Ar dalyvauti laidotuvėse kartu su vaikais?

netrukus metinės po mano močutės laidotuvių.vyresniajam per laidotuves buvo beveik 6m.su ja vaikas sutarė labai gerai.bet i laidotuves nesivedžiau,tik paaiškinau,kas kaip ir kodėl atsitinka ,kai žmogus miršta.bent man daugeli situaciju padeda palyginimas žmogaus,kaip mašinos.kad jei nevalgys vaikas,neturės benzino.taip tada ir su mašinyte palyginau žmogaus mirtį.neprraėjus trim mėnesiam ,mirė uošvis,tada buvo sūnaus gimtadienis.esu dėkinga savo šeimai,kad po želaunų pietų aplankė,pasveikino vaiką.apie senelio mirtį pranešiau po savaitės.po mėnesio sirgo mano mama.vaikiukas liūdnas buvo begalo.tylus.supratau,kad jį apėmė paniška baimė.manė ,neteks dar ir babytės.kalbėtis teko ilgai ir daug,nuo kokių ligų ,kada mirštama.per avarijas,gaisrus ir pan irgi galima mirti.sunkiai,bet suvokė žmogaus netekti kaip daikto,kuris sulūžta,susidėvi,suklijuotas ilgai neibūna ,prasmę. diaugiuosi,kad pakako sveiko proto nesivesti i budes.manau ,jei tokia nelaimė nutinka ir tenka vykti i budes,verta tartis net su svetimais,kaimynais,kad prižiūrėtų vaikus,netraumuoti jų.
apskritai dar priklauso nuo to,kaip auginate vaikus-jei jie mėgsta žiūrėti tuos siaubingus animacinius filmukus,kur nemiršta niekas ir transformuojasi ,gal ir vaiko laidotuvės nesukrės.jis jau matęs ,,mirį ,, visai kitaip ją suvokia ir jokie aiškinimai apie netektį jo nestebins-mintyse jis manys ,kad mirusysis prisikels.bet čia daugiau kalbu apie mažus,iki 8 metų vaikus.vėliau,pradinukams kyla daug klausimų ,emocijų,juos gali išgasdinti ir grimas ,ir nuo žvakių sklindantys šešėliai ,ir ,be abejo slegianti,graudi rauda.
linkiu kad visų namus lankytų ramybė ir meilė,o netektis praeitų pro šalį

Dar ir dabar prisimenu man tada baisų vaizdą - mano močiutė guli karste, o giminaičiai atsiveikindami prieš paskutinę kelionę ją bučiuoja... Tada man buvo maždaug treji.
Kai mirė mano tėtis - savo vaikui (2.5 tada buvo) nesakiau nei kas atsitiko, nei vedžiausi į laidotuves
Kam to streso vaikui. Gyvenime dar ir taip prisižiūrės visko.
Dabar paklausia, kur senelis, prisimena. Sakau, kad iškeliavo ten toli, į žvaigždes O ir šuniukas šiemet pas senelį, į žvaigždes iškeliavo ...

Tai kiekvienos šeimos reikalas - vesti ar nevesti . Aš manau , kad pirmiausia reikia vaikui viską papasakoti ramiai namuose , kur einam , ką pamatysi, kalbėti apie liūdesį ir skausmą - ypač jei tai artimas žmogus. Mirtis - gyvenimo dalis .

As savo vaiko nenoreciau vestis i laidotuves, man paciai tai visai nepatinka, o jei tenka eiti stengiuosi kuo maziau buti prie kasto...taip , kad ir savo mazyli noreciau apsaugoti nuo slogiu vaizdu...

Sutinku,kad mirtisgyvenimo dalis,bet viskam savo laikas
Mano buvo 10 metu,kai mane nuvede i sarvojimo sale baisus vaizdas,paskui metus laiko negalejau uzeiti i ta kambari(pas teta mire uosvis),ant lovos negalejau atsisesti dar 2 metus.

Pries 3 metus mire mano mociute;dukrai buvo beveik 7 metai.Mes jai tik paaiskinom ir tiek.Tegul atsimena ja gyva

Aš irgi nesivedžiau vaiko. Pati turiu nemalonų prisiminimą Atsimenu kai laidojo dėdę (buvau maža) ir ten vos ne su orkestru jį užkasinėjo, o aš verkiau ir prašiau motinos kad paprašytų jų negrot nes labai mane graudino ir tas vaizdas, ir tas garsas. Arba kai buvau 2-oke, mirė viena l. sena moteris( net nežinau kas ji man) ir ji buvo pašarvota namuose. Kažkas nerealaus O dar močiutė tada pradėjo kalbėt kad ir ji numirs ir aš jos neturėsiu Tikiuosi mano vaikui niekada neteks to klausytis

Mano mama mirė, kai dukrai buvo trys su puse. Nevėdžiau į laidotuves, tik paaiškinau, kas atsitiko. Tai nebuvo kažkas netikėto, mama metus gulėjo sunkiai sirgdama, tad ir dukra ją prisimena tik jau kaip gulinčią ir labai-labai sergančią, nors visuomet gražios nuotaikos. Mes ir dabar dažnai prisimename močiutę, kartu lankomės kapinėse. Esu tos nuomonės, kad tokių metų būdama, ji tikrai buvo permaža tokiam įvykiui, o dabar - kai jai beveik septyni vesčiau tik į labai-labai artimo žmogaus laidotuves. Į kiek tolesnių - ne.
Tik dabar dažnai kyla klausimas, kai pvz. kas nors suserga - ar jis serga taip sunkiai, kad gali numirti?

Na mano sunus per mazas dar kad ka nors labai suprastu apie mirti Bet buvom jau ne karta laidotuvese kartu.Tai jam jokio ispudzio blogo nepadare turbut todel kad nelabai supranta

Pries kelias savaites mire vyro tevas, mes sunelio nematem beveik 2 dienas, nes reikejo padet anytai viska sutvarkyt, paskui saleje istisai sedeti. Pasakiau, kad senelis mire, bet kartu jo neemem.
Mano tetis mire kai man buvo 2-ji, ir visas laidotuves atbuvau, nes be mamos niekur nelikdavau. Vis klausiau: "tetis miega?" Jokiu baimiu veliau del to neturejau, gal del to kad toks artimas zmogus tai ir nebaisu buvo..
O siaip kokio amziaus vaikas bebutu tai vis tiek stresas manau..

Man buvo gal 4 ar 5 metukai kai mire seneliai. Laidotuvese dalyvavau beabejo, bet jokiu blogu minciu ar prisiminimu po siai dienai nera. Senelius atsimenu puikiai, bet tik gyvus. Nepamenu ju karstuose Manau cia kiekvienu tevu reikalas, o beje kiek pastebejau, suaugusieji is laidotuviu daro didesne tragedija nei vaikai. As asmeniskai vesciausi savo mazyli i laidotuves (ypac artimu zmoniu), bet pries tai paaiskinciau, kad uzmerke akytes visam laikui, kad pas angelu isejo, kad reikia atsiminti ka veikei su tuo zmogum, kaip snekejei ir panasiai. Vaikai - mazi suauge. Cia lygiai tas pats, kas sakyti kad vaikus randa kopustuose, o paskui vaikas mato mama su vis didejanciu pilvu ir klausia kas ten Reikia sneketi su vaiku kas ir kaip, tik reikia paaiskinti jam suprantamais zodziais, labai paprastai, labai siltai

Psichologai pataria nebijoti vežtis vaikų į laidotuves. Tai, kad mes bijome - yra tėvų problema, baimės. Ne viena minėjo, kad bijo klausimų. Į klausimus reikia atsakyti atsižvelgiant į amžių. Beje, apie 5-7 m. vaikai apskritai pradeda labiau suvokti mirtį, neretai jiems ir be laidotuvių kyla daugybė klausimų apie mirtį. Šiame amžiuje gali netgi pasireikšti ir mirties baimė. Ir tai yra visiškai natūralu.

Ketverios laidotuvės per trejus metus. Ir visose vaikas dalyvavo. Iš pradžių dar nelabai suprato, bet mokėsi, kaip reikia elgtis. Vėliau teko labai daug kalbėti, aiškinti, bet juk tai natūrali gyvenimo tėkmė. Gedėti galima ir vaikui.

Dar ir dabar mažoji prisimena ir kalba apie senelį ir močiutę gyvus, o ne apie jų laidotuves