Laukiuosi trečio

Sveikos mamytės, esamos ir būsimos Neseniai sužinojau, kad jau trečią karta Dar nebuvau pas ginę, bet numanau, kad nėštumas maždaug 3 savaičių.. Pasidalinkite patirtimi, kokie jausmai užplūdo, kai sužinojote apie trečią nėštumą? Aš natūraliai priimu šį dalyką, kaip Dievo dovaną. Žinau, kiek džiaugsmo ir rūpestėlių auginant leliuką, pirmi du jau prakutę.. Žinau ir tai, kad mylėsiu jį be krašto..

Mane neramina tik spaudimas iš aplinkos, na visuomenės nuomonė, kad mama su trim vaikais tai jau degradavusi, arba nesveika.. Dėl to kamuoja neigiami jausmai ir trukdo džiaugtis nėštumu.. Nežinau, kaip su tuo susidoroti, ypač bijau mamos reakcijos, jos nuomone du vaikai jau nelaimė, o trys tai baisiau nei katastrofa, žinau, kad ji smerks mane ir demonstratyviai reikš pasigailėjimą, maždaug na dabar tai tavo gyvenimas tai jau tikrai baigtas Ir taip jai jau gėda, kad aš, cituoju, "vaikais apsikrovus" provincijoj iš vargo neišlipu, o jos bendradarbių dukros budapeštuose bukareštuose ir vašingtonuose.. O kai sužinos, kad vėl "pakrauta", neatlaikysiu to žvilgsnio.. Silpna pasidaro, kai apie tai pagalvoju.. Visada labai jautriai reaguoju į jos nuomonę, ir apskritai mūsų santykiai gana įtempti..

Realiai tai gyvenu normaliai, turiu darbą, netgi du iš tikrųjų, nei man, nei mažiukams nieko netrūksta, na gyvenam kukliai, bet ir alkani ar apiplyšę nevaikštom, žinau, kad ir trečias kūdikis nieko nepakeis, ir duonos namie visada užteks.. Turiu mėgstamą užsiėmimą, manau galėsiu jam skirti daugiau laiko, kai išeisiu į dekretą, taigi bus į naudą, ir pati pailsėsiu nuo darbų, nes ariau pastaruoju metu kaip juodas negras, šiaip galima sakyt darboholikė esu. Vyras kai sužinojo, kad laukiuosi, į užsienį išpūtė keliems mėnesiams padirbėt, kad daugiau pinigėlių šeimai būtų (čia ne itin dau uždirbdavo), kaip tik sutapo, kad darbą jam pasiūlė ten..

Sunku ir darbdaviams pasakyt, žinau, kad daug iš manęs tikisi, o čia metus padirbau, ir vėl į dekretines..

Gal sakau kam kyla panašių jausmų? Kaip tvarkotės su savimi? Iš kur imat stiprybės ir kantrybės?

Ojej, čia kaip apie mane rašytum, tik aš nedirbau, t.y. ėjau į trečias nėštumo ir gimdymo atostogas iš eilės..
Mano trečiam jau tuoj du mėnesiai.. Turiu tris nuostabius vaikus, esu be proto laiminga, kai sukrentam visi į lovą padūkt, kai pilni namai mielo šurmuliuko, kai išeinam išdidžiai visi pasivaikščiot, kasdien pagaunu save mąstant, koks džiaugsmas, kad šeima didelė, kad namai netušti..
Tokia mamos, sesės reakcija ir buvo, to tikėjaus, buvo labai sunku, skaudu, mano trečias nėštumas buvo tabu tema šeimos pokalbiuose, nė karto nesulaukiau klausimo, kaip jaučiuosi, ar skauda, ar nesunku, šeima net nesidomėjo, kada mano gimdymo terminas, gal reiks kokios pagalbos kai važiuosiu gimdyt ir pan..Net nedrįsdavau išsiduoti, kad sunku su pilvu ridentis iš paskos dviejų didesnių vaikiukių, nes tikėjaus tik vieno atsakymo - pati prisidirbai, tai dabar nesiskųsk..
Buvo skaudūs moralai prie progos ir be progos - vajej vajej, dabar tai jau pražūsit, ubagais išeisit, vaikai be ateities ir pan..Nors pagrindo tokioms kalboms tikrai jokio..Verkdavau klausydama, skaitydama tokias žinutes..
Bet buvo ir kitokių padrąsinimų iš draugų, giminės, bendradarbių, vyras palaikė, didžiosios be proto laukė, aš pati viduj dainavau..
Neslėpsiu, užplūsta mintys, kaip gyvensim, kai vaikai paaugliai bus, ar turėsim, ar užteksim, ar sutarsim ir pan..Bet tai čia natūralūs mamos jausmai, manyčiau, nesvarbu, pirmas ar trečias..
Po gimdymo santykiai su mama šiltesni pasidarė,gal buvo laiko susitaikyti su mintim, gal širdy suvirpa kažkas gimus tam mažam žmogeliukui, bet vistiek jie jau nebe tokie, kaip anksčiau, vis kirba kažkas nemalonaus..
Dabar namie tik spėjam suktis, čia diena, čia vakaras, pastoviai veiklos yra..Bet aš jau pripratus, įsivažiavus, turbūt tam ir gyvename, kad būtume visi kartu, nebeįsivaizduoju savęs auginančios, tarkim, vieną vaikiuką..

O kiek vyresniems metukų? Visi pametiniai, kaip supratau, tai pats smagumas Aš tai jau įssivaizduoju, kaip reiks leliu migdyt, kai velniukščiai du po namus duosis Atsimenu, kai antrą parsivežiau is ligoninės, dukrytei 2 metukai buvo nepilnai, tai man šokas buvo - ta persiilgus, kariasi ant kaklo, lelius prie papo

Tai va, kad pasiguosti nėra kam, puikiai tave suprantu, nes tą patį patyriau jau ir su dviem vaikais.. Tik parodyk, kad tau sunku, ir suteiksi progą įgelti: pati kalta.. ir t.t. Šlykštu.. Todėl ir eini galvą iškėlus, kad ir kaip sunku būtų.. Bet pusantru pipiro "mam, as tave miliu" atperka visas nurytas asaras

O tėtis vaikiukų padeda namie?

Svajojame ir mes apie trecia, bet niekam nesigiriam. Zinau, kad daug kas nesupras. Bet mes ji tikrai turesim ir busim visi kartu penkiese tvirti kaip kumstis
Sekmes mamos

Sveika, galvą aukštyn Aš pati laukiuos trečio vaikelio ir be proto jo troškau Aišku, yra sakančių, kad bus sunku, kad reikia gyvent ir dėl savęs, bet juk dar yra laiko iki senatvės Turiu magistro diplomą, dar neturiu 30 m, galėčiau lakstyti su draugėmis, darytis manikūrus, pedikiūrus, bet šiuo metu esu mama ir dirbu patį svarbiausią ir sunkiausią darbą - auginu vaikus, ir tegul nedrįsta man niekas to prikišti Kaip supratau, didžiausia problema yra mamos nuomonė, bet juk tu savo nuomonę irgi turi? Mama yra svarbus žmogus, bet vaikai yra dar svarbesni, be to, jei neklystu, vyras nėra nusiteikęs prieš 3 vaikelį? Man asmeniškai, svarbiausia buvo vyro nuomonė, o ne mamos, tėčio, sesės ar kaimynų. Ir tikrai neverta krimstis, jei kažkas nepritaria... Tikrai neturim milijonų (ir tūkstančių neturim ), bet didžiuojuos savo šeima, juk tai - vertybė, o ne kazkokie londonai ar niujorkai. Taigi mažiau nervuokis, mažiau depresuok, yra milijonai verkiančių porų, kurie negali turėti nė vieno vaikelio, o tu turėsi net 3

Labai tau ačiū už palaikymą, širdy žinau, kad esi teisi, kad niekas nesvarbu, išskyrus tą euforiją, kai glaudi kruopytę mažą prieširdies, žiūri, kaip į televizorių į miegančio kūdikėlio mimikas.. Tiesiog kai laukiesi, apskritai jautriau į viską reaguoji, o dar kai trūksta palaikymo, tai visai stogas čiuožia
Vyras myli vaikiukus labai abu, ir trečią žinau mylės, jis niekada nieko prieš neturėjo nei prieš vieną ir visada palaikė.. Tik dabar kai nėra jo, iš vienatvės visokių nesamonių prisigalvoju
O mamai bijau pasakyt kaip kokia paauglė, net pačiai juokinga, lygtai man 16 būtų
Norėčiau būti tokia stipri kaip tu, ir būsiu, niekur nedingsiu Tiesiog ta įtampa, kai niekas dar nežino, slegia..
O kada gimdysi, jei ne paslaptis? Didelį jau pilvuką užauginai?

nea, ne pametinukai, tarp visų po du metus skirtumas - vienai ketveri, kitai dveji ir dabar mažiukas..

tai aišku, kad padeda, vakarais, po darbo ir savaitgaliais..

Tai beveik, kaip maniškiai, mergytei 5 ant nosies, mažiui 3 katik suėjo..

Maniškis irgi ir prausia, ir maitina, ir sušukuoja, sakė jau norėtų ramiau pabuti, kažkur nueiti, o vis paskui vaikus... Mūsiškės pasiutusios, turbūr kaip ir visi sveiki vaikai Svarbiausia, kad vyras palaiko, padeda, įsikibsit vienas į kitą, ir eisit pirmyn Gal nereiktų girtis, bet mes net nebeturim kada pyktis ir bartis , arba paskui vaikus, arba būnam per daug pavargę pykčiams O gal ir mama taip baisiai nesureaguos? Maniškė irgi sakė, kad pailsėčiau, su 2 kiek vargo, kiek nervų ir kantrybės reikia, bet kai pasakėm, kad laikiamės, apsiašarojo... Gal ir tavo pabambės ir apsipras O jei ne, tai ne, labiausiai jūs su vyru džiaugsitės, neabejoju, kad ir vaikai sese ar broliu dziaugsis, reiks pasimus, reiks apkabins viens kita Man gimdyti birzelio 6, pilvą jau dabar sunku nešti, o kur dar galas

As irgi laukiuosi trecio, jis jau visai cia pat

Planavom, taigi soko nebuvo, tik po nestumo testo pirma para kazkaip tas skirtumas tarp antro ir trecio labai mazas eme rodytis

Bet tai vienos dienos hormonai

Labai visi laukiam, mylim ir kalbam apie ateiti su musu daug meiles uzteks visiems, ir dvieju ranku visiems apkabinti

Pritariu, svarbiausia vyro palaikymas ir vaikai, t.y dabartine seima. O kas ka kur pamanys, tavo gyvenime tai tures itakos ? Ne!

Kokios jus visos saunuoles as tai is tikruju vis dar negaliu patikėt, kad būsiu daugiavaikė mama Žinau, kad ir meilės, ir visko užteks, tik baisoka iš pradžių visad būna, kai sužinai, kad , visokios kvailos mintys lenda į galvą, ir spaudimas iš išorės visai nepadeda.. kaip džiugu, kad yra toks forumas, kaip SM, kur gali bendraminčių rasti, ir palaikymo sulaukti Ačiū dar kartą jums visoms, jūs Mamos iš didžiosios M

Zinokit, ir as taip galvojau, kad bus neigiamų reakcijų, bet kol kas... nieks nepasakė nė vieno blogo žodžio Jeigu kas ir nepritaria, tai tolerantiskai pasako, kad jie būtų planavę vėliau arba trečio vaiko nenorėtų, bet čia tik kitų nuomonė, daugelis sveikina, vadina šaunuoliais ir linki daug stiprybės
Svarbiausia kad turit gerą tėtį, nereikia vienai ir namų, ir vaikų, ir jo pačio apšokinėti, o visi kiti... Mažiausiai sukit galvą kas ką pasakys