Kai mirė vyro tėvukas vaikams buvo 7ir 2metai . Mano tėvai atvežė tik į pačias laidotuves, nes aš neleidau sakiau kad jų gyvenime ir taip užtektinai bus skausmo .Kai mažoji pradėjo lankyti 1-ąją klasę pavasarį per motinos dieną paminklas prispaudė klasioką , va tada teko leisti vaikus į tokias laidotuves . Neseniai laidojom draugo tėvuką aš vaikus jų pasiėmiau pas save. Neleidau žiūrėti kaip kartais suaugusieji išsidirbinėje per laidotuves.
QUOTE(Dios @ 2006 07 20, 13:35)
as baisiai bijojau vaikysteje numireliu. Atsimenu, buvo gal 7 metai, ir mociute nusitempe i kaimynes sermenis. man buvo isterija. atsimenu, baisu labai buvo tame kambaryje prie veliones sedeti. tai sedejau pasislepus zmonems uz nugaru kad to vaizdo nematyt. o paskui sapnavosi nakti.
Gal pacios laidotuves, kai karstas kapinese uzkasamas, tai gal ir nieko baisaus. Nu bet vestis vaikus ziuret paties numirelio -- nu baisu.
Gal pacios laidotuves, kai karstas kapinese uzkasamas, tai gal ir nieko baisaus. Nu bet vestis vaikus ziuret paties numirelio -- nu baisu.

Uztat vaikams taip baisu ir buna, kai tevai vis "bando" apsaugoti. Ne kalbeti, aiskintis, susitaikyti, bet apsaugoti ir staiga paaugus vaikas pamato realybe.
Nu i kaimynu, tolimu pazistamu sermenis ir laidotuves, aisku, vaiku nesivesciau, bet i artimu zmoniu - butinai. Mazi vaikai kaip tik viska priima naturaliau, o kai prisiklauso buvusiu laidotuvese: kaip tas verke, o anas isterikavo ir susidaro vaizda, kad tai siaubas.
Taip nutiko, kad aš vaikystėje į laidotuves važiuodavau dažniau, nei kasmet - pradedant mano močiute (man 3,5m.) laidojom viena po kito giminaičius , o tėvai visiškai neturėjo kam manęs palikti. Ką jie man kalbėjo ir aiškino jau nebeatsimenu, (matyt didelio įspūdžio tai nepadarė). O savijautą laidotuvėse galėčiau apibūdinti, kaip ,,jokia". Tiesiog stebėjau ir fiksavau man nepažįstamą aplinką. Ir tik 11 metų jau buvo tikrai gaila laidojamo jauno pusbrolio ir jo šeimos
.
Ko gero vaikam didžiausią įspūdį padaro baisiai raudantys giminės, kiek pamenu save, kadangi nesupratau iki galo priežasties, dėl kurios taip visi verkia (nu, mirė- tai mirė; juk toks vaikas dar nepažįsta praradimo skausmo), tai ir užuojauta persisunkus nebuvau
.
O numirėlių vaikas gali bijoti tik suaugusių ,,pamokytas". Iš kur jis kitaip prisigalvotų tokių nesąmonių (iki šiol nesuprantu kodėl reikia bijoti mirusio žmogaus, gal tikite siaubo filmais?
)
Mama pasakojo, kad per vienas laidotuves, kai man buvo 5-eri, aš miegojau ant suolo vienam kambary su numirėliu, kol kitame giedojo kalnus ir budėjo ar vaišinosi (nebežinau gerai) gedintys. Tiesiog, mama sakė, jog ten buvo tyliau, kitur nebuvo vietos, o aš buvau pavargusi. Aš to beveik neatsimenu. Matyt irgi todėl, kad didelio įspūdžio nepaliko. Pamenu tik tiek, kad pamąsčiau, jog tas numiręs grabe nors pagalvę turi, o aš ant pliko suolo
Neužaugau niekam nejautriu monstru. Kaip ir daugelis apsižliumbiu skaitydama gimdymo istorijas, kaip ir visos blūdiju, kai ilgesniam laikui dingsta iš kiemo vaikas
.
Tiesiog kiekvienas vaikas, turbūt reaguoja skirtingai, bet labiausiai ko gero viskas priklauso nuo to, kaip tėvai jam tai nupiešia

Ko gero vaikam didžiausią įspūdį padaro baisiai raudantys giminės, kiek pamenu save, kadangi nesupratau iki galo priežasties, dėl kurios taip visi verkia (nu, mirė- tai mirė; juk toks vaikas dar nepažįsta praradimo skausmo), tai ir užuojauta persisunkus nebuvau

O numirėlių vaikas gali bijoti tik suaugusių ,,pamokytas". Iš kur jis kitaip prisigalvotų tokių nesąmonių (iki šiol nesuprantu kodėl reikia bijoti mirusio žmogaus, gal tikite siaubo filmais?

Mama pasakojo, kad per vienas laidotuves, kai man buvo 5-eri, aš miegojau ant suolo vienam kambary su numirėliu, kol kitame giedojo kalnus ir budėjo ar vaišinosi (nebežinau gerai) gedintys. Tiesiog, mama sakė, jog ten buvo tyliau, kitur nebuvo vietos, o aš buvau pavargusi. Aš to beveik neatsimenu. Matyt irgi todėl, kad didelio įspūdžio nepaliko. Pamenu tik tiek, kad pamąsčiau, jog tas numiręs grabe nors pagalvę turi, o aš ant pliko suolo

Neužaugau niekam nejautriu monstru. Kaip ir daugelis apsižliumbiu skaitydama gimdymo istorijas, kaip ir visos blūdiju, kai ilgesniam laikui dingsta iš kiemo vaikas

Tiesiog kiekvienas vaikas, turbūt reaguoja skirtingai, bet labiausiai ko gero viskas priklauso nuo to, kaip tėvai jam tai nupiešia

Laidotuvės - tai tik gyvenimo dalis. Jeigu manoma, kad vaikai bus apsaugoti nuo stresų, jų nesivedant į laidotuves, reikia tik pagalvoti, kiek stresų jų laukia gyvenime. Iki šiol atsimenu laidotuves vaikystėje pačiuose Lietuvos pietuose. Mirė žmogus - ir visas kaimas jį laidoja. Seni ir maži. Ir nei vienas dėl to blogesnis netapo.
manau , kad laidotuves , tai ne vieta vaikams.Prisiziuri asaru , aplinka , ne pati , maloniausia paskui naktimis neuzmiega , bijo , kam to reikia

o man skaudu, kad tevai nepasieme i krikstatevio laidotuves. Specialiai isveze kitur
skaudu iki dabar... buvau kazkur 4 metu. jaunesni pusbroliai
dalyvavo...
neatimkit is vaiku galimybes paskutini karta pamatyt brangu zmogu... pries nuspresdami paklauskit ir ju noru... bent jau jeigu tai pirmos eiles gimines vaikui ...
Papildyta:
bijo ko? suaugusiuju pasakojimo? Gal ir neverta temtis vaiku i tevu antros eiles pusbroliu laidotuves, bet kai mirsta VAIKUI ARTIMI zmones neleisti dalyvauti ziauru...
Papildyta:
galima bent jau iki uzkasimo nusivest....
Papildyta:
drumste ramybe? Ji juk vaikas. Gal ir neverta visas dienas prie karsto laikyti, bet kad laksto, kalba, duris darineja...
galima pabandyt pasikalbet su vaiku, bet uzdrausti ..
manot atejusiu aplankyti velionio vaisinimas (daznai su alkoholiu) mazesnis ramybes drumstimas?

dalyvavo...
neatimkit is vaiku galimybes paskutini karta pamatyt brangu zmogu... pries nuspresdami paklauskit ir ju noru... bent jau jeigu tai pirmos eiles gimines vaikui ...
Papildyta:
QUOTE(mamka10 @ 2006 09 07, 13:44)
manau , kad laidotuves , tai ne vieta vaikams.Prisiziuri asaru , aplinka , ne pati , maloniausia paskui naktimis neuzmiega , bijo , kam to reikia 

bijo ko? suaugusiuju pasakojimo? Gal ir neverta temtis vaiku i tevu antros eiles pusbroliu laidotuves, bet kai mirsta VAIKUI ARTIMI zmones neleisti dalyvauti ziauru...
Papildyta:
QUOTE(Dangiuks @ 2006 07 17, 00:37)
Man tai atrodo, kad vaikams perdidelis sukrėtimas yra laidotuvės, na, kiek teko matyti ir kiek pamenu laidotuves, kai pati maža buvau... Jeigu yra galimybė, manau geriau vaikučių ten nevesti - geriau paaiškinti vaikui situaciją, bet jos akivaizdžiai nerodyti, ypatingai to momento, kai artimas žmogus yra užkasamas į žemę...



galima bent jau iki uzkasimo nusivest....
Papildyta:
QUOTE(***smile*** @ 2006 06 10, 00:20)
atsimenu, kaip mano pusseserę vežėsi į laidotuves, vienas vargas... jai buvo 8 metai beveik, kadangi negyvenu kartu, tai nežinau, bet man atrodo, kad klausimų apie mirusįjį nekilo, tačiau šarvojimo salėj tėvam sukėlė nemalonumų: labai judri mergaitė, ejo ratais aplink karstą, stovėjo prie pat (smalsumas graužė), paskui pradėjo vaikščioti, duris darinėti, vos ne trankyti, garsiai šnekėti... tėvam turbūt buvo nepatogu prieš visus ten esančius, nes ta mergytė drumstė ramybę
žinoma, tai priklauso nuo pačio vaiko, jo charakterio, bet jei energija liejasi per kraštus, tokiam amžiuj geriausia palikti namie...
na čia tik mano nuomonė...

na čia tik mano nuomonė...

drumste ramybe? Ji juk vaikas. Gal ir neverta visas dienas prie karsto laikyti, bet kad laksto, kalba, duris darineja...



O aš dabar vargstu su savo ketverių dukrele...Po to, kai seneliams buvome palikę pasaugoti anūkes ir kai jie nusivedė jas į savo kaimyno laidotuves. Pasak jų mergaitės reagavo normaliai, tik visko klausinėjo. Praėjus kokiai savaitei mano vyresnioji pasakoja sapnus, iš kurių galima suprast, kad tai apie tas laidotuves ir pasakoja visa tai su išgąsčiu. Svarbiausia,kad aš pati tikrai nebūčiau vedusis į laidotuves, bet padaryta kas padaryta... Aišku, nenuslėpsi realybės
Mano manymu,maži vaikai turi dalyvauti tik labai artimų žmonių laidotuvėse.

Aš PRIEŠ vaikų tempimą, taip, tempimą į laidotuves. Iki kokių 8 metų, o gal ir vyresnių... Man tai tikrai keldavo stresą didelį. Tos raudos, tikros ir netikros... Ir bijūnų kvapas man po šiai dienai primena numirėlį, nors uostau tuos bijūnus kokioj nors gėlių parodoj... tikrai nereikia traumuot vaikų. Dar prisižiūrės, dar patirs. spės...
Aš tai manu, kad mažiems vaikams nereikėtų dalyvauti laidotuvėse. Kai maniškei buvo 4 metukai, mirė mano močiutė. Aš jos nenorėjau vežtis, bet kadangi man reikėjo ten būti visą dieną, tai ją trumpam atvežė pas mane. Ir dar laukė manęs mašinoje prie kapinių. Tai nuo to laiko jau keli metai paniškai bijo kapinių,kryžių, laidotuvių. Net prašo apie tai prie jos nekalbėti. Ir vis priekaištauja, kad tada matyti vaizdai jai vis sapnuojasi ir sako, kad nereikėjo jos ten vežti.
Aš tai manu, kad mažiems vaikams nereikėtų dalyvauti laidotuvėse. Kai maniškei buvo 4 metukai, mirė mano močiutė. Aš jos nenorėjau vežtis, bet kadangi man reikėjo ten būti visą dieną, tai ją trumpam atvežė pas mane. Ir dar laukė manęs mašinoje prie kapinių. Tai nuo to laiko jau keli metai paniškai bijo kapinių,kryžių, laidotuvių. Net prašo apie tai prie jos nekalbėti. Ir vis priekaištauja, kad tada matyti vaizdai jai vis sapnuojasi ir sako, kad nereikėjo jos ten vežti.
QUOTE(Jurevaga @ 2006 09 27, 22:35)
Aš tai manu, kad mažiems vaikams nereikėtų dalyvauti laidotuvėse. Kai maniškei buvo 4 metukai, mirė mano močiutė. Aš jos nenorėjau vežtis, bet kadangi man reikėjo ten būti visą dieną, tai ją trumpam atvežė pas mane. Ir dar laukė manęs mašinoje prie kapinių. Tai nuo to laiko jau keli metai paniškai bijo kapinių,kryžių, laidotuvių. Net prašo apie tai prie jos nekalbėti. Ir vis priekaištauja, kad tada matyti vaizdai jai vis sapnuojasi ir sako, kad nereikėjo jos ten vežti.
Bet juk vaikas ir atsimena, kad tu nenorejai veztis (vadinasi, ten blogai), o jei dar su kazkuo pakalbejai, kad kaip neturiu kur palikti, kaip dabar vaikas reaguos... Ir dar palikti prie kapiniu, nesivesti kartu - vadinasi ten labai labai baisu, kad net mama bijo jei vesis kartu, kad vaikui gali kazkas atsitikti.
Kas dar gali buti baisiau vaikui, kai mama palieka su kazkuo (vienos tokio amziaus nepaliksi masinoj), nes nesugebes apsaugoti. Tai ko noret, kad vaikas nebijotu

O gal geriau, neivaryti vaikams kazkokios mirties baimes ir pabandyti paaiskinti, kas gyvenimas ir kad mirtis nera tragedija. Vaikas labai lengvai priims gyvenimo rata.
O kaip pavyzdziui paaiskinti 6-7m. vaikui, kad jis kazkur bus paliktas, nes numire senelis ir jis negali pasakyti "ate"? Ta prasme, paaiskinti normaliai, neivarant mirties baimes (nes nesivezi ne todel kad tai baisu)?