Mamos ir anytos:padeda ar trukdo?III

anita padeda, bet su patarimais nesikisa, kai prasau su vaikais pabuna,pati niekada nelenda, tas man labai patinka, nemokina, mama toloka gyvena, tai atvazioja aplankit, nepadeda, nebent jei kazko paklaust jos

kaip as jums pavydziu kad anyta nesikisa

Anytos neturiu, mama gyvena kitoje apskrityje, kaime. Visai netrukdo

Patarimų irgi beveik nedalija... Dažniausiai būtent manęs ir paklausia, ką ir kaip daryt, kuo vaiką maitinti ir pnš. (kai paliekam dukrą pas mamą).

Vyresnėlę mamai savaitėlei per vasaros/žiemos atostogas paliekam...

Mamai jau 70 m., tai dažnai jos anūkais neužkraunam... Be to, dar ir sesers berniuką retkarčiais prižiūri.

Žodžiu, iš esmės tik patys savo vaikus auginam.

Mums - ne atgyvena, o tikras džiaugsmas, kad turime nors vieną babytę (mano mamą), kuri gyvena kaime Vyras tėvų iš vis nebeturi, tad mūsų vaikai tik tą vieną senelę ir teturi. Tad labai vertiname tai, jog vyresnėlę (sūnelis dar per mažas, mamai per sunku būtų) nors savaitę galima vasarą kaime palikti.
Kaime - grynas oras, didelė sodyba, uogos, daržovės, nėra tv, kompo Išsilaksto, išsiduoda - super

man kantrybės stinga labai panašiai jaučiuosi- tą erzulį jaučiu, bet ne uošvienei, o savo mamai.
Kai pagimdžiau, tai mąsčiau, kad visas mamas reikia ant rankų nešiot, kad jos tokius skausmus ištvėrė. Ir vaikai nei vieno pikto žodžio kalbėt joms negali. Vien dėl to, kiek jos gimdydamos turi iškęst.
Bet grįžus namo iš GN, kažkas apsivertė.
Mama tikėjosi, kad prašysiu jos pagalbos bet kada. Tačiau man to neprireikė. Vyras padėjo pirmom savaitėm labai, o paskui tiesiog savaime viskas klostėsi ir nejaučiau poreikio padėt.
Bet tas siūlymąsis: "aš galiu pavežiot, tu pamiegok", "palik man vaiką, o tu pasidaryk tą ar aną". Viskas būtų gerai, man kai reikia, aš paprašau. Ir nesijaučiu didelė egoistė, kuri neleistų niekam su vaiku būt. Bet jei vaikui norisi MP, ir žinau, kad aš turiu būt šalia.... kaip galiu palikt ilgėliau? ir jei esu milijonus kartų sakius, kad dieną aš neužmiegu, kam man vis tai siūlyt...... o gal nervai sudirgę, jaurumas paaštrėjo....
arba dienos metu, užmiega mergytė bevalgydama. Ir esu daug kartų pasakojus, kad va pabandau paguldyt, ji iš kart nubunda. Tai geriau ir laikyt rankose, tegu miega tą valandžikę taip. Nea "tu paguldyk ją" .
O jei atsakau "Mamyt, aš juk jau tiek mėnesių ją auginu, jau žinau, kaip kas". "tau nieko pasakyt negalima"......

Bet kai man leptelėjo apie tai, kad kai buvau iškepusi pyragą ir ji iššveitė skardą, "nes pas mane daug ką šveisti reikia"...... tai tada įsižeidžiau tikrai..... nes jau ko ko, bet tvarkos tai netrūksta pas mane.....
nežinau, kišasi, o tai erzina..... ilgai ilgai atsakau ramiu tonu, bet kartais nesigauna... tada baisiai įsižeidžia.....

arba klausinėja manęs elementarių dalykų kaip tas ar anas, ar taip turi būt. Bet ima ir lepteli, kad aš gi nežinosiu, man pirmas vaikas, o ji tris užaugino.
o jei palieku pasaugot, ir patariu, ką daryt "viskas mums bus gerai, aš viską žinau gi, vaikus savus užauginau"..... nesvarbu, kad aš žinau, ką mano mergytė mėgsta, ir kaip mes pratę daryt........

kažkada mergytė verkė, tai mama ją pradėjo linguot kėdutėj.... negalėjau žiūrėt, rodos mergytės galva mataravosi nuo siūbavimo. sustabdžiau, paėmiau ant rankų, pasakiau, kad negaliu žiūrėt į tokį lingavimą. juk per stipru........

kažkas atsitiko su mano mama..... ji rodos vien tik kritikuoja ir jai ši anūkė, lyg jos nuosavas vaikas......
labai sunku

acha situacija gal ir panaši, mes kažkada su vyru nusprendėm, kad anūkės gimimas jo mamai "stogą nunešė" na su kai kuriom močiutėms turbūt taip būna, mano uošvienei dar gal pagal jos savybes būtų labiau tikę dukrą augint, o ne sūnų ji moka puoštis, ji nori kitus puošt, savu laiku bandė manę visaip koreguot, bet aš nesikoregavau, o čia bac ir anūkė gi štoks potiancialas puošybai

perskaičiau tavo pacituotą mano postą jis toks senokokas ir galiu pasakyt tik tik, kad buvo šiek tiek man geriau, paskui ir vėl uošvienė pradėjo erzint iki negaliu, o oerzin dar ir tai, kad ji nu šeip iš principo gera uošvienė, o ne šeip kokia paturbinta boba, bet....... sakysim taip ji pesimistė ji grįžus iš parduotuvės gali pasakyt vat mačau labai gražius ridikėlius ir forma graži ir nesukimyja, bet nepirkau nes nu cheminiai ir kitokie negali būt, bet nuėjau į turgų ten ir buvo ridikėlių, bet sukirmyja tai vat nepirkau ir vėl, nėr ką valgyt vai vai vai (badu žodžiu ruošiasi numirt ) ir visą laiką taip ir ne itaip, viskas blogai kaip aš sakau, optimistas sakytų ech kaip medžiai pavasarį gražiai sužaliavo, tai mano uošvienė turbūt sakytų va sniegas nurtirpo visi šunų šūdai pasimatė, visur šlapia, purvina

žodžiu vieną dieną man nervai jau neišlaikė to jos mykimo ir aš pasisakiau ką aš galvoju apie jos tokį požiūrį į pasaulį vat tada ji pradėjo kažkaip kitaip su manimi bendraut ir elgtis, nes išsakiau viską ir apie tuos savavališkus namų tvarkymus ir paie tai kokios tos pagalbos man reikia, kokios tikiuosi ir kokią gaunu, aišku man lengviau ji mano uošvienė, o ne mama ir ji jau kitaip reaguoja į tai kai jai pasakiau, kad gerbiamoji jei nori užeit tai valio, bet paskambink, susitark su manimi ir sakyk, kad nu noriu ryt užeit, aš pasižiūrėsiu ar neturiu kitų planų ar darbų ir jei ne tai aišku, užeik, bet ji taip būdavo skambina ir sako nu aš jau ateinu pas jus būsiu už 15 min o mes su dukrai jau susipakavusios ir ruošiamės eit su savo chebryte kavintis ten vaikais jai ir visokios tetos man pabendravimui

žodžiu tokių niekinių smulkmenų, kurios net geras uošvienes ir mamas daro erzinančiomis yra krūvos tik jei jūsų parašas teisingas, jūsų pumpurėlis dar visai mažiulytis, manajai jau kitą savaitę bus 2 metai todėl galiu beveik jums pasakyt taip kai vaikas pradės vaikščiot, paūgės greičiausiai ir jūsų mama pajus, kad jums jos mažiau reikia ir tie santykiai susigulės, o jau kai bus vaikiukui kokie 4 metukai vat tada turiu įtarimą, kad ir mama jums bus gera ir man uošvienė ir joms bus ką su taips vaikais veikt ir jiems su jomis, manajai tuoj 2 metai, o prie manes prilipus lyg būtų pusmetinukė tai jai tos močiutės šimtas metų, o ir man jau kažkaip daug lengviau jau mudvi visur apeinam, visur apvažiuojam kur mudviem su dukra reikia, aišku močiutė turbūt jaučiasi nustumta į šoną, bet išmuš ir jos valanda dar kartais pajuokauju, kad pati bėgs slėptis nuo tos anūkės, tiesiog ateina matyt toks momentas kai žmogus nor būt reikalingesni daugiau nei jo reikia ir nejaučia tos ribos, kurios nereikia peržiangt nei su savo pagalba, nei su patarimais....... mes su mano seseria nesam artimos, mažai bendravom, mažai bendraujam, bet didžiai mano nuostabai ji man padėo labiausiai vat kažkaip žmogus sugebėjo nors ir neprašiau susakyt tai ko man labiausiai tuo metu reikėjo ir kas buvo neaišku ir daugiau nelindo, o visi kiti...... nu geri žmonės, bet reikia mokėt gyvent ir savo gyvenimą, o ne kitų kaip, kad daro manjo uošvienė ar jūsų mama juk dabar jom antra jaunystė, eik kur nori, daryk ką nori nei maži vaikai nei ką ir jei sveikata leidžia tai OI... bet ne sėdi namie ir galvoja, kad medis ne gražiai žalias, o kažkaip šlykščiai žalias

sėkmės jums ir gražaus augimo

o taip, duok Dieve

puikiai suprantu, kad mamą reikia gerbti, ir absoliučiai nėra nieko blogo tame, kad ji nori padėti.

Bet vat kažkas viduje burzgia durzgia nuo jos kalbų......

tikiu, kai grįšiu darban, tai tikrai mamuko pagalbos prireiks ir dar kaip

ale bėda bėdelė tame, kad mano mamukas neypatingai gerai suprantantis žmogus, pvz., jei aš norėčiau ką nors pasakyt, kad mamyt tikrai žinau kaip elgtis. Tai ji užsipliekstų, "nejaugi jau nieko padaryt negali".....

ui
kažkoks matyt tarpsnis dabar

Paskaitinėju vis, nu žinokit nuprotėja tie tėvai pamatę anūkus Kartais ir juokt ir verkt norisi.
Buvom supažindint mes anūkės su seneliais, tai mano mama kažkaip nesidalino patarimais, bijojo manęs ir be mano atsiklausimo jos neimdavo į rankas Griežtai draudžiau nešiot ir supt, bet ne visada tai padėdavo. Vat mano tėtis tai užkniso su savo juokeliu apie tai, kad nepakankamai pavalgius mergaitė ir tuoj duos lašinių ir arbatos Vieną ar du kartus dar galiu paklausyt, bet kai dešimt kartų per dieną ir taip kasdien Tai varė iš proto. Bet žinojau, kad tai tik iš begalinės meilės tiek man tiek anūkei, tad kažkaip atleisdavau.
Vyro tėtis bijo ir nežino dar kaip elgtis su maža anūke, tad laukia kol paaugs
O vat anyta tik savaitgalį pamatys mūsų mažąją, tad įdomu, kaip tai įtakos

as anyta nesiskundziu, gan gerai sutariam, patinka kad nesikisa, nemoko ka ir kaip daryti

Aš anytai visada buvau bloga, nieko nesugebu, niekam tikusi... Kai su pirmąja grįžus iš GM atėjo draugai aplankyti, tai ta, kad nemaišytu, įsipylė vandens į kibirą ir pradėjo grindis plauti kai dukrai suėjo pusę metų, atnešė dovanų - naujagimui berniukui skirtus šliaužtinukus ... Šiaip vaikščiojantis čiūdas, visiems tik ir skundžiasi kaip su manimi sunku, kiek daug man padeda, o aš nevertinu. Kišosi į šeimą, net skiryboms buvau jau dokumentus suruošusi .
Viskas pasikeitė, kai MB brolis paną parsivedė, pas ją žodžio palauk nėra . Dabar aš pati geriausia . Bet ir vėl bėda, jau informavo, kad atostogas spalio pabaigoje pasiims ir man būtinai PADĖS po gimdymo , bijau. MB pažadėjo su ja pasikalbėti...
Mano galva, pagalba yra tada kada jos paprašai, o ne tada, kada ponia nusprendžia, kad būtent šiandieną man reikia tos pagalbos

akwa1 oi kaip as tave suprantu.. pas mane panasi situacija, tik va geriausia as niekad netapsiu, kuo toliau tuo as blogesne pagal ja darausi.. ir as nenoriu jokios pagalbos gimus kudikiui

Akwa1 pazistama situacija ir net labai, bet ir kodel tos anytos kalba apie marcias blogai, juk nereikia kelt i viesuma tai kas vyksta namie uz duru, o kodel nepasipasakot draugem kokia gera ir nuostabia moteri surado mano sunus, nesvarbu kad taip nera, tai kalbedamos ir darydamos jos pacios save drapsto purtais. Nuo mano anytos nusisuko kelios drauges, kurioms ji skundesi apie mane ir savo sunu, nors ne vieno tikro fakto nesake, gal kada susipras jos