globėjai plepa toliau

Jei bijos tai situacijai pažvelgti į akis, jeigu ji bus laabai skausminga, užvaldanti mintis ir veiksmus- taip atsigręš. Ji įduos štai tokį galingą ginklą kitam į rankas- va tada net draugė ar vyras tikrai nusisuks. O jei vaikas prrims sistuaciją normaliai- nu va, aš toks, koks esu, yra visokių, ir tai nėra blogai - ką prieš tokį panaudos kiti- nebus mygtuuko, kurį galima spaudalioti.

Duksis irgi su visai kieme vaikais pasikalbėjo. Su savo draugais. Draugų turi daug. Taip, su kuo kilo konfliktų išsisprendė mėnesio eigoje. Kažkaip gal kiemo aplinka tokia, ir klasės- jiems visai tas pats kilmė to vaiko- svarbu draugauti. Tėvai nereguliuoja kam su kuo. Visi gi jie nuo mažiukų toj pačioj smėlynėj užaugo. Vienaip ar kitaip tikrai išmintingai nutarę vaikų santykius palikti vaikams.
Papildyta:


o tai ji nepajėgi atsirinkti su kuo ji pasikalbėti nori? Nežinau, niekada nereguliavau vaikui gyvenimo tokioj vietoj- ką pasakoti ar nepasakoti. Visus guzus leidžiu irgi susirinkti pačiam- jam gyventi reiks tokioj aplinkoj kokia yra, ir jokios kitokios nebus. Jam ir mokytis. Aš jau daug moku, bet irgi mokausi- ir savus guzus renku pati. Man tas pats ką vaikas draugam papasakos apie mane, apie namus. Jis papsakos vaikams savo požiūrio kampu ir tai kas jam svarbu. Taip kaip ir jam papasakoja. visi žmonės turi savo gyvenimus, ne po vieną darbą ir jiems visai tas pats kaip kokia jiems nepažįstama motera blynus kepa.
Bandau įsivaizduoti jei aš sureguliuočiau( visų pirma net neįsivaizduoju kaip) apie ką jis gali, apie ką ne- ką jis iš viso galėtų? Ne tai pasakęs paskui bijotų manęs? Eina kakų toks gyvenimas. Man jis nepatiktų nė už ką.

Aš mokau visiems pasakoti - baik juokus. Va atėjo kaimynų berniukas. Jis auga su mama ir patėviu. pipiriukė klausia - tau tėtis dviratį nupirko? Ne, jis man ne tėtis, mano tėtis gyvena kitur- atsako kaimyniukas ir su dideliu pykčiu.
Pipiriukė situaciją supranta. Be jokio pykčio sako - na, manęs irgi nepagimdė, bet jie vistiek mano tėtis ir mama. Ji nebijo to pasakyti ir jos žodžiuose nėra pykčio.
Va, išsiskyrė darželio grupėje mergytės tėvai. Jos dvi pasikalbėjo apie širdelės skausmus, koks gyvenimas nelengvas. norėjo pamatyti kitų vaikų reakcijas į faktą- o aš visa va tokia, aš kitokia, nei jūs- patikrino. pasaulis nesugriuvo. Va šiam tarpsniui tiek ir užtenka.

šitoje vietoje norius įsikišti.
nežinau kaip jūsų viakai, beet mano vaikui visi yra draugai. net tada, kai reikia perklausti, kuo vardu tas draugas. Yra tas prieraišumo sutrikimas, ir jis reiiškiasi dar ir tuo, kad draugų atsirinkti nesugeba. O gal čia aš nemoku? bet man nenormalu, kad mergaitė, vieną dieną grasinusi mesti akmenimi į galvą (mosikavosi), kitą dieną prašosi į svečius ir yra priimama! nes "čiagi mano draugė". Bet nedrįsta paskambinti jai, kai reikia paklausti ko nors svarbaus, nes toji uždraudusi skambinti į namus "mama uždraudė su tavimi bendrauti". bet vistiek "draugė".
ir turiu pritarti Vistik, nes kartu su neišrankumu draugams, pasakojimas per daug apie save - negerai.

Na, man sunkiai suvokiamas vienas dalykas-vaikas suvokia -aš esu tokia, kokia aš esu- globojama, įvaikinta. irt.t Vaikui sakoma- vaikeli, apie tai geriau nešnekėti, nes nu, mūsų visuomenė tokia ir tokia, nes jei šnekėsi, gali būti taip ir taip. vaikas deda lygybę tarp savęs ir tų baisumų, su kuriais jam tektų susidurti, jei jis šnekės. Uždedat tokią naštą vaikui...
Nu, tokiu atveju apie sielvarto išsrėbimą kažkaip nelabai toliau ir kalbėčiau...
Bet tai tik mano nuomonė. gal aš klystu...

Aš irgi taip manau.
Aš jai akcentuoju ne į kažkokias paslaptis, kad reikia slėpti, ar dar kažkaip dramatizuotai sakau-tylėk, nesakyk, negalima,, aš mokau ją savo asmeninius dalykus pasilaikyti sau. Šiandien dar nėra jos kelyje tokios draugės ar draugo, kad būtų geriausias, vieną dieną vienas, kitą kitas. Kam visiems plepėti? Pažiūrėkit, net ir suaugusių kiek sutinkam, pirmą kart mato, kad ir kokiam baliuke, ir jau prie stalo visi žino kiek abortų darėsi, kiek vyrų turėjo, kokiom ligom serga, su kuo gulėjo, kas meilužis buvo, visi draugai iš karto, nes šiandien visi šypsosi, bendroj chebroj. O rytoj? Ar būtina?

Duosiu kaip pavyzdį. Tai kad mes pasiėmėme Fėją darbovietę sužinojo po gero pusmečio kai biuletenio reikėjo ir ji susirgo. Kam reikėjo tas žinojo, eiliniai žmonės mano gyvenime-ne. Ar jiems būtina buvo žinoti,kaip juos tai lietė? Ir nebuvo taip, kad oi paslaptis, elementriai nebuvo jokios progos pasakyti, o ateiti ir ryte išrėžti-aš pasiėmiau globoti, ne mano stilius.
Guliau pati kažkada ligoninėje, oi kas tau, kuo sergi, pasakiau ai tyrimai, viskas taškas, kam reikia tas žino kas man, kodėl turiu pasakoti visiems?

Aš nemoku išsireikšti, bet mokau vaikus atsirinkti ką ir kada sakyti ir ar iš vis būtina sakyti. Kad tiesiog eilinis plepėjimas neduoda nieko gero, kad ateina laikas kai pagaliau reikia pasakyti, tada sakyk, o ne ne bet kam , bet kada. Kad ir eilinis dalykas, pav. prisisiojimas lovoje naktį, ar apie jį reikia pasipasakoti klasėje ar tai vaiko asmeninis reikalas, niekaip neleičiantis klasės draugų. Tikram draugui aišku galima pasiguosti. Bet , kad tų tikrų draugų dar neturi.

Pavedžiojau šunis . Dėkui skambinusiems. Planai nesikeičia. Ateisim.
Vat kas gali šauti vaikui į galvą- niekada nežinosi. Mano Duksis nukeliavo ir atidavė Sunuteis pasiskolintą juostą . Kodėl jis taip nusprendė net neįsivaizduoju. Ta prasme gerai, bet kaip ir nesitariau. Grįš sužinosiu. Matyt į svečius užsukti norėjo.
O šiandien buvau etnografinėj šventėj. Kada vaikai koncertuoja širdis visada džiaugiasi. Bet mūsų klasė pasirodė geriausia iš visų ir visai nesigiriu. Ir skudučiais vaikai pagrojo, ir pakankliavo, ir žaidimą visai ir sudėtingą pažaidė. Ir dainą su užvedimais padainavo kaip Duksis sako tautiniais balsais.
Paskui buvo kermošius. Vaikai pardavinėjo ką turėjo. Kas turėjo karoliukų, kas naminės giros , duonos su česnakais, sausainių, vaflių, muilo. Manasis pardavinėjo keksiukus. Kaip tikras komersantas- reklamos auka iš tolo girdžiu ateidama- du perki- trečias nemokamai. Ir pirko žmonės ir vaikai. Ech...
Papildyta:


bet Karusia, vaikai turi išmokti patys atsirinkti. Blogai, kad mergaitė akmeniu mojavosi ir kad mergaitė su akmeniu. Bet yra tokių žmonių kurie visiems viską, yra kur niekam nieko nepasakoja. O Braškei reik atrasti dar ir save, tai ji vistiek su aplinka tapatumo tai ieško. Normalus tas ieškojimas.

Labai sunku iš šalies stebėti tą ieškojimą,to tapatumo neradimą.Ypač jei pati tokia buvai.O aš kaip Braškė-visiems viską.Ir ne tik savo vidų,bet ir materialius daiktus.Ir ilgai taip... iki galo taip ir neišgyvendinau kai kurių bruožų

Sutinku, kad nėra lengva, bet supranti, kad ieškojimas turi vykti laiku- vaikystėje, o ne paskui, va suaugus, prie puotos stalo.

bet tai ateina su laiku, vaikas ir pats supranta jog ne viską pasakoti reikia, ko ne. Užsidaro tas pasaulėlis. Kaip vaikas iš pradžių visiems leidžia savo užpakaliuką nušluostyti, ir apie puodo reikalus pasakoti visiems ir visur, paskui ateina supratimas ir be atskiro mokymo.
Papildyta:


taip. Jei neišmoks vaikystėje savo kailiu rinktis guzus. Jei nesužinos vaikystėje, kad nuo kai kurių nuosavų kalbų labai skauda. Prie puotos stalų, pasivaišinus ir atsipalaidavus ir pasakosis ir apie abortus, ir apie lovos reikalus. Apie viską.

Arba, laiku neieškojus, paskui suauga, atsikrato to, kas neleido ieškoti ir jau tada ieško iki smerčiaus, ir kitiems atrodo neadekvatūs, užsiciklinę, tokie ne laiku ir ne vietoj. Jei nesugeba atsikratyti, tai ir atrodo visad paniurę , nuobodūs, nežinantys ką kada ir kam atsakyti, kaip užmegsti pokalbį, draugišką ryšį su patinkančiu žmogum

Alfija, aš jau minėjau, tu tavim diskusija beprasmė, matai tik savo tiesą. Bus taip kaip tu pasakysi ir ne kitaip.
Nevisi supranta, kad patylėt reikia, toli gražu ne visi, netgi sakyčiau dauguma nesupranta jau suaugusių.
Užaugau taip auklėjama mamos, esu už tai dėkinga, ir nesužinojusi vaikystėje kaip tu teigi, kad nuo tų kalbų skauda, vis tiek nekyla noras prie stalo pliurpti.

Toks jausmas, kad va tavo pasakė, niekas nesijuokė, tai ir pas mus PRIVALO būti lygiai taip pat ir net kalbos nėra, kad bus kitaip, o jei bus? Jei savo pasakymu ji sugriaus savo dabartinę ramybę mokykloje, kur ji jaučiais be proto gerai, jei nepamirš mūsų klasės vaikai, ką daryti tada?