Ar dalyvauti laidotuvėse kartu su vaikais?

vaikas yra vaikas ir jam nebutina but laidotuvese nes nezinia kaip gali tai ji paveikt, jug ir suaugusiems kartais krize buna o vaikui tada kaip?

Sveika,mano dukrytei buvo metukai ir du mensiai kai mire mano mociute,tai neturejau kur jos palikti ir veziausi i laidotuves(na tik i ,,budyne").Pabuvom apie valandele,prisiminimui padarem keleta nuotrauku .Jinai nelabai dar ka suprato,ramiai sedejo,po to pradejo laykstyti ir teko iseiti..

nu va manęs nesaugojo, ir todėl apturėjau didelį stresą. ir manau, kad man tikrai būtų buvę geriau, jei manęs nebūtų tempę į tos kaimynės laidotuves. ir šiaip, po šiai dienai bijau numirėlių. netgi gyvūnų.
manau, nereikia tempti vaikų į laidotuves, jeigu nėra būtino reikalo.

Kai laidojami vaikai yra baisu ir vaiko ten neleisciau.Bet mes pries keleta men buvo vienos giminaites laidutuvese.tiksliau tik uzvezem krepseli ir pabuvom neiilgai.Manoji pradejo klausineti,tai viska jai paiskinau.Manoji su kapinem jau yra susidurusi,nes mociute yra jau mirusi

Aš pirmose laidotuvėse, kuriose dalyvavau, buvau 18-os metų. Dėl to labai džiaugiuosi.
Aš už, kad vaikai nedalyvautų laidotuvėse. Ne vieta. Ir apie tą "pasaulio suvokimą" geriau nekalbėkime, nes vaikai yra vaikai, sunku jiems dar tai suprasti. Paskui gali atsirasti visokių baimių, naktimis pradės nebemiegoti ir panašiai. Žinau tokius kelis pavyzdžius. Tų vaikučių tėvai dievogojosi, kad daugiau niekada jų nesitemps į laidotuves ar šermenis.

as tai nesivedziau vaiko i laidotuves nes labai sunku su mazu vaiku pabuti ir budynej ir laidotuvese

As buvau visai maza kai mama ruosesi i kazkokias laidotuves.Manes nesivede.Bet man buvo smalsu ir as jos klausinejau.O ji,tiesiog daug nenoredama aiskinti pasake,kad kai zmogus numirsta ji ideda i karsta ir uzkasa.Mane paeme siaubas.Tada dar jos paklausiau kaip tas karstas atrodo.Ji pasake,ai tokia deze.Buvau kokiu3-4 metu bet tas pokalbis l. istrigo.Emiau isivaizduoti (vaiku fantazija l. laki) kad tiesiog ateina kazkuris metas,kai tave ideda i deze(kazkodel galvojau kad stikline) ir uzkasa.GYVA! Siaubas buvo nerealus,bijojau tamsos,ir ta mintis ilgai mane persekiojo.
Todel,savo dukrai ,kai buvo kokie 4 metai paaiskinau viska.Kad zmogus pasensta,ir budamas l. senas tiesiog numirsta-amzinai uzmiega ir nieko nebejaucia,tik jo siela pavirsta angeleliu ir dziugiai sededama ant debeselio stebi mylimus zmones ant zemes.Na buna ir isimciu,kada sunkiai suserga arba zusta ir jaunesni.Karstas- tai ju amzino miego vieta,kuris yra graziai uzkasamas ir pastatomas grazus paminklas.
Pries bevei metus mire mano tetis.Tai buvo pirmos jos matytos laidotuves(dabar ji antroke)ir ji viska prieme l. naturaliai.Poto pasake,kad taip viska ir isivaizdavo.
Manau kad anukai turi atiduoti paskutine pagarba seneliams.
O siaip i visokiu tolimesniu zmoniu sermenis ar laidotuves nevedzioju.
Cia mano patiris ir nuomone.

Piranja, tau mano komplimentai!
Manau, kad labai teisingas poziuris ir auklejimas (savo vaiko) Vaikystej musu name daznai zmones sarvodavo - buvo salyte, tai mes vaikai bandydavom ka nors per langa iziuret; tiesa viskas baigdavos naktiniais kosmarais (bent man, na ir draugams taipogi). Tuo tarpu mano mama niekad neleisdavo vaiku prie mirusiuju, net kai seneliai mire, kuriuos tikrai mylejau - sake ne vieta vaikams, prisimink geriau gyvus... Manau, ji buvo teisi. Kai mire mamos sesuo - pries keleta metu ir man buvo tikrai ne 10, buvo tiesiog baisu - kunigas snekejo nesamones, mano akim ziurint tiesiog terorizavo aplinkinius, veliones pazistami vaikai (ji buvo labai mylima mokytoja) tiesiog raudojo, o kunigas jiems sukele isterija (na mano ypac skeptiskas poziuris i baznycios tarnus tik pablogejo). trumpai tariant visa mano "laidotuvine" patirti sudejus i viena vieta - jei tik galit - apsaugokit vaikus nuo to.
Aisku realia situacija gali ivertinti tik tevai, kurie gerai pazista savo vaikus; bet... nezinau... jei turit nors kokiu abejoniu - tai palikit juos namie.

pilnai pritariu!

Pries pora men. mire mano mama. Dukrai buvo 4.5m. ir jai paklausus kodel verkiu iskart pasakiau kas nutiko ir kodel man labai liudna. Mama gyveno kaime 170km. nuo musu, tad paprasiau, kad vyras nuvestu, o dukra vaziavo kartu, visa kelia daug klausinejo ir as jai viska paaiskinau. Nuvykus, pabuvom prie karsto, neslepiau nei skausmo, nei asaru... Nakti likti seneliu namuose dukra bijojo, tad paprasiau vyro vaziuoti namo ir sugristi i laidotuves. Laidotuviu diena dukra buvo labai supratinga ir daugiau buvo su teciu, netrugde man liudeti ir atsisveikinti su mama. Islydejus karsta ir sarvojimo sales mane pasitiko vysas su dukra ir tada dukra apsikabinus mane pasake:"mama as labai, labai tave myliu ir mociute sita labai, labai myliu"(siaip jos nebuvo artimos ir retai matesi). Mane taip susilde sitie nuostabus zodziai ir nuosirdus palaikymas. Po laidotuviu mes su dukra tapom daug artimesnes.

Mano tetis mire pries dvejus metus, kai sunui buvo beveik 4 metai. Jie su seneliu begalo mylejo vienas kita ir buvo geriausi draugai. Mano tetis tarsi nujausdamas kad trumpai gyvens atidave visa savo meile ir demesi pirmam anukui. Kai suzinojau jog tetis zuvo, buvo nepaprastai didelis sokas. Turejom vaziuot pas mama is Klaipedos i Kauna, visa sita kelia svarsciau ar imt sunu kartu pas mociute. Aiskint kas atsitiko negalejau, tiesiog neturejau jegu, pati nelabai tikejau tuo kas nutiko. Paskambinom draugei psiciatrei ir paklausem ka ji patartu: imt, ar ne. Ji pasake, jog nepaprastai mylimo zmogaus mirtis ir laidotuves gali traumuot vaika visam gyvenimui, todel patare nevezti ir pati pasisiule ji paglobot tas kelias dienas. Vyras nuveze ji ten, o po laidotuviu kai nuvaziavo pasiimt, papasakojo, jog diedukas mire ir tapo angeleliu, stebi mus is dangaus ir labai myli.
Vaikams matyt lengva isivaizduot tokius dalykus, todel jis niekad daugiau neklausinejo kodel dieduko nera. Tiesiog paskodavo, kaip jie kartu viska darydavo ir kaip jis jo pasiilgo. Taciau po keliu menesiu mire vyro senelis, kuri sunus taip pat gerai pazinojo, o mums nebuvo kam palikti vaiko. Visi gimines ir pazistami susirinko i tas laidotuves. Todel pasiemem. Taciau si karta buvo nesunku paaiskinti, kadangi senelis ilgai sirgo ir buvo senas. Sunus sita fakta suvoke, nes zinojo jog seni zmones mirsta. laidotuvese buvo dar vaiku, todel jie daugiausia laiko praleisdavo ne saleje, o lauke. Netriuksmavo, o tiesiog vaiksciojo visur kartu. Nemanau kad ji tai traumavo, bet i labai mylimu zmoniu laidotuves imt vaiku nerekomenduoju.

Tai priklauso nuo giminystes rysio, vaiko amziaus ir kitu aplinkybiu.
Kai mire mano teta vaiku nesiveziau, nes mazai bendravome, vaikai tik karta ja mate. Nors buvo jau nemazi.Bet kai mire mano artima drauge su kurios vaikais mano vaikai kartais vykdavo atostogauti, draugavome seimomis, tai vaikai patys norejo vaziuoti ir labai nustebino ju elgesys, buvo tokie rimti, susikaupe