QUOTE(areida 4ever @ 2011 11 15, 13:06)
tai nuskambejo kaip tipiskas isdaviko pasakymas

"del taves tai darau,tu nelaiminga su manimi,tau gero noredamas iseinu" Jus ji pateisinate ir tai suprantama,bet neuzsimerkit pries faktus

Jis jums pasiule isvaziuoti(nesislepkit po tuo"MES nusprendem"),juk JAM kazkas susisuko,JIS nori pabuti vienas,JAM reikia,ne jums..Aisku situacija sudetinga,bet kai tai liecia seima ir jausmus,situaciju paprastu nebuna

As manau jums reikia grysti,perspejus/neperspejus ne esme

grysti ir issiaiskinti..kol jus esate seima,problemas spresti reikia,o ne begti nuo ju(ir nesidangstyti,nesiteisinti,o spresti)
QUOTE(Inntra @ 2011 11 15, 13:25)
Kad pabegot- kvaila. Tai neisspres problemos. Uzkonservuos jo siulomam laikui. O je,i tarkim, po keliu men. viskas "nurims" - ar galesite gyventi su abejonemis, su visais neatsakytais klausimais ???
Nesislapstau aš, bet nebegalėjau ten būti. Mėnesį gyvenau kaip pragare...Naktimis nemiegojau, vaikščiojau kaip zombis, nieko valgyt negalėjau, nes viską išvemdavau, pastovios ašaros ir neviltis, tiesiog jau pati nebegalėjau psichologiškai to pakelti. Aš atsitraukiau, o ne pabėgau.. Noriu laiko ir sau, ir jam.. Noriu atsigauti visų pirma fiziškai, kad galėčiau blaiviai mąstyti.. Dabar esu pasimetus visame kame...Žinau, kad problemos niekur nedings, bet man reikia naujų jėgų jas spręsti...
Taip, gal Jums iš šalies atrodo, kad kvailai jį teisinu.. Bet tiesiog negaliu patikėti, kad žmogus taip galėtų pasikeisti per porą mėnesių, kad mylintis ir geras vyras staiga tapo tokiu bejausmiu žmogumi... Kartu mes jau 7 metai, tai negi aš to žmogaus visai nepažinojau? Mes sutarėme puikiai, tikrai jokių rimtų pykčių ir barnių tarp mūsų nebuvo. Taip, nuomonė mūsų skyrėsi tik dėl gyvenimo vietos. Jis norėjo likti ten, o aš grįžti į Lietuvą. Kiekvienas turėjom svarius argumentus, kodėl reiktų gyventi vienur arba kitur...