Laba diena.
Šį skyrelį skaitinėjau jau gana seniai, o į puslapį užsiregistravau tam, kad galėčiau parašyti čia.
Esu dvidešimtmetė medicinos studentė. Pati neseniai ėjau pas reumatologę, dėl diagnozės paneigimo, kadangi supanikavau dėl sąnarių skausmų žiemą, bet dabar manau, kad jie buvo labiau streso lemti. Reumatologė paskyrė ASO titrą, RF , rentgogramą dubens kaulų. Pirmus du pasidariau ir radusi gerus rezultatus sugalvojau rentgeno nebesidaryti, ligos sau nebepriskirti ir pas reumatologę daugiau nebeiti. Iki kol rasiu laiko viską užbaigti iki galo.
Mano tėtis nuo dvidešimties serga RA. Dabar jam 46metai. Prasidėjo nuo reatyvinio ( Reiterio ) poliartrito armijoje. Visi kūno sąnariai buvo ištinę dvi dienas. Tada sekė lėtinės ligos metai.
Vaikystėje prisimenu, kad tėtis kartais jausdavosi blogai, skaudėdavo klubo sąnarį.
Ir dabar matau, kad kartais jam skauda, kartais išgeria tabletę.
Visada dirbo, niekada nesiskundė, niekada nei aš nei mama nelaikėme jo rimtu ligoniu, o kiti artimi giminės ir dabar net nežino, kad tėtis išvis kažkuo serga. Kas per liga jam, supratau tik pradėjus studijuoti ir tik tiesiai jo paklausus. Jis emėgsta šnekėti apie ją, galima sakyti stengiasi pats ją užmiršti.
Jei gerai suprantu, moterų ligos eiga dažnai būna sunkesnė nei vyrų, dėl moteriškų hormonų veiklos. Taip pat suprantu, kad tėtės ligos eiga lengvesnė nei kaikurių jūsų.
Norėjau jus padrąsinti, kad nenusiteiktumėte blogiausiam. Nors liga ir yra ta pati, kiekvienam žmogui ji reiškiasi individualiai.
Kadangi stengiuosi domėtis, mane pakankamai nustebino medicininėje literatūroje rastos studijos, kad šios ligos prasidėjimui, eigai yra itin svarbi psichologinė žmogaus savijauta.
Linkiu jums pabandyti nusišypsoti pro ašaras, kai skauda įsikibti į artimą ir pasidžiaugti, kad jis šalia, o kartais kai įmanoma pabandyti tiesiog pamiršti, kad sergate
Seku jūsų savijautą, labai palaikau
