QUOTE(katilina @ 2012 01 10, 23:24)
Nagi labai gerai. Smagi knyga, jau spėjau sočiai prisijuokti. Tik skaitau nelabai didelėm dozėm, kažkaip gan greit pasidaro per daug jos.
Afroditė. Istorijos, receptai ir kiti afrodiziakai mano norų sąraše, tik kol kas užsivertusi kitų knygų skaitymu. Dar eilėje laukia Tūkstantis saulių skaisčių, Evangelija pagal Jėzų Kristų ir Česilo pakrantėje. Vėl pasinėriau į knygų pasaulį.
Skaičiau Isabel Allende -
Dvasių namai ir nepabaigiau
Fortūnos duktė bei nesenai perskaičiau
Apie meilę ir šešėlius . Autorės rašymo stilius ir turinys labai įvairialypis, daugiasluoksnis, turtingas. Tačiau tiek Dvasių namai tiek antroji knyga manęs nesužavėjo. Būna, kad skaitai knygą ir negali atsitraukti, nors akys merkiasi, bet stengiesi iš visų jėgų dar bent puslapį
suvalgyti. O pastarosios knygos mane išbalansuodavo ir protarpiais žiovauti priversdavo. Kodėl?
Manau, kad man trukdė kartais į pirmąjį planą iškeliami politiniai įvykiai, revoliucijos ir t.t. Vienu metu pasakojama apie meilę, jausmus ir staiga - ta priešprieša. Galbūt būsiu šįkart subjektyvi, nes tikriausiai man pabodo knygos, turinčios revoliucijų/pilietinių karų ir kt. sukilimų aprašymus. Ne ta nuotaika man matyt buvo
Visumoje labai patiko subtilus, įdomus personažų aprašymas - tie žali Klaros plaukai ir dabar vaizduotėje kartais atgija
Vertinčiau iš 5 žvaigždučių 3-imis.
Dabar skaitau
Diane Setterfield - Tryliktoji pasaka. Vat čia tai knyga
Nuo pirmųjų puslapių apžavėjo.:
1. Nuostabus ir pavydėtinas rašymo stilius - gyvas (atrodo, jog viskas vyksta čia ir dabar), spalvingas, įmantrus...galima dar daug vardinti. Manau, kad vertėtų baigiamųjų klasių moksleiviams šią knygą įtraukti į privalomų perskaityti knygų sąrašą. Vaizduotę ir rašybos stilių praturtintų be jokių abejonių.
2. Istorija nebanali, verčianti pasukti galvą ir kurstanti smalsumą, o kaip bus toliau...
Labai gražiai šią knygą aprašė
Luiziana čia. Ir koks sutapimas -aš taip pat tas pačias vietas apie knygas (ir ne tik apie knygas) užsirašiau į savo užrašus. Radau ne vieną įmantrią ir niekur kitur negirdėtą minties perteikimo būdą, t.y. sakiniai, suausti iš žodžių taip, kad sunku pamiršti, nes tai taip subtilu ir autentiška.
Pabaigai klausimukas - ką manote apie
Forsaitų sagą? Esu skaičiusi Virdžinija Endrius knygas apie Dolangendžerių šeimą. Ypač sužavėjo pirmoji knyga - Palėpės gėlės.