Laukiuosi trečio

laukiuos trecio, pirma tai kalyte, augintine

sveikos pazistama situacija...bet man taip buvo su antruoju visi snekejo, aiskino...paskui apsiprato, bet kai netekom vel kitaip visiems pasisuko...dabar susilaukem treciosios dukrytes, tai visi dziaugesi nestumu, drasino...kaip dabar butu su kitu nestumu, nezinau, issigasciau manau...todel galvoju apie apsauga rimtesne, o po keleriu metu gal vel sumastysim bet pilnai sutinku su temos autore, kad zmones kreivai ziuri i daug turincius vaiku...

Sveikos mamytės

aš taip pat laukiu trečio o mūsų šeimoje tai bus jau ketvirtas vaikelis (auginam vyro dukrą iš pirmos santuokos). Teko ir man išgyventi tiek artimųjų tiek svetimų kalbas, žvilgsnius... Kai pranešiau savo mamai ji su manim nešnekėjo visą mėnesį. Toks įspūdis, kad jai tektų augint mano vaikus ar kuo nors rūpintis. Prikalbėjo visokių nesąmonių, kad neva mano vyras gali avarijoj žūti, o aš liksiu vaikais apsikrovus o po to dingo visam mėnesiui. Atsirado tik tada, kai jau buvo susitaikiusi su šia žinia. Tėtis pasakė, kad aš durna, gydytojai žiūrėjo kaip į kokią nepilno proto moterį, kuri kasmet gimdo. Nors vyro giminė buvo ne tokia man žiauri. Anyta ir vyro seserys labai apsidžiaugė, o tėtis vienas sau paburbėjo ir apsiramino O visa esmė yra tame, kad pažadėjau savo vyrui sūnų, kurio jis tiek metų labai norėjo Manęs į darbą grįžt reikalavo jau tada, kai mano mažąjai Simonai tik 8 mėn. tebuvo. Tad teko ilgai neatostogauti ir planuoti sūnelį kaip įmanoma greičiau Ačiū Dievui mums pavyko ir gydytojai pažadėjo, kad 2012 m. lapkritį ligoninėje bus galima nusipirkti berniukų Tad brangiosios mamytės - nusispjaukit į visus kalbančius, negadinkit sau nuotaikos, juk tai Jūsų džiaugsmas, kuris atsipirks su kaupu Kiti žmonės aplamai neturėtų kištis į sveikų, normalių, ne asocialių šeimų reikalus

[quote=Mimukas,2012 07 31, 09:02]
Sveikos mamytės

aš taip pat laukiu trečio o mūsų šeimoje tai bus jau ketvirtas vaikelis (auginam vyro dukrą iš pirmos santuokos). Teko ir man išgyventi tiek artimųjų tiek svetimų kalbas, žvilgsnius... Kai pranešiau savo mamai ji su manim nešnekėjo visą mėnesį. Toks įspūdis, kad jai tektų augint mano vaikus ar kuo nors rūpintis. Prikalbėjo visokių nesąmonių, kad neva mano vyras gali avarijoj žūti, o aš liksiu vaikais apsikrovus o po to dingo visam mėnesiui. Atsirado tik tada, kai jau buvo susitaikiusi su šia žinia. Tėtis pasakė, kad aš durna, gydytojai žiūrėjo kaip į kokią nepilno proto moterį, kuri kasmet gimdo. Nors vyro giminė buvo ne tokia man žiauri. Anyta ir vyro seserys labai apsidžiaugė, o tėtis vienas sau paburbėjo ir apsiramino O visa esmė yra tame, kad pažadėjau savo vyrui sūnų, kurio jis tiek metų labai norėjo Manęs į darbą grįžt reikalavo jau tada, kai mano mažąjai Simonai tik 8 mėn. tebuvo. Tad teko ilgai neatostogauti ir planuoti sūnelį kaip įmanoma greičiau Ačiū Dievui mums pavyko ir gydytojai pažadėjo, kad 2012 m. lapkritį ligoninėje bus galima nusipirkti berniukų Tad brangiosios mamytės - nusispjaukit į visus kalbančius, negadinkit sau nuotaikos, juk tai Jūsų džiaugsmas, kuris atsipirks su kaupu Kiti žmonės aplamai neturėtų kištis į sveikų, normalių, ne asocialių šeimų reikalus

Beskaitant Jūsų žinutę, iš karto pagalvojau, kažin kur Jūs gyvenat? ta prasme, kad tokie pamąstymai (ne Jūsų, o aplinkinių) kaip viduramžiais tai man labai keisti. Kaip suprantu, mažuose miesteliuose dar 'kvėpuojama' kažkuo iš praeito amžiaus.

aš labai sutinku su Jūsų mintim, kad svetimi žmonės neturėtų kištis...ir dar pridurčiau, jei savi (tokie kaip mama, tėtis ir t.t.) tokiu momentu, kai širdy užgimsta naujas mažytis mažytis žmogutis ima priekaištauti ir durninti, tai aš iš viso tokiems pasakyčiau "einat lauk, ir ateisit į mano namus tik kai pasikeis mąstymas ir imsit pozityviai galvoti"...ne šiaip šneku, turėjau analogišką situaciją, tai tvirtai esu įsitikinus, kad mano šeima - mano tvirtovė, ir mes jau ne 15-kos, kai ups, netyčia pastojau...jei tai planuota, ir tiek vyras, tiek žmona to nori, augina sveikus vaikučius ir tai nėra vargas (tiek pinigų klausimu, tiek psichologiškai), tai tikrai niekieno reikalas, kaip aš gyvenu, kiek aš vaikučių susiplanuoju... todėl visiems "protingiems" reikia pasiūlyti patylėti, kol neturės ko tikrai protingo pasakyti ))
Visoms visoms palinkėsiu svarbiausia Jūsų šeimoje susiklausymo, sutarimo, kad visi sveikučiai būtumėt, kad broliukai ir sesutės išmoktų iš mūsų vieni kitais rūpintis ir mylėti!! ir dar kantrybės, pozityvumo, tolerancijos ir išminties, sprendžiant pačias įvairiausias situacijas šeimoje...

va va labiausiai mamu ir nesuprantu, kas kas bet jos geriausiai turi suprasti, bet kai gimsta tie leliai, tai jau visi lanko, dziaugiasi, o del nestumo sugeba pamoralizuot...

Mes pabėgom iš Vilniaus į miestelį Radviliškio raj. vaikų auginti Bet mano mama tai vis dar tebegyvena Vilniuje. Ji puikiai supranta, kad mums nieko netrūksta nei pinigų, nei laiko, nei noro vaikams auginti, kad aš jau tikrai pakankamai suaugus ir subrendus (man 33 m.), neprašau jos nei padėti, nei prisidėti vaikus auginant Bet kodėl taip reaguoja aš neįsivaizduoju... Gal galvoja, kad mažiau laiko skirsiu jai??? O vat Radviliškyje pernai net mano ginekologas mus su vyru senais išvadino vis kalbėjo apie galimus apsigimimus ir pan. O kai pasirodžiau šiemet ir pranešiau, kad laukiam dar vieno tai žiūrėjo kaip į kažkokią kaimietę, kuri matyt nemoka saugotis Bandžiau nėštumo pradžioje pasiskųsti, kad svaigsta galva, temsta akyse, tai jis atvirai juokėsi ir aiškino, kad nereikia kas metai gimdyti Bet viskas jau praeityje, visi artimieji su tuo jau susitaikė, kaimo davatkos turi apie ką pašnekėt, tai mes su vyru jau galime būti laimingi ir pasidžiaugti

nebūtinai turi būti planuoti. kas čia per naujosios taisyklės? o jeigu netyčia, bet sutuoktiniai nemato tame tragedijos? susitaiko, prisitaiko. man atrodo tiek pat gražu. o jeigu ir turi nesveikų vaikų, tai irgi ne rodiklis neišpildyti svajonės susilaukti "normalių" juk tos šeimos nėra kažkokios pasmerktosios

aš asmeniškai su neigiamu požiūriu nesusidūriau. gal dalis ir nešokinėjo iš džiaugsmo, bet argi turėtų? o žvilgsniai nė kiek netrikdo. jų taip pat nepripaišyčiau prie visuomenės priešiškumo

siulyciau keisti ginekologa, jis/ji gi ne vienas Radviliskyje? nes toks mastymas ir pasisaipymai tai truputi primena nepilnaverti zmogysta...

As vis tik isitikinusi, kad viskas prasideda nuo musu paciu galvos! Juk ziurekit, buna dienu, kai tiesiog labai gera nuotaika, viskas gerai sekasi, ir atrodo, kad net gatveje nepazistami sypsosi, visi gera linki...o buna, kad kazkokia nesekmiu virtine, tai gal ir pradedi aplinka negatyviau vertinti, lyg ir nujausti, kad kiti nepalankiai ziuri.
Nu svarstydama, remiuosi savo pavyzdziu. Musu trecias leliukas netyciukas, ir kai as pati savo viduje susitvarkiau su lengvu soku taip emiau tuo didziuotis, ir dabar tik ir laukiu, jei kas uzkalbina, ir dazniausiai klausia, ar pirmas, as net smakra i virsu kilsteliu is pasitenkinimo, kad jau trecias nu tikrai...ir ptfu prfu ptfu joks "gaidys" ar "gaidiene" dar nesugadino nuotaikos su durnom replikom del neva didelio vaiku skaiciaus.
O mano ginekologe kai suzinojo (man taip pat 33 m), nors patare po antro padaryti bent 5 metu pertrauka grynai del sveikatos man, tai kai suzinojo, pasake "nu ir gerai, ot saunuoliai, visus vienu metu issiauginsit, kaip paskui bus faina. Ir karjera dar spesi susitvarkyt" va cia tai ginekologe su normaliu mastymu....tokie turi buti aplinkiniai, su kuriais reikia bendrauti nestumo metu...ir nesileisti nervinamoms visokiu bukaprociu. vat.
sekmes visoms, ir daug sypsenos! mylekit savo vaikus be galo, nes niekas labiau ju pasaulyje nemyles nei mes - mamos

Sveikos, mamos. Ir mes su vyru planuojam trecia vaikeli. As gal stipriu nervu, bet man ne motais ka sakys artimieji ar juo labiau svetimi zmones. Tad ir jus maziau imkit i sirdi kas ka sako

as kai pastojaui trecia kart, mano tevai nenudziugo visai, burbuliavo, kad daug vaiku, kad man sunku ir panasiai, o dar mano trecias nestumas pasibaige dvynuku gimimu tai jiems isvis sokas buvo dabar jau 5 vaikus turim, tai kai suzinojo, kad 5 bus, isvis is proto pradejo kraustytis, bet susitaike, dabar myli visus 5 be galo bet cia viskas del to, kad jie mane viena uzaugino, isivaizduoja, kad man labai sunku, kad as neva nuskriausta ir uzguita, gaili manes, bet niekaip nesupranta, kad laiminga be galo esu Sekmes visosm gausias seimas turincioms

kaip gražu 5 vaikučiai.
visgi trečias dvigubas nėštumas man buvo vienas iš siaubo scenarijų. gerai, kad nepasitvirtino, o turėjau tokią mažytę baimę

Laba diena,

perskaičiau Jūsų temą ir pamačiau, kad kai kurių mintys labai artimos man. Situacija tokia, kad prieš kelias dienas pasidariau NT ir jis buvo teigiamas. Tiesą pasakius jaučiau, nes savijauta sakė, kad viskas kaip anuos kartus. Be to - sapnavau ne taip seniai, kad nėščia, o prieš primus du irgi sapnavau. Žodžiu, testas buvo tik užtvirtinimas. Nežinau, nei kiek laiko, nei kaip skaičiuoti, kadangi šiuo metu auginu 8 mėn. sūnelį ir maitinu, mėn. nesirgau, ir aišku nesitikėjau pastoti, nors saugojomės, bet keli kartai matyt buvo lemtingi. Kaip čia kažkas rašė - vadinasi norėjom. Bet iš tiesų ne. Esu labai pasimetus ir šoke. Šiaip visai būtų nieko tas trečias vaikiukas, myliu juos be galo, bet pas mus tokia kvaila situacija su vyru. Visų pirma vis dar nesusituokę, bet čia mažiausia bėda. Šiaip pas mane jis geras žmogus, bet nėra didelis darbštuolis ir turi keistą nusistatymą neiti dirbti, jau pusantrų metų a la suka kažkokį savo versliuką, bet kol kas jokių rezultatų nematau. Iš vis pas mus visada buvo taip, kad pagrindinė uždirbėja buvau aš. Tarp pirmo ir antro sūnaus didelis metų skirtumas- beveik 9. Tad kai antrą kartą pastojau, buvau devintame danguje, maniau, jog tai jį paskatins imtis veiksmų, pagaliau imti išlaikyti šeimą, kažką daryti, kad tai bus jam motyvacija, stimulas.Myli jis berniukus be galo, ir šiaip geras žmogus, nu bet nieko per tuos pusantrų metų nuo pastojimo nepasikeitė. Kol dirbau, ir gavau išmokas, viskas buvo dar normoje. Dabar, kai gaunu tik 70%, situacija pablogėjo žiauriai. Planavau lygiai po metų grįžti į darbą, darbdavys laukia, turiu karjeros planų, o dabar štai šis neštumas. Vyras išvykęs ir dar net neaptariau su juo to klausimo, bet esu taip pasimetus. Amžius jau ne tas, kad atsidėčiau tai kitam kartui, nu bet ta situacija, kuri dar pablogės, nes nebegausiu nei tų 70% kitais metasi, tai kaip tuos tris vaikus išlaikyti. Iš vyro, priešingai, nei su antru nėštumu, nieko nebesitikiu, manau jis ir toliau imituos biznį, kuris reliai jokių šeimai pajamų neduoda. O ir darbas man ne paskutinėje vietoje, žinau, kad prarasiu daug šansų ir dar po metų, net daugiau, niekas manęs ten nenorės. Nesu karjeristė, kuri nežiūri visko, vaikų, šeimos, kad tik kilti kuo aukščiau, bet nenoriu prarasti, ko pasiekiau, ką sukūriau per tuos metus ir ką dribau,juk man tai patiko. Tiesa pasakius, net nežinau, kaip ten būna su tom išmokom, kai antrus metus turėjau gauti 40%, bet tais metais jau būtų trečias, kaip tada moka? Verkiau skaitydama kai kurias jūsų žinutes, nes nieko gražesnio už vaikučių šypseną, jų pirmus dantukus nežinau pasaulyje, bet esu realistė, o svarbiausia nusivylusi savo vyro potencija kažką keisti savo gyvenime. Neįsivaizduoju, ką daryti. Kalbant apie mamas, tai iš ten aišku laukiu tik užuojautos, kokia aš būsiu vargšė, nes kaip ir daugumos, jau dabar močiutė ir mama nuolat gaili, kad man sunku, nors nėra sunku, nes dydysis jau pasirūpina savim. Jezau, nežinau, ką daryti....