kalbant apie labai artimus žmones, pritariu, vaiką reiktų vestis, nors dar ir atsižvelgt į jo amžių būtina būtų. Na o jei tik koks kaimynas ar šiaip jau tolimas giminaitis, tai geriau jau vaikutį palikt su kuom nors namie
As pati buvau savo senelio laidotuvese, kai man tik 4 metai buvo. Viska labai gerai prisimenu (bent jau man taip atrodo 
) ir niekaip nesijauciu traumuota, kad tokia maza laidotuvese buvau. Ir net pamenu, kaip man liudna buvo, nes pati supratau, kad daugiau senelio nebepamatysiu. Tevu klaida buvo tik gal ta, kad nepaaiskino, kad jis numire. O kadangi gyveno kaime, tai aisku buvo pasarvotas namie, ir man 4-metei visi kaip susitare sake, kad jis miega. Nu zodziu bandziau as ji pazadinti visaip, bet kai neatsikele ir net nereagavo, tai kazkaip dasuto man paciai, kad senelio jau nebera. O ar imtis kartu ar ne, tai cia jau kiekvieno atskiras reikalas. Ir su Klepesovos nuomone 100% sutinku, jei nusimato laidotuves su sou elementais, tai gal geriau vaikiuka su aukle palikti. O as visai verkianciu zmoniu nepamenu, tik prisimenu, kad buvo ziauriai ziauriai liudna. Nu baigiu rasyt, nes jau ir dabar graudintis pradedu...
) ir niekaip nesijauciu traumuota, kad tokia maza laidotuvese buvau. Ir net pamenu, kaip man liudna buvo, nes pati supratau, kad daugiau senelio nebepamatysiu. Tevu klaida buvo tik gal ta, kad nepaaiskino, kad jis numire. O kadangi gyveno kaime, tai aisku buvo pasarvotas namie, ir man 4-metei visi kaip susitare sake, kad jis miega. Nu zodziu bandziau as ji pazadinti visaip, bet kai neatsikele ir net nereagavo, tai kazkaip dasuto man paciai, kad senelio jau nebera. O ar imtis kartu ar ne, tai cia jau kiekvieno atskiras reikalas. Ir su Klepesovos nuomone 100% sutinku, jei nusimato laidotuves su sou elementais, tai gal geriau vaikiuka su aukle palikti. O as visai verkianciu zmoniu nepamenu, tik prisimenu, kad buvo ziauriai ziauriai liudna. Nu baigiu rasyt, nes jau ir dabar graudintis pradedu...
Laidotuvėse dalyvauju nuo 3 metų. Apie mirtį žinojau - buvau mačiusi laidotuvių per TV, tėvai veždavosi į kapines ir aiškindavo, kas tai per vieta, etc. Pirmosios laidotuvės - už sienos gyvenusios kaimynės; šermenys buvo namuose, praktiškai už sienos. Ir nieko 
Kadangi jau žinojau, kas yra kas, ir į šermenis ėjau, ir į kapines važiavau - viskas atrodė natūralu.
Turbūt daug kas priklauso nuo to, ar vaikas buvo supažindintas su mirties ir laidotuvių reiškiniais anksčiau nei reikia
O dėl raudų - man buvo paaiškinta, kad žmonės verkia todėl, kad liūdna pasilikti be mirusiojo žmogaus. Ir man viskas pasidarė aišku - tikrai liūdna. Ir būdavo gaila raudančių artimųjų, bet tikrai ne baisu.
Einant į šermenis, kad baisu nebūtų, vaikystėje man sakydavo, kad atėjus prie karsto pirmiausiai reikia į mirusiojo batus pažiūrėti - tada nebus taip baisu. Šis metodas galioja iki šiol
Ėjimas į laidotuves tikrai nesugadina saulėtos vaikystės - vaikams viskas paprasčiau. Tik, žinoma, vaikų nesivesčiau į smurtinės mirties atvejų laidotuves - jos ir suaugusius traumuoja ilgam laikui...
Kadangi jau žinojau, kas yra kas, ir į šermenis ėjau, ir į kapines važiavau - viskas atrodė natūralu. Turbūt daug kas priklauso nuo to, ar vaikas buvo supažindintas su mirties ir laidotuvių reiškiniais anksčiau nei reikia
O dėl raudų - man buvo paaiškinta, kad žmonės verkia todėl, kad liūdna pasilikti be mirusiojo žmogaus. Ir man viskas pasidarė aišku - tikrai liūdna. Ir būdavo gaila raudančių artimųjų, bet tikrai ne baisu. Einant į šermenis, kad baisu nebūtų, vaikystėje man sakydavo, kad atėjus prie karsto pirmiausiai reikia į mirusiojo batus pažiūrėti - tada nebus taip baisu. Šis metodas galioja iki šiol
Ėjimas į laidotuves tikrai nesugadina saulėtos vaikystės - vaikams viskas paprasčiau. Tik, žinoma, vaikų nesivesčiau į smurtinės mirties atvejų laidotuves - jos ir suaugusius traumuoja ilgam laikui...
As tai savo vaikiuko neimciau 
QUOTE(Minerva @ 2007 01 13, 07:46)
Laidotuvėse dalyvauju nuo 3 metų. Apie mirtį žinojau - buvau mačiusi laidotuvių per TV, tėvai veždavosi į kapines ir aiškindavo, kas tai per vieta, etc. Pirmosios laidotuvės - už sienos gyvenusios kaimynės; šermenys buvo namuose, praktiškai už sienos. Ir nieko Kadangi jau žinojau, kas yra kas, ir į šermenis ėjau, ir į kapines važiavau - viskas atrodė natūralu.
Turbūt daug kas priklauso nuo to, ar vaikas buvo supažindintas su mirties ir laidotuvių reiškiniais anksčiau nei reikia O dėl raudų - man buvo paaiškinta, kad žmonės verkia todėl, kad liūdna pasilikti be mirusiojo žmogaus. Ir man viskas pasidarė aišku - tikrai liūdna. Ir būdavo gaila raudančių artimųjų, bet tikrai ne baisu.
Einant į šermenis, kad baisu nebūtų, vaikystėje man sakydavo, kad atėjus prie karsto pirmiausiai reikia į mirusiojo batus pažiūrėti - tada nebus taip baisu. Šis metodas galioja iki šiol
Ėjimas į laidotuves tikrai nesugadina saulėtos vaikystės - vaikams viskas paprasčiau. Tik, žinoma, vaikų nesivesčiau į smurtinės mirties atvejų laidotuves - jos ir suaugusius traumuoja ilgam laikui...
Kadangi jau žinojau, kas yra kas, ir į šermenis ėjau, ir į kapines važiavau - viskas atrodė natūralu. Turbūt daug kas priklauso nuo to, ar vaikas buvo supažindintas su mirties ir laidotuvių reiškiniais anksčiau nei reikia
O dėl raudų - man buvo paaiškinta, kad žmonės verkia todėl, kad liūdna pasilikti be mirusiojo žmogaus. Ir man viskas pasidarė aišku - tikrai liūdna. Ir būdavo gaila raudančių artimųjų, bet tikrai ne baisu. Einant į šermenis, kad baisu nebūtų, vaikystėje man sakydavo, kad atėjus prie karsto pirmiausiai reikia į mirusiojo batus pažiūrėti - tada nebus taip baisu. Šis metodas galioja iki šiol
Ėjimas į laidotuves tikrai nesugadina saulėtos vaikystės - vaikams viskas paprasčiau. Tik, žinoma, vaikų nesivesčiau į smurtinės mirties atvejų laidotuves - jos ir suaugusius traumuoja ilgam laikui...
Ankstoka
Nesivesciau savo vaiku.Pati buvau pirma karta beveik 10 metu
atsimenu kai paskui bijojau uzeiti i kambari,atsisesti ant tos lovos(mire tetos uosvis).Kaimynes laiduotuves 3 metu vaikui
tikrai jam nereikia.
Neseniai mire vyro mociute, tai dalyvavom laidotuvese kartu su vaikais. Mazoji 1,9 metu nelabai suprato. O su veriasniaja pries tai daug snekejom, tai nei ji bijojo, nei ka.
Buvau gal 8-nerių kai žuvo kaimynų berniukas Jam buvo gal kokie 6-šeri...Važinėjosi su rogutėmis nuo kalno ir nutarė perbėgti gatvę link kito kalno.Pakliuvo po mikroautobuso ratais...ir niekas jam padėt nebegalėjo... Vaikas buvo pašarvotas namie ir kaimynų su vaikais buvo atėję tikrai nemažai. Atsimenu buvo labai baisu ir gaila jo mamos, bet pamoka dėl elgesio gatvėje išliko ir tikrai ne man vienai. O dabartiniai vaikai tokių siaubų prisižiūri per TV ir nieko, o kai reikia palydėti mirusį artimąjį amžinon kelionėn, tai dažnai atsisako į laidotuves eiti 
Kažkoks tikrų jausmų bijojimas 
Jam buvo gal kokie 6-šeri...Važinėjosi su rogutėmis nuo kalno ir nutarė perbėgti gatvę link kito kalno.Pakliuvo po mikroautobuso ratais...ir niekas jam padėt nebegalėjo... Vaikas buvo pašarvotas namie ir kaimynų su vaikais buvo atėję tikrai nemažai. Atsimenu buvo labai baisu ir gaila jo mamos, bet pamoka dėl elgesio gatvėje išliko ir tikrai ne man vienai. O dabartiniai vaikai tokių siaubų prisižiūri per TV ir nieko, o kai reikia palydėti mirusį artimąjį amžinon kelionėn, tai dažnai atsisako į laidotuves eiti Kažkoks tikrų jausmų bijojimas
Manau, kad vaikams būtų geriau nedalyvaut, galima vaiką apsaugot ,prisižiūrės gyvenime dar visko. Aš pati nenoriu dalyvaut, man atrodo,kad daug geriau prisimint mylimą žmogų gyvą, o ne žiūrėt į karstą ir dar labiau aštrint jausmus. Ir nemanau, kad tai bėgimas nuo tikrų jausmų. Aš esu dalyvavusi 10metų vaiko laidotuvėse, negalėjau net prie karsto prieit, mačiau kaip mano pusbroliui, jam tada buvo taip pat 10metų, buvo ir baisu, ir liūdna, poto ir sapnavo košmarus.
QUOTE(Gulia @ 2007 01 14, 12:18)
Nesivesciau savo vaiku.Pati buvau pirma karta beveik 10 metu atsimenu kai paskui bijojau uzeiti i kambari,atsisesti ant tos lovos(mire tetos uosvis).
atsimenu kai paskui bijojau uzeiti i kambari,atsisesti ant tos lovos(mire tetos uosvis).O tu galvoji tavo vaikas nebijos laidotuviu, lygiai taip pat nesuprasdamas, kodel nusistates ir kodel jaucia baime.
Jei pacios mamos priimtu tai kaip gyvenima, lygiai taip pat (ir dar lengviau) vaikai priimtu mirti. Ir nejaustu baimes, ir negalvotu, kad galima ziureti multikus, kuriuose daug ziaurumo (ir mamos to nebijo), bet negalima ziureti gyvenima. Paprasciausia gyvenima.
QUOTE(#Mia# @ 2007 01 14, 18:36)
O tu galvoji tavo vaikas nebijos laidotuviu, lygiai taip pat nesuprasdamas, kodel nusistates ir kodel jaucia baime.
Jei pacios mamos priimtu tai kaip gyvenima, lygiai taip pat (ir dar lengviau) vaikai priimtu mirti. Ir nejaustu baimes, ir negalvotu, kad galima ziureti multikus, kuriuose daug ziaurumo (ir mamos to nebijo), bet negalima ziureti gyvenima. Paprasciausia gyvenima.
Jei pacios mamos priimtu tai kaip gyvenima, lygiai taip pat (ir dar lengviau) vaikai priimtu mirti. Ir nejaustu baimes, ir negalvotu, kad galima ziureti multikus, kuriuose daug ziaurumo (ir mamos to nebijo), bet negalima ziureti gyvenima. Paprasciausia gyvenima.
Neseniai mire mano mociute ir buvome kartu su vaikais ,tai mano mergina pati norejo eiti prie jos pastoveti nors as sakiau ,kad neeik gal bijosi.O va brolio vaikas ne uz ka neejo i ta kambari jie su mano pana vienmeciai.As manau cia pats vaikas taip pat turi nusprest ar jis nori ar ne.Cia mano nuomone.
Mums atvažiavus į svečius pernai pavasarį netikėtai mirė vyro motina. Bet nemokėjau paaiškinti 4 metų berniukui kas atsitiko jo močiutei, tai į laidotuves nesivedžiau. Manau per mažas tokiems dalykams. O kai paklausė, kur dingo močiutė pasakiau, kad serga ir į ligoninę išvežė.
