Pas mus adaptacinis periodas prasidėjo iš karto. Dar kai ėmėm į svečius. Nuo trečio apsilankymo. Iš viso buvo keturi. O paskui jau gyveno. Labai greitai viskas.
Po mėnesio pažinties jis vadino jau mane - mama. Ne kiekvieną kartą, bet. Tai labai labai mane stebino. Nuo antradienio šio kartais sako - mamyte. Aš galvoju, kad dar visa tai yra labai susiję su Džiugu. Tarp manęs ir Duksio yra didžiulis ir labai stiprus ryšys, labai artimas, o mažiui Duksis yra visas pasaulis. Tikrai, gerąja prasme. Kaip mane tai džiugina.
Aš čia jau rašiau, kad va vaikis sakė jog aš atsisakiau savo mamos. Vis galvojau kaip tai vertinti. Dabar jau žinau kas tai yra- pasirodo toj grupėj kur jis buvo- net penki vaikai- paaugliai yra atsisakyti globėju. Ir jie žinoma ereliai- čia mes, čia mes atsisakėm. Tai ir jis irgi

. Nemalonus tas darbas, bet save ir savus skaudulius pažinti reikia- ir mes jau po truputį žingsniuojam. Ir vis dėl to atsisakė- mama. Va reikia išmokti tą gyvenimą priimti toks koks jis buvo.
Pasakojo pas psichologę jis apie VRC, o grįžęs namo visaip Džiugą kvietė ten su juo važiuoti - ten ghi labai gerai, jei gerai elgiesi tai ir prie Kalėdų eglutės nuveda, ir į Katedrą. Norėtų į tą VRC, bet tk su Džiugu.
Iš tiesų tai labai džiaugiuosiu tuo jų ryšiu ir branginu, nes šiaip buvo aiškiai parašyta- intravertas visiškas, kontakto su vaikais užmegzti tinkamai nemoka.
Tas kontaktas užsimezgė labai greitai ir gerai, ir su kiemo vaikais irgi. Jis eina pas vaikus žaisti. Kai pasakiau vaiknamio psichologei, tai ji niekaip tuo patikėti negalėjo, nes ten jis su vaikais nedraugavo, ir jokių kontaktų nemezgė.
Žodžiu, kadangi adaptacija prasidėjo daug anksčiau nei aš jos tikėjausi- tai labai gerai žinojau ką imu, kodėl, ir miglotai įsivaizduoju, kad ji baigsis kažkada

.
Vistik, aš save saugosiu, kai labai pavargsiu- va duksį išsiūsiu pas sunutę solfedžio mokytis ir grot, mažių paliksiu sesei- o pati savaitei į Taigą. Kad jokių žmonių nesutikčiau