QUOTE(LadyBitch @ 2012 02 14, 12:33)
Ir nepaisant šitų ir dar daugelio blogybių, kurių nepaminėjau, aš noriu to vaiko, išgirdus žodį abortas ašaros akyse kaupiasi, naktim sapnuoju mažą mergytę...

Paleist vaiką į pragarą vien todėl, kad NORIU? Ar vien todėl, kad embrionas jau gimdoj ? Jūs teisuolės nė velnio nežinot, ką aš išgyvenu ir kaip viskas yra iš tikrųjų, todėl NIEKADA, po velnių, NIEKADA nesakykit, kad tai lengviausias sprendimas...
Nepaisant visko, kas čia buvo prirašyta- LadyBitch, jei dar ne per vėlu - kuriam laikui atsiribok nuo visų patarimų iš šalies, pabūk su savimi, įsiklausyk. Tegul sprendimas būna tavo pačios, ne primestas.
Situacija tikrai sunki, ir taip blogai, ir anaip negerai. Visiškai viena, be jokios finansinės anei moralinės paramos, be vyro, be išsilavinimo, darbo, aiškių perspektyvų, su vaiku ant rankų - į nežinią..
Arba, galbūt - su vidine graužatimi visam gyvenimui, ir kitomis dvasinėmis/psichologinėmis pasekmėmis.
Galima išdrįsti surizikuoti - nepaisant visų prognozių, netikrumų, pasirinkti gimdyti, o po to - jau kas bus, tas bus. Niekas juk nežino, kaip iš tiesų bus.
Galima atsiprašyti sielos, atėjusios taip ne laiku, ir tikėti, kad ji supras, atleis, ir lauks, kada vėl galėtų sugrįžti. Siela juk nemiršta, ir jeigu jai lemta nugyventi gyvenimą čia, ji būtinai sugrįš. Gal pas tave, o gal - kaip stebuklas pas tuos, kurie jau -n metų laukia ir sulaukt negali..
Bet sprendimas turi būti tavo. Ne močiutės, ne globėjos (priešingu atveju joms niekada neatleisi), o tavo pačios. Ne vaiko tėvo (jis jau apsisprendė, ir panašu, kad moralinės pagirios jo toli gražiu nekamuoja). Ir žinoma, ne Leilos. Pasikartosiu, bet brūkštelti komentarą forume pakanka kelių minučių. O gyventi ir srėbti situaciją teks tau.