. Bet jis jau apie metus laiko dėl ligos nesikėlė iš lovos. Vaikas viską priėmė labai natūraliai. Pasakėm, kad pavargo jo širdelė...Per laidotuves buvo kartu, nes palikti neturėjom kur. ir dabar, prėjus daugiau kaip pusmečiui , galvoju, kad pasiėlgėm teisingai leisdami palydėti senelį. Jo šiltą prisiminimą su meile nešioja širdy...
Mano senelis mirė mano 5 metų dukrytės akyse . Bet jis jau apie metus laiko dėl ligos nesikėlė iš lovos. Vaikas viską priėmė labai natūraliai. Pasakėm, kad pavargo jo širdelė...Per laidotuves buvo kartu, nes palikti neturėjom kur. ir dabar, prėjus daugiau kaip pusmečiui , galvoju, kad pasiėlgėm teisingai leisdami palydėti senelį. Jo šiltą prisiminimą su meile nešioja širdy...
. Bet jis jau apie metus laiko dėl ligos nesikėlė iš lovos. Vaikas viską priėmė labai natūraliai. Pasakėm, kad pavargo jo širdelė...Per laidotuves buvo kartu, nes palikti neturėjom kur. ir dabar, prėjus daugiau kaip pusmečiui , galvoju, kad pasiėlgėm teisingai leisdami palydėti senelį. Jo šiltą prisiminimą su meile nešioja širdy...
As irgi prisimenu is vaikystes kaip laidojom mociute,poto seneli.Tikrai nebuvo baisu,o dabar dekoju teveliam kad leido tuo metu atsisveikinti su man brangiais zmonemis.As juos labai mylejau,tik aisku tuo metu tai nelabai supratau
Pati nuo 1 iki 3 metu augau kaime pas senelius, kiek pamenu esu islaidojusi daugybe senu kaimynu, kadangi maza buvau labai "kompaneiska" tie seneliai tikriausiai buvo dalis mano pazystamu, draugu, pati mazai ka pamenu, bet zinau, kad visuomet mociute mane vesdavosi i laidotuves, kazkas tokio labai blogo ir nemalonaus tikrai nera istrige, tik iki siu dienu zinau, kad mirtis kaip ir visa kita gyvenime, yra tik jo dalis, taigi mano manymu reikia viska patirti ir isgyventi. Reikia suprasti, kad mires zmogus, yra tiek pat mums brangus ir mylimas kaip gyvas ir tinkamai su juo atsisveikinti ir islydeti, nesvarbu ar esi 50 metu ar 2-3 metu...
Nesamone aš nesutinku 
Visu pirma jie per maži,ir kam to reikia.Aš kalbu apie nuo 2-7metu.Taip net tos septinmečius.Aš PRIEŠ
Visu pirma jie per maži,ir kam to reikia.Aš kalbu apie nuo 2-7metu.Taip net tos septinmečius.Aš PRIEŠ
QUOTE(Gyvenimas yra gražus @ 2006 10 13, 09:37)
Aš irgi nesivedžiau vaiko. Pati turiu nemalonų prisiminimą Atsimenu kai laidojo dėdę (buvau maža) ir ten vos ne su orkestru jį užkasinėjo, o aš verkiau ir prašiau motinos kad paprašytų jų negrot nes labai mane graudino ir tas vaizdas, ir tas garsas. Arba kai buvau 2-oke, mirė viena l. sena moteris( net nežinau kas ji man) ir ji buvo pašarvota namuose. Kažkas nerealaus O dar močiutė tada pradėjo kalbėt kad ir ji numirs ir aš jos neturėsiu 
Tikiuosi mano vaikui niekada neteks to klausytis
Atsimenu kai laidojo dėdę (buvau maža) ir ten vos ne su orkestru jį užkasinėjo, o aš verkiau ir prašiau motinos kad paprašytų jų negrot nes labai mane graudino ir tas vaizdas, ir tas garsas. Arba kai buvau 2-oke, mirė viena l. sena moteris( net nežinau kas ji man) ir ji buvo pašarvota namuose. Kažkas nerealaus O dar močiutė tada pradėjo kalbėt kad ir ji numirs ir aš jos neturėsiu Tikiuosi mano vaikui niekada neteks to klausytis Nenorėčiau įžeisti šio posto autorės, bet jos požiūris į visus šituos dalykus labai jau, kaip čia pasakius, Coca-coliškas...
Bijoti savo jausmų, bijoti, kad vaikas nesigailėtų močiutės... Bet juk tai yra gyvenimas. Nemanau, kad protinga izoliuoti vaiką nuo realių dalykų(šiuo atveju gailesčio mirusiąjam)...
Gyvenimas - tai ne spalvota coca-colos reklama. Čia yra ir skausmo ir ašarų ir liūdesio ir gailesčio...
QUOTE(leputė @ 2006 11 25, 18:02)
Nenorėčiau įžeisti šio posto autorės, bet jos požiūris į visus šituos dalykus labai jau, kaip čia pasakius, Coca-coliškas...
Bijoti savo jausmų, bijoti, kad vaikas nesigailėtų močiutės... Bet juk tai yra gyvenimas. Nemanau, kad protinga izoliuoti vaiką nuo realių dalykų(šiuo atveju gailesčio mirusiąjam)...
Gyvenimas - tai ne spalvota coca-colos reklama. Čia yra ir skausmo ir ašarų ir liūdesio ir gailesčio...
Bijoti savo jausmų, bijoti, kad vaikas nesigailėtų močiutės... Bet juk tai yra gyvenimas. Nemanau, kad protinga izoliuoti vaiką nuo realių dalykų(šiuo atveju gailesčio mirusiąjam)...
Gyvenimas - tai ne spalvota coca-colos reklama. Čia yra ir skausmo ir ašarų ir liūdesio ir gailesčio...
Pritariu, kad gyvenime visko yra.... Ir vaikas, turi buti pratinamas prie visko, nes jeigu jis matys tik tai kas yra gera, jeigu aplink ji visi tik sokines su yvairiomis sypsenelemis, tai jau gali isaugti visiskas bejausmis, savanaudis zmogus. Jeigu sakykime senele anukeli nuo gimimo mate, augino, nesiojo, kodel jai numirus jis turi buti izoliuotas???
As labai pries 
Kam maza vaika tempti i laidotuves Juk ten blogos emocijos, o mazas vaikas ypac jautrus tam 
Kam maza vaika tempti i laidotuves Juk ten blogos emocijos, o mazas vaikas ypac jautrus tam
QUOTE(kristek5 @ 2006 12 01, 07:59)
As labai pries Kam maza vaika tempti i laidotuves Juk ten blogos emocijos, o mazas vaikas ypac jautrus tam
Kam maza vaika tempti i laidotuves Juk ten blogos emocijos, o mazas vaikas ypac jautrus tam Mazas vaikas pasiima mamos emocijas, jei mamai tai yra baisu ir ji nesugeba vaikui paaiskinti kodel tada vaikas bijo laidotuviu. Bet jei mama sugebes paaiskinti, kad tai naturalus dalykas (toks pat kaip sisiojimas, tik atsitinka reciau) ir kad zmones verkia, nes to zmogaus nebematys, o gales pasikalbeti tik mintyse - vaikui butu viskas aisku ir normalu.
Maniskem buvo atvirksciai - didziausia problema, kai as sakydavau, kad pasenusi nemirsiu. "Juk visi mirsta, tu ne Dievas, kaip tu galesi nemirti..."
Priimkit mirti kaip naturalu dalyka ir vaikui laidotuves nebus baisu.
QUOTE(#Mia# @ 2006 12 01, 11:09)
Mazas vaikas pasiima mamos emocijas, jei mamai tai yra baisu ir ji nesugeba vaikui paaiskinti kodel tada vaikas bijo laidotuviu. Bet jei mama sugebes paaiskinti, kad tai naturalus dalykas (toks pat kaip sisiojimas, tik atsitinka reciau) ir kad zmones verkia, nes to zmogaus nebematys, o gales pasikalbeti tik mintyse - vaikui butu viskas aisku ir normalu.
Maniskem buvo atvirksciai - didziausia problema, kai as sakydavau, kad pasenusi nemirsiu. "Juk visi mirsta, tu ne Dievas, kaip tu galesi nemirti..."
Priimkit mirti kaip naturalu dalyka ir vaikui laidotuves nebus baisu.
Maniskem buvo atvirksciai - didziausia problema, kai as sakydavau, kad pasenusi nemirsiu. "Juk visi mirsta, tu ne Dievas, kaip tu galesi nemirti..."
Priimkit mirti kaip naturalu dalyka ir vaikui laidotuves nebus baisu.
100 proc.
as tai nenoreciau veztis vaiko i laidotuves, tol kol jis nesupranta to. Pati buvau 5 metu kai musu mociute numire prie musu su broliu akiu, jam tada buvo 8. Mes tik vieni du ir mirstanti mociute 
Tai kaip dabar atsimenu tas laidotuves, kai visi mus tarde, kas ir kaip ten buvo, ka mes dareme, ka mes jauteme.... Na vienu zodziu buvo tragiska, net ir man 5 m vaikui. nemegstu laidotuviu, o ypac maziems vaikams, nepatariu jose dalyvauti. Aisku reikia paasikinti, kad zmones ateina ir iseina, bet kai ateis tam laikas
Tai kaip dabar atsimenu tas laidotuves, kai visi mus tarde, kas ir kaip ten buvo, ka mes dareme, ka mes jauteme.... Na vienu zodziu buvo tragiska, net ir man 5 m vaikui. nemegstu laidotuviu, o ypac maziems vaikams, nepatariu jose dalyvauti. Aisku reikia paasikinti, kad zmones ateina ir iseina, bet kai ateis tam laikas
Velniai griebtų- žmonės jūs skirkite dalyvavimą laidotuvėse su buvimu šalia mirštančio.
Aš dalyvavau vaikystėje n laidotuvių, taip jau būna kai tavo seneliai vyriausi ir tavo tėvai vyriausi vaikai. Palaidojau savo prosenelius, senelių brolius, seseris, vienus senelius. Na ir nesu kažkokia traumuota. Mano tetos irgi savo vaikus vežėsi į laidotuves irgi nepasakyčiau, kad labai jau traumavo, tik labai keista buvo iš vaiko lūpų išgirsti, kad tetytė jau danguje. Va tai ir sugraudino. svarbiausia vaiką tinkamai paruošti prieš laidotuves, o ne "va brangusis siurprizas čia numiręs dėdė". Nesuprantu dabartinės politikos, atribokime vaikus nuo realybės- po tokių atribojimų paskui prisižaidę kompiuterinių žaidimų ir sugalvoja su peiliais ir šautuvais mokyklose "pasidarbuoti"
Na nežinau, dar čia nuo krašto priklauso, ten kur mes buvome taip vadinamų raudų nebuvo (ačių dievui), taip žmonės verkė, bet neraudojo. O va kai jau buvau 18m ir numirė mano seneliai (abu poros dienų bėgyje) tai buvau pasišlykštėjus- kažkokį spektaklį giminės padarė ir tiek. Nenormalu, tas apsimestinis klykimas atseit iš skausmo numirusio žmogaus apkabinimai (svarbiausia, kad visi matytų) paskui atsei plėšimai nuo to žmogaus, o po minutėlės nuėjimas "parūkyti" "po stikliuką" va tokių vaizdų tai nei savo nei svetimo vaikui nepatarčiau matyti. Atsisveikinau tik tada, kai reikėjo budėti prie mirusio (kažkodėl iš tų "raudotojų" nei vienas neliko ) Taigi jei yra tokių "liūdinčių" geriau vaikų nesivesti.
Aš dalyvavau vaikystėje n laidotuvių, taip jau būna kai tavo seneliai vyriausi ir tavo tėvai vyriausi vaikai. Palaidojau savo prosenelius, senelių brolius, seseris, vienus senelius. Na ir nesu kažkokia traumuota. Mano tetos irgi savo vaikus vežėsi į laidotuves irgi nepasakyčiau, kad labai jau traumavo, tik labai keista buvo iš vaiko lūpų išgirsti, kad tetytė jau danguje. Va tai ir sugraudino. svarbiausia vaiką tinkamai paruošti prieš laidotuves, o ne "va brangusis siurprizas čia numiręs dėdė". Nesuprantu dabartinės politikos, atribokime vaikus nuo realybės- po tokių atribojimų paskui prisižaidę kompiuterinių žaidimų ir sugalvoja su peiliais ir šautuvais mokyklose "pasidarbuoti"
Na nežinau, dar čia nuo krašto priklauso, ten kur mes buvome taip vadinamų raudų nebuvo (ačių dievui), taip žmonės verkė, bet neraudojo. O va kai jau buvau 18m ir numirė mano seneliai (abu poros dienų bėgyje) tai buvau pasišlykštėjus- kažkokį spektaklį giminės padarė ir tiek. Nenormalu, tas apsimestinis klykimas atseit iš skausmo numirusio žmogaus apkabinimai (svarbiausia, kad visi matytų) paskui atsei plėšimai nuo to žmogaus, o po minutėlės nuėjimas "parūkyti" "po stikliuką" va tokių vaizdų tai nei savo nei svetimo vaikui nepatarčiau matyti. Atsisveikinau tik tada, kai reikėjo budėti prie mirusio (kažkodėl iš tų "raudotojų" nei vienas neliko
) Taigi jei yra tokių "liūdinčių" geriau vaikų nesivesti.
QUOTE(Klepesova @ 2007 01 12, 12:24)
Velniai griebtų- žmonės jūs skirkite dalyvavimą laidotuvėse su buvimu šalia mirštančio.
Aš dalyvavau vaikystėje n laidotuvių, taip jau būna kai tavo seneliai vyriausi ir tavo tėvai vyriausi vaikai. Palaidojau savo prosenelius, senelių brolius, seseris, vienus senelius. Na ir nesu kažkokia traumuota. Mano tetos irgi savo vaikus vežėsi į laidotuves irgi nepasakyčiau, kad labai jau traumavo, tik labai keista buvo iš vaiko lūpų išgirsti, kad tetytė jau danguje. Va tai ir sugraudino. svarbiausia vaiką tinkamai paruošti prieš laidotuves, o ne "va brangusis siurprizas čia numiręs dėdė". Nesuprantu dabartinės politikos, atribokime vaikus nuo realybės- po tokių atribojimų paskui prisižaidę kompiuterinių žaidimų ir sugalvoja su peiliais ir šautuvais mokyklose "pasidarbuoti"
Na nežinau, dar čia nuo krašto priklauso, ten kur mes buvome taip vadinamų raudų nebuvo (ačių dievui), taip žmonės verkė, bet neraudojo. O va kai jau buvau 18m ir numirė mano seneliai (abu poros dienų bėgyje) tai buvau pasišlykštėjus- kažkokį spektaklį giminės padarė ir tiek. Nenormalu, tas apsimestinis klykimas atseit iš skausmo numirusio žmogaus apkabinimai (svarbiausia, kad visi matytų) paskui atsei plėšimai nuo to žmogaus, o po minutėlės nuėjimas "parūkyti" "po stikliuką" va tokių vaizdų tai nei savo nei svetimo vaikui nepatarčiau matyti. Atsisveikinau tik tada, kai reikėjo budėti prie mirusio (kažkodėl iš tų "raudotojų" nei vienas neliko ) Taigi jei yra tokių "liūdinčių" geriau vaikų nesivesti.
Aš dalyvavau vaikystėje n laidotuvių, taip jau būna kai tavo seneliai vyriausi ir tavo tėvai vyriausi vaikai. Palaidojau savo prosenelius, senelių brolius, seseris, vienus senelius. Na ir nesu kažkokia traumuota. Mano tetos irgi savo vaikus vežėsi į laidotuves irgi nepasakyčiau, kad labai jau traumavo, tik labai keista buvo iš vaiko lūpų išgirsti, kad tetytė jau danguje. Va tai ir sugraudino. svarbiausia vaiką tinkamai paruošti prieš laidotuves, o ne "va brangusis siurprizas čia numiręs dėdė". Nesuprantu dabartinės politikos, atribokime vaikus nuo realybės- po tokių atribojimų paskui prisižaidę kompiuterinių žaidimų ir sugalvoja su peiliais ir šautuvais mokyklose "pasidarbuoti"
Na nežinau, dar čia nuo krašto priklauso, ten kur mes buvome taip vadinamų raudų nebuvo (ačių dievui), taip žmonės verkė, bet neraudojo. O va kai jau buvau 18m ir numirė mano seneliai (abu poros dienų bėgyje) tai buvau pasišlykštėjus- kažkokį spektaklį giminės padarė ir tiek. Nenormalu, tas apsimestinis klykimas atseit iš skausmo numirusio žmogaus apkabinimai (svarbiausia, kad visi matytų) paskui atsei plėšimai nuo to žmogaus, o po minutėlės nuėjimas "parūkyti" "po stikliuką" va tokių vaizdų tai nei savo nei svetimo vaikui nepatarčiau matyti. Atsisveikinau tik tada, kai reikėjo budėti prie mirusio (kažkodėl iš tų "raudotojų" nei vienas neliko
) Taigi jei yra tokių "liūdinčių" geriau vaikų nesivesti. deja tokia gyvenimo realybe...
