Vyras jau 4 metus turi meilužę

Vaidinti pries ka.Pries save?O kam?Tada geriau neatleisti,bet paleisti.Kai emocijos uzgozia sveika prota,tada ne iki atleidimo.Bet tas darbas su savimi labai ilgas procesas.Tada gali iskilti klausimas sau,ar verta ta procesa pradeti,ar verciau atleisti,bet ir paleisti,kad lengviau butu susitvarkyti su savimi.

sunku isivaizduoti savo reakcija, o tuo labiau-jo. Jei atleidimas tikras, manau, kad imanoma gyventi toliau. ir, zinoma, jei meile didesne uz izeista ego.
Papildyta:

tas tiesa. Atleisciau turbit todel, kas noriu buti toliau su juo. kad neisivaizduoju saves be jo.

Vat cia didziausia moteru(kai kuriu) klaida,susitapatinti su vyru,kaip viena asmenybe.Vat istikus bedai(tfu,tfu),nesugebetum be pagalbos issitiesti,o vertetu pakeisti mastyma. Gyvenimas megsta siurprizus

atsitiesciau kaip miela, niekur nesideciau. Bet as be jo-nebe as. nebe tokia.

nebe ta? o tai jau minusas? tu to dar nezinai.

kazkaip nesupratot mano klausimu, nes atleidimas visai nereiskia lygiavertisku santykiu atnaujinimo.

todel, atleisti, taip, butina. biblija ir psichologai pasakys: atleisk, kad ir del saves. del saves. nes neatleidimas eda visu pirma tik tave. bet...stop. tarkim, po atleidimo reikia su PROTU apsvarstyti, ka darysi toliau. gali atleisti ir paleisti, ta prasme, neiti per save, jei nebegali pasitiketi, nelauzyti saves, neprievartauti. juk dar nezinai, kaip atleidus jausies. gal nuolat jausi baime, gal nuolat galvosi kur uztruko... jau sitie jausmai ir rodys kad jusu santykiai nebera "tas pats rysys". na zodziu, sunku man isreikst ka turiu omeny.
tai ka noriu pasakyt. jei nori toliau gyvent su vyru ir pasitiket, valio. bet biblija ir psichologai jau NEIPAREIGOJA butinai noreti gyventi ir pasitiketi lygiai taip pat tuo zmogumi. cia panasiai, kaip: zmogzudziui atleidai, bet draugystes tai su juo nevystai. taigi, zodziu, kaip tikintieji pasakytu: teismo diena nebusi paklaustas, ko nesugebejai toliau pasitiketi tave isdavusiu zmogumi. teismo diena uzteks to, kad atleidai, t.y. nebelaikai kazkokio gruzo, pykcio pries ta zmogu, linki sirdy jam gero, laimini...na tiesiog. nes toks dalykas DAR zmogaus(kiekvieno) jegoms.

tokios morerys be vyru yra bevertes,nesugeba gyventi,nieko nemoka,o tai yra labai blogai,kai vyrai tampa ne musu gyvenimo dalimi,bet musu visu gyvenimu.

Labai daug tokių, kurios su vyru kaip vienas vienetas.
Mano kaimynė tokia, be vyro neįsivaizduoja gyvenimo, nors vyrelis toli gražu nešventas. O baisiausia tai, kad ji tiesiog namų šeimininkė, be jokių savo pajamų

O as nesuprantu, kaip galima gyventi seimoje emocionaliai vienas nuo kito nepriklausomam. Velniop tokia seima, kai po stogu gyvena du susvetimeje individai, bijantys prarasti SAVE.

Gal tas emocionalus prisirisimas mane daro silpnesne, jei netenku zmogaus, o netekimas bunai ivairus, kad ir mirsta nuo ligos, sutinku moketi ta kaina, kai man reikes laiko isgedeti zmogaus netekti (tai gali buti ir ne mirtis, o skyrybos). Ir tikrai abejoju, jog jausmai, emocijos mane daro silpna, priklausoma. Manau, silpnas yra ne tas kuris leidzia sau jausti ir gyventi pilnaverti gyvenima, o tas, kuris imituoja gyvenima.

O kurios jau toks šventas?

Moonte, ir aš nesuprantu. Ir daug ko nesuprantu, kai taip "tūpai" vertinama, kas su kuo dėl ko gyvena. Ir kito laimę pagal save derina ir matuoja.

apskritai tas ribos brezimas nemalonus. va tiek ir tiek ar save gerbsiu, o jei taip ir taip-tai ne kitaip, kad tik ori islikciau. Myleti reikia visa sirdimi...tol, kol mylima.

Galima myleti ir buti kiekvienas asmenybe.Bet tai nereiskia ,kad emocionaliai nepriklausai.Nejau tik seima vienalytes,susilieje,be savo ego asmenybes.Jausti,myleti,bet buti atskira asmenybe,su savo as,tai manai yra jau ne seima.Tai jau ne pilnavertis gyvenimas.Pagal tave moterys,kurios neisivaizduoja gyvenimo be vyro,tai jos neimituoja.Daznai gyvenime nuo tokiu moteru bega vyrai,nes jaucia,kad jas jau uzkovojo,reikia kito grobio(juk vyrai uzkariautojai,instinktas saukia).
Vyrai turi buti ne visas gyvenimas,o dalis to gyvenimo
Papildyta:



Kaip keistai tu tai supranti.Manai myleti galima,visa sirdimi, tik tada,kai nesijauti atskira dalimi nuo vyro,kaip asmenybe,o ne vienalyte mase.

Perskaiciau posta, sedziu ir mislyju, kuriame poste esate tikroji jus? Na nepatinka kai oponents "vizgina uodega". Atsiranda poreikis paspesti jam spastus. Perskaitykite savo pacios postus ir sulyginkite su paskutiniu. Akcentukus jau deliojate ne taip kaip pirma. Vadinasi, jog paliekat prielaidas, ir aciu dievui. Kas ir buvo tiketasi kai rasiau posta.

O kur as teigiau, kad zmogus seimoje turi atsisakyti savo savasties? Kur teigiau, kad moteris privalo buti priedeliu? Tik tuomet tai bus seima. Seimu modeliai yra skirtingi, kaip ir zmones. Jei jiems gerai, ir jie jaucia pilnatve, kokio velnio jiems brukti savo suvokima, kaip VISUOTINA NORMA.

Va cia kaikurios manosi, kad moteris savo noru pasirinkusi namu seimininkes dalia, ar kad yra atsidavusi seimai, butinai praranda save t.y. atsisako savo savasties ir t.t. O svarbiausia, butinai tokias moterys palieka vyrai. Absurdas. Jei asmuo yra ASMENYBE, jis LIKS asmenybe VISADA, nepriklausomai nuo "pozicijos".
Neveltui sakoma, "Ne vieta puosia zmogu, o zmogus vieta".

Lygiai taip pat, jei esi asmenybe, tave nepersekioja noras irodyti sau ir kitam, jog tu asmenybe, tiesiog tu zinai tai, tau tai yra norma. Niekam gi nera poreikio irodineti, jog esi zydraakis, zaliaakis, rudaakis ir t.t. Tai matosi plika akim. O va tas, kuris apsiputojes irodineja jog yra asmenybe, vadovaujasi ne protu, o ambicijom, va tas ir yra bestuburis.

Todel manau, jog tik asmenybe gali atleisti. Nes atleidimas tai visu pirma darbas su savimi, savo jausmais. Siaip pats atleidimas, kaip veiksmas yra dieviskas, nes suteikia vilti GYVENTI, ne tik tam kuris atleidzia, bet ir tam kuris nusikalto.

Anot jusu, tureciau palikti savo vyra, nes jis yra kaulais ir skuras priauges prie manes, esu jo "narkotikas". Suvokdama savo galia jam, branginu tai, dekinga jam, kad savo achilo kulno neslepia, nebijo buti silpnas, juokingu. Tas jo silpnumas yra jo stiprybe. Gija, kuri vis labiau prie jo pririsa, mus suartina. Malonu suvokti, kad pasaulyje yra zmogus, kuris tave besalygiskai myli.