Globėjai plepa toliau, tęsiam

Ir aš nenoriu Labai daug gavau, labai daug išmokau, labai užaugau Ir su kiekvienu vis lengviau

Žinai,visi sako,kad sunku,o iš tikro,kuo toliau,tuo lengviau ir pasitenkinimo daugiau.Motinystė veža,ane?

Motinyste veza , ypatingai kai namie tylu, kai visi trys angeliukai miega, o as prie kompo , tyloje, viena....kaifas

Sveikos,
Čia rašyti man labai nedrąsu, nesijaučiu pakankamai patyrusi, negaliu patarti, nemoku diskutuoti, kažko bijau, bet pribrendo reikalas ir niekas kitas man nepatars. Visada buvau įsitikinusi, kad pasakosiu mažei tiesą, kad kai tik jau bus laikas, lengvai kalbėsiu, kad ją pagimdė kita mamytė, kad yra dar kitas brolis ir sesė, močiutė. Jai treji su puse ir man jau baisu. Pamiršau, kad jinai įvaikinta, visi užsimiršom ir nebežinau kaip kalbėti. Nemeluosiu, bet juk jinai tikrai panorės pamatyti savo brolį, sesę, gal net mamą, kai jai bus kokie aštuoneri ar daugiau, ką man sakyti, gal sakyt, kad yra ir kita mama, bet sakyt, kad nežinau kur ir kad galės susirasti užaugusi. Ką sakyti, kada, kaip? Pasimečiau. Nesitikėjau kažkaip

Julem, svarbiausia nerodyk jai, kad tau tai sunkus pokalbis. Gal tarp kitko papasakok garsiai vyrui, ar moęiutei, kad va, kokia bendradarbė/draugė įsivaikino vaikiuką, pasidžiauk už ją, suintriguok mažę, kad jai kiltu klausimų Kai klaus, bus lengviau pasakyti, kad būna vaikų iš pilvelių ir vaikų iš širdelių
Arba knygą kokią ta tema paskaitykite, pasaką pasek apie mešką zuikį įsivaikinusią
Galu gale, pasakyk, kad teta supermamoj auginanti 3 savo pagimdytus ir 3 kitos mamos gimdytus vaikus siunčia jai didelius linkėjimus

Ačiū. Ech...na gerai, pasakyt kažkaip pavyks, o ką daryt, jei norės (vėliau, žinoma) susirasti

Kai jinai buvo mažytė, kažkaip viskas atrodė paprasčiau, dabar imu ją savintis, siaubingai sunku net pačiai pripažint, kad jinai dar kažkieno, o jau bendraut su tais artimaisiais tikrai, manau, laikas tik kai jau bus beveik suaugusi, bet ką daryt jei norės anksčiau

Labs, julem,
Mes turim tokią pasakėlę apie kiškučius. Gamtoje kiškius augina visos kiškės, prabėgdamos pamaitina. Nu pasinaudojau ir seku jiems, kaip mamytė nesugrįžo pas du bejėgius kiškučius, atbėgo kita zuikė, pamaitino, paglostė, kailiukus sušukavo, sekė pasakas. paaugę kiškiukai ėmė klausinėti, iš kur jie. Kiškė papsakojo, kaip rado juos sušalusius pievoje. Paaugę kiškiukai norėjo surasti kiškę, kuri juos paliko pievoje, nes ausyčių spalva buvo kaip jos, o žolytes ėdė tokias, kokias išmokė mamytė. Vieni bijojo. paprašė, kad kartu keliautų mamytė. visi trys po nuotykių (galima visko apie šunis, lapes prigalvoti) surado tolimame miške kiškę, kurios ausys buvo tokios pat spalvos kaip kiškučių. Bet tik ausys...ji kalbėjo kito miško kalba ir ėdė kitokias žolytes. paršokavę į savo pievą kiškiukai su mamyte buvo labai laimingi.
O kiek klausimų kyla. maniškiai žinojo tokio amžiaus, kad juos parsivežiau iš vaikų namučių, kad gimė iš kitos moters pilvelio, nes moterų pilvelių gimsta vaikai. Dičkis būdamas ketverių išmąstė, kad visi vaikai gimsta iš moterų pilvelių ir vaikų namučiuose laukia, kol juos suras tėtė ir mama
Dabar mano pirmokui klausimų nekyla, dėl to man truputį neramu, nes jaučiu, kad mąsto apie tai, bet bando pats susigaudyti. Žino, kad vaikai šeimoje gali atsirasti visaip. Dažnai prašo papasakoti, kaip aš juos pirmą kartą pamačiau. Vaikams labai linksma klausyti, kaip pasakoju apie mūsų pirmus susitikimus. Svarbu, kad pokalbiai ramūs. linksmi, natūralūs. tada jiems į galvą neateina, kad kas nors ne taip...juk viskas ..taip...
Mūsų tėtė labai jaudinasi dėl tokių pokalbių. Jam per sunku įsisamoninti, kad vaikai priklauso ne vien mums. O teks, kaip tenka visiems turintiems vaikų, nesvarbu, kokiu keliu atėjusių. Galų gale, net savi pagimdyti priklauso tik patys sau ir niekam kitam, taip ir mūsiškiai - patys sau. Visi kiti tik padedame užaugti ir kuriam santykius tokius, kokius kuriam.

Gal ką išsiaiškinot? Mano pupa kai maža buvo, visu raišiojo juosteles, virves, narpliodavo kur papuola- tarp kėdžių, lėlių vežimo, sekcijos. Ką tai gali reikšti?

Ačiū, tikrai pasinaudosiu pasakėle. Dar jinai neklausia, nesupras, bet jau visai greit, manau, ims klausinėti.

jei labai ieškot kažkokių archetipinių reikšmių, galima pastebėt, kad juostelių raišiojimas tradicinėse kultūrose - apsaugos nesaugioje erdvėje sukūrimo priemonė. Jaunamartės (nesaugus statusas, kai nepriklausoma nei tėvui, nei dar vyrui) erdvei apsaugoti, naujagimiui iki krikšto, nėščiosios nešiodavo apsaugines juostas (galima būtų vardinti ir vardinti). Galų gale ir dabar juostomis signalinėmis tveria praėjimus.

Nu klausinėti vaiko reikia. Gal taip nori, kad daiktai kažkokie nuolat būtų kartu, kad jų kas neišskirtų, gal kažkas įsivaizduojamo negali pereiti juostelės ar virvutės? Tik neprimygtinai, geriausia kartu žaidžiant.

O aš net neprisimenu,kaip su Pupa kalbėdavom.T y,kodėl?Na,kas išprovokuodavo tokį pokalbį... Bet kažkaip net nesinervindavau.Mus labai gerai kursuose paruošė atrodė,kad tai natūralu.Dabar jau neklausinėja.Tik kažkada pareiškė norą motiną pamatyt.O ta moteriškė agresyvi,piktnaudžiaujanti ir butas landyne virtęs,tai kai noras nebuvo primygtinis ir nesikartojo...

Julem, labai miela tave matyti! Berašydama ėmiau galvoti, kaip čia kreiptis - ar jūsinti, ar ne... Bet "jūsinimo" aš nelabai mėgstu, ypač dūšiai artimose temose, tad nejūsinsiu.

Man atrodo, kad atsimenu tavo istoriją. Tada dar gana aktyviai čia lankiausi. O tu vis tik turi tą mergytę... Širdis sušilo

Bet rašai taip... sunkiai. Pilna nerimo širdimi. O to nerimo, mano akimis, dar neturėtų būti. Nes problemos kaip ir nėra. Ji tik tavyje. Čia tu nemoki su savimi susikalbėti.

Sunute rašė apie kiškučius. Aš kalbėdavau apie gegutę. Labai didelių pasakėlių mes neturėjom. Tiesa, mes įvaikinom, kai sūnui buvo šešios savaitės. Taigi vaikis nieko neprisiminė.

Aš visa širdimi manau, kad problema tik tavyje arba jumyse. Bent jau kol kas tai tikrai. Ir jeigu su savimi nesusitvarkysi, ateity gali būti vis sunkiau. Tai ko gi dabar nerimauji, kai nerimui vietos dar visai nėra? Klausinės? Kada klausinės? Štai maniškiui jau sausį bus 15 metų ir iki šiol ne tik neklausinėja, bet net tingi apie tai kalbėt. Nes aš tai jau tikrai neslepiu savyje problemų, nevengiu įvaikinimo temos. Vaikams tai visiškai joks tabu ir jokia problema.

Ko bijai, tą ir turi - tai sako mano išgyvenimai. Mūsų vaikas visiškai į mus nepanašus - tamsaus gymio, rudaakis, tamsiaplaukis. Tarp mūsų - mėlynakių, šviesiaplaukių - jis iš karto įdomiai žiūrisi ir žmonėms kyla klausimų, į kuriuos aš ir karto galiu duoti atsakymus Keista tai, kad labai mažai kas per tiek metų klausė Jeigu bijotume - kaip reikėtų gyventi?

Ko paklaus - atsakysi. Nieko čia baisaus, nes problemų sulauksi tikrai tik tada, jeigu meluosi. O ką blogo tu padarei? kas blogo, kad mergaitę pagimdė kita mama? Aš tai net nelaukdama kalbėdavau vaikui apie skirtumus - gegutė yra toks paukštelis, kuris neaugina savo vaikų, o atiduoda kitoms gegutėms. Yra žmonės mėlynakiai, yra rudaakiai. Mes visi skirtingi. Ir pan. Čia yra labai svarbus vienas momentas: neperspaust ir pasakyt tiek, kiek vaikas klausia, tiek kiek jam tuo metu reikia.

Mūsų pavyzdys: penkerių metų sūnus grįžo iš darželio, kuriame, matyt, buvo pamoka apie tai, kaip vaikai auga mamytės pilve. Aš sėdžiu ir mezgu, o ji burzgia šalia manęs su mašinyte. Bežaisdamas sako: "tai va, kai tu, mamyte, mane pagimdei, tai..." Aš neleidžiu jam baigti ir ramiai, nepertraukdama savo darbo ir nepaleisdama mezginio iš rankų, net gal ir nepakeldama akių į vaiką, pertariu: "aš tavęs nepagimdžiau, sūneli". Vaikis nustebęs man sako: "o tai kas tada mane pagimdė?" Aš atsakau: "kita moteris". Vaikis: "aaaaaa, aišku". Aš toliau tyliu, nes jis daugiau nieko neklausia ir toliau burzgia su savo mašinyte. Aš toliau mezgu. Tai ko čia bijot? kame slypi baimės? Jeigu aš būčiau pergyvenus ir išsisukinėjus, tai tikrai būtų mano vidinės ir daugkartinės problemos, o tikrai ne vaiko problemos.

Sūnus bais gerai, net pernelyg gerai prisimatavo išskirtinumo rūbą, nes jau kas kas, o jis tai nepilnavertiškumu tikrai neserga Iš tos kitoniškumo temos net turim šeimos anekdotą: "grįžo vaikis iš mokyklos antroje ar trečioje klasėje gavęs ne puikiausią įvertinimą už diktantą. Perskaitau diktantą - parašytas be klaidų. Klausiu - tai kas čia blogai? Jis man sako: tai mokytoja liepė sakinius rašyt stulpeliu. O aš parašiau iš eilės. Sakau: tai kodėl tu taip padarei? O jis man: taigi tu man visada sakei, kad aš TURIU SAVO NUOMONĘ TURĖT. Tai aš taip ir parašiau, kaip man atrodė gerai"