme, jei jis liūdi be priežasties(teisingiau vaidina) ir tam plane. Tai jo pasirinkimas jaustis vienaip ar kitaip. Ir viskas. Ir tai supratus, kaip Šelma kad sakė- paaugi, atlaisvėji.
Įkyrumo mažius žinoma įkyrus. Bet aš jam taip ir sakau- neįkyrėk. Patyli šalia. Paskui vėl primenu. Ir viskas. Prie tauleto su klausimais irgi prisitato, bet aš klausiu ar jis kokį reikalą turi man padėt nusišluostyt, ar kaip. Tokiu reikalu galiu ir įsileisti. Tai nelenda. susigėsta kiek.
Bet yra visko iš eilės- kiekvienam pasakojime yra dalis ir to, ką mažasis daro. Aš , aišku, visų jūsų vaikų istorijų nežinau ir tikriausia ir nereikia man to žinoti su smulkmenom, bet va taip galvoju kad mažius labai stengiasi. Man taip ir sako, bet ir pačiai yra svarbu suprasti.

Karusia, labai stengiuosi neįsivelti į ginčus ir diskusijas. Nesiduodu išmušama iš vėžių. Čia su Duksiu yra aktualiau. Ir kažkaip pradeda sektis nebediskutuoti, ten kur jokių diskusijų būti negali- ruošiant pamokas, einant į mokyklą(o kodėl reikia), jei griežtai liepta sustvarkyti savus kambarius, darbo vietas. Ir yra vietų kur diskutuojam ir ginčijamės, tada kitas reikalas.

Šiandien maniau jog nusišausiu, arba imsiu keiktis kaip mano mažius. Auginu labradorą. Tai tas bjaurybė sugalvojo užlįsti už baldų, kur mažiukas tilpdavo, ir ten įstrigti. Nei pirmyn, nei atgal. Teisingiau pirmyn tai įlindo- atgal niekaip. Pusė laiptinės vyrų šunį vadavo. Remonto dabar reiks po baldų atlupimo. Košmaras kažkoks. Didelis kaip arklys, ėda tiek pat. Išvedus lauk visokio gėrio pusmaišį prisirenku, ba aš renku. Tai dabar ...o atsirado jis pas mane visai paprastai- atidarė , pravėrė buto duris ir įmetė, ir pabėgo. Biškį mat brokaunas, ausys truputį ne tokios. Mes laikom duris dieną neužsirakinę, nes tai į kiemą, tai atgal- sveikatos nėr atidarinėti.

Pazystamas jausmas, jau galvojau, kad man kvankt truputi, bet ziuriu ir pas pacia tokios bedos buvo, man irgi skauda galva nuo mano rekimu ir nervinimosi, dziugu, kad pas jus gereja situacija, pas mus irgi po truputi gereja ir prisiminus pacia pradzia, dabar matosi didelis pagerejimas, bet nors ir praejus 2 menesiams, dar nebuvo pas mus tokios dienos, kad nereiketu uzrekti. Graziai prasai, kad taip nedaryk, gali prasyti nors ir 10 kartu, nulis emociju, bet jeigu tik gerai uzrinki tuomet suveikia prasymas ir jis labai puikiai tada supranta, kad taip daryti negalima. Zinoma nenoreciau, kad tai butu amzinai, tikiuosi viskas praeis ir uzteks ramaus tono, kad butu isgirstas prasymas, o netektu visa gyvenim rekauti, kad butum isgirsta.