QUOTE(M.A.M.A @ 2012 02 29, 01:16)
Man pirmą kartą susidurti su iš nuostabos sukvadratėjusiom akim ir apšalus išlementu "taip ilgai maitini???" teko kai vyresniajam buvo vos 5 mėn...
tai cia normalu as sakyciau. kaip man mama sake, kai mus augino duok dieve iseidavo iki 2 - 3 menesiu zindyt (sistema savo padarydavo). as neisivzaiduoju kokiu budu, bet nuo 2-3 men buvo normalu vaika primaitinti. tai manau, kad musu mamu kartos zmonems yra nesuvokiama, kaip galima vaika zindyt iki 2 metu. ta prasme, yra neisivaizduojama, kad galima taip ilgai tureti pieno, kad nereik kudikiams arbatos su begale cukraus ir t.t. mane anyta oi kaip ilgai bare, kad neduodu vaikui arbatos su cukrum, juk gi vaikas mirs nuo troskulio, jau ir zadejo kreiptis, kad atimtu vaika, nes nemoku rupintis. ir nors uzmusk, knygas rodziau, straipsnius rodziau, sako, nesamone cia - va mano laikais buvo teisingai, tu vaiku nemoki rupintis ir t.t. tarybine medicinine sistema buvo labai stipri, juk jie, skirtingai nei dabartine, uzsiime profilaktika, svietimu. o ir turiu laboratorijoj bendradarbe, kuri dirbo pogimdyviniam skyriui - sake, pabandyk neduot vaikui Ringerio tirpalo su gliukoze, tai taip nuo pediatru velniu gaudavai. as tai jau nebesistebiu irgi, kad kreivai ziuri, kad mano 9 men zose kosiu nevalgo ir vis dar MP gauna
