Mano vaikas hiperaktyvus 9

net jei aš ir Liucifierius iš pragaro. Tai niekaip nepakeičia to fakto, kas mano vaikas išarė lubas ir duris- nieko nebuvo skyriuje. A> taip susimušė su J. , kad J toliau jau gydymą tęsė Santariškių chirurginėj ligoninėj. Kad vaikai yra atsiimami nepabaigę kurso. 20 procentų tokių.
Taigi aš ne jūsų tikėjimą sugriaut noriu. Man vienodai kas kuo tiki. Nuo religijų ir dievinamųjų toli. Bandau pasakyt, kad dabr dažniau susidusi su tuo ką aš rašau, nei su kuo kitu.
Ir dar, kai ateis moderatorė ateis ir pasakys, kad aš niekaip negaliu nei rašyt čia, nei ką- neberašysiu. O kol kas rašysiu tai- su kuo susidūriau.

sutariam

ir dar jei turite patirties, tikrai galite pasidalinti, kaip padedate savo vaikams, čia aktualiau yra

yra tema apie VRC, ten aktualiau mamom kur skirta tam tema. rašykit jei atvirai man netrugdote

As VRC buvau dienos stacionare, naudos mazai, bet tokiu dalyku nebuvo..na taip, mano vaikas ne tiek problematiskas ir sakysim,esu cia delto, kad kazkada jam aplinkiniai lipde etikete hiperiuko, laimei jis nera toks ir is viso "koks" neaisku, as einu kazkokiu keliu ieskodama, kas ir kaip, randu pagalba, geru zmoniu, keistu ir kvailais snusustatymais psichiatru geru psichologu ir t.t. Cia turbut ne vienas tokiu dalyku yra praejes. Kazkoks patarimas padejo, kazkoks ne...siaip bendrai cia esame palaikyti viena kita, jei iseina patarti.
Nueiti i konsultacijs VRC pas psichiatra mano atveju buvo geriau, nei pas poliklinikos speca, kuri nemaciusi vaiko jam nustate autizma ir t.t.neesme. Stacionaras taip, kiek toliau tiek labiau konvejeris, naudos mazai, nors pirklauso nuo vaiko, nuo sutrikimo, nuo specu zodziu...ne apie tai tema

tai nuo ko pradėjau, ir į ką viskas išvirto. Parašiau aiškiai- ieškokit kitų kelių, apeidami tą VRC. Mums kaip tik poliklinikoj kaip tik gerai, nes mūsų psichiatrė mano vaiką pažįsta seniau nei aš pati. Taip susiklostė to vaiko gyvenimo aplinkybės. Tai kai aš prašiau siuntimo į tą VRC, įsivaizduodama jog jis toks pat, kaip buvo kažkada, išgirdus- neskubėkit ten, mes gal vietoj čia rasim būdų padėti- visaip galvojau. O pabuvojus ten supratau tą- neskubėkit. Bet jau pabuvau. Teisingiau vaikas. Tai man gi ne bobutė sakė ten neskubėt, šiaip tai man sakė žmogus , kuris daug geriau nei gerai žino- kas ten. Tai va sudėdama savo subjektyvią patirtį ir jos objektyvias žinias- sakau, nereiktų jo siūlyti kaip panacėjos. Taip, alternatyvi pagalba labai daug kainuoja- dažniausia. Bet kartais ji daug pigesnė pasirodo nei pasekmės kai vaikas pabūna ten, kur geriau nebūtų pabuvęs.
Kai vaikas ateina su lengvesne diagnoze. Realiai lengvesne, ir iš gydymo įstaigos išeina su realiai sunkesne, nes ten atsitiko taip kaip atsitiko- nieko gero vaikui, na ir šeimai be jokios abejonės.
Kažkaip išsilaižysim, kažkaip susikoreguosim bent jau iki to kas buvo, nes rugsėjis ne taip ir už kalnų, ir su tuo vaiku reiks gyvent dar ir mokyklai- ne tik man.
Jei pastebėjot netyčia, tai vat nereklamuoju nė vieno specialisto, nei vienos programos, jau veikainčios. Aš tik sakau- VRC palikti vaiką yra nesaugu, nuovargį suprantu, kad labai norisi pailsėti, bet...vaikas gali tapti arba smurtaujančio vaiko auka, arba pats gerai išmokti tokio elgesio. Tai niekaip ne į naudą. Ir esmė ta, kad pagalbos tai taip ir nesulauks. Skyriuije arba nieko nėra, arba iš personalo kambario nieko nesigirdi, o seselių postas- visada tuščias, ten niekada nieko nebūna. Aklai pulti ginti bet kokią gydymo įstaigą- nesiūlau. Galima džiaugtis ten esančiu kažkokiu specialistu, jei jis ten dar yra- bet kaip instituciją. Tokia gynyba skamba keistai. Ką galiu pasakyt, kaip n metų dirbanti su ta šizofrenija(suaugusiais) ji dažniausia prasideda nuo ankstyvosios jei yra papildomos indikacijos( hiperaktyvumas, elgesio sutrikimai, emocijų sutrikimai, vaikystėje patirtos traumos) aiškios jos užuomazgos stebimos nuo šešerių metų amžiaus. Jas diagnozavus ir prasieda psichiatro darbas ir korekcija- be jokių medikamentų, ir dažniausia pavyksta jos ryškių pasireiškimų išvengti. Išlaikyti ribinį variantą. Jei tik tinkamai diagnozuot, o nepalikt bet kaip.

Nu jus buvot stacionare pilnam, mes buvom dieniniam, truputi yra skirtumas..nu bet tiek, to, visko ten yra. As beje ir nesiuliau i stacionara, o nueiti i konsultacija, tai gali buti ir trys konsultacijos, net ne dienos stacionaro.
Kitas dalykas, hiperkatyvumas gali buti ir autizmo pasalinis reiskinys ir t.t. Ne viskas i sizofrenija suvaziuoja, galiausiai irgi buna visokiu sudetingumu sito sutrikimo, vieniems galima sureguliuoti per auklejima, ribas, surandant tinkama veikla, kitiems be sanu be vaistu..zodziu cia daug visko ir kiekvienas atvejis yra skirtingas.
Mano vaiko atveju is viso psichiatro nereikia, brt norint gauti namu mokymo pazyma, jis turi eiti i kasmetine konsultacija, nes pazyma isduoda gydymo istaiga, o rekomenduoja istaiga, kuri susijusi su mokymosi procesu o psichoatre kategoriskai nusistaciusi pries namu mokyma beveik visais atvejais nu taupo valstybes pinigus...siuo atveju man VRC psichiatrai kelia didesni pasitikejima, nei poliklinikos...nu neturiu patirties ir rysiu, kur geras psichiatras...musu atveju jei reikia, PPT psichologe super duper padeda..bet yra kaip yra

PPT pretenzijų neturiu. Bet diagnozei patvittinti ar paneigti yra reikalingas stacionaras. Ribinei diagnozei esant irgi. Kaip bet kuriai kitai ligai. Kokrečiai Žiogui jokio hiperaktyvumo ir nėra. Jokio. Taraumos vaikystės ir emocijų sutrikimas. Sunkus. Nežinau kur jūs gyvenat- bet va viena iš geriausių psichitrių sėdi kaip tik eilinėj poliklinikoj, ir neturi privačios parktikos, nes užimtumas jai tieiog neleistų to padaryti. Dirbti privačiai. Ir savoj poliklinikos stebėtinai gerai kuria tą psichikos pagalbos centrą- kuris turėtų būti kiekvienoj poliklinikoj. Nuo kinezi, bei ergo terapijos, masažo iki psichoterapeutės ir psichologės- bei jos pačios. Vat jei kiekviena poliklinika tai galėtų turėti, būtų labai gerai. Aha, pamiršau- dar neurologo ir logopedo darbas- čia kaip kam reikia. Neurologė toj komandoj pas mus labai bjauraus būdo, bet nuostabi specialistė, logopedė ir būdo gero- ir specialistė puiki. Ir kas svarbiausia- darbas su vaiku iš esmės gaunasi individualus- pas kiekvieną specialistą. Bet per tą nelemtą Kuncevičių ir patekom į stacionarą, nes jam kažkas pasidarė neaišku.
O dėl medikamentų na medikamentų vartojimas nuo auklėjimo neatpalaiduoja. Jie tik palengvina vaiko savijautą ir ne daugiau, o viskas toliau yra tik auklėjant ir ugdant . Surasta tinkama veikla irgi šeimos nuo vaiko auklėjimo neatpalaiduoja. Ir medikamentai, ir surasta tinkama veika yra tik sudėtinės dalys to, ką vadiname vaiko socializavimu, arba kitaip tariant padedam tai pagalba vaikui prisitaikant prie visuomenės ir gyvenimo, kad savarankiškam gyvenime jis būtų socialus tas gyvenimo būdas. Kad tas vaiko elgesys mokykloj, kieme- kiek įmanoma jau dabar būtų socialus, kad kiek įmanoma ir pagal amžių jau dabar vaikas laikytųsi bendražmogiškjų taisyklių. Ne dėl šeimos visa tai daroma- dėl paties vaiko tai yra daroma.

Seima, kurioje yra taip sergantis vaikas irgi serga..deja, tai daroma ir del seimos..va cia Vario galetu pakomentuoti, kaip Svedijoje suteikiama pagalba seimai, auginant toki vaika, nes labai daznai seimos yra, butent delto, kad tevas nebeislaiko tokio "gruzo" tiek is visuomenes puses, tiek savo nuosavuose namuose
Mes Vilniuje, jei galima tos psichiatres pavarde i az

mums į stacionara nereikėjo, išbuvo 15 parų dienos stacionare VRC. diagnozė hiperaktyvumas ir depresija. be vaistų jau mes nebegalėjome. taip ir auklėjimas šeimoje ir visiems kartu eidavome ir einame, bet dabar paauglystė ir atsiradus mažai sesytei jo situacija pablogėja, jau viska išbandžiau, keliavima, bėgima tiek vyro tiek mano, treniruotės, sanatorija. akys stulpu ir viskas sako nežinau ir viskas daugiau nieko
pabaigėme 7 klasė, bet emocinė branda ne daugiau 5 metukų

labai norėčiau jei nesunku papasakoti apie šizofrenija, nuo kelių metų labiausiai reikia pagalbos. dėja padariau klaida ir iš vilniaus persikraustėme į radviliškį tik vienas atsakymas, o ko tikėjaisi, mano vaikui tik blogės.

tai ką turėjau vilniuje jau surasta ir psichologe ir psichiatre, kad ir keista ta psichiatrė mano bet su ja buvo galima daug padėti mano vaikui. čia nors tiek, kad į palangos gintara gauname siuntima be problemų ir viskas, nors reikia verkiant ir kitų specialistų pagalbos.


jums sunkiai čia su VRC, linkiu per vasara, kad viskas susitvarkytų

Švedijoj taip, kaip yra Švedijoj. Yra ten gerų dalykų, ir yra mūsuose nepritaikomų, dėl daugybės ypatybių. Čia reiktų priežasčių nieškot ne šeimoj, o kažkurio segmento nebrandos. Suprantat, jei šeimai nuolat reik pagalbos- tai vaikas hiperaktyvus, tai šiaip neįgalus, tai kažkuris narys neteko darbo- vis palaikyt iš išorės, tai kas čia per raeima? Gal paprasčiau yra leisti iširti, nei kištis į tos šeimos vidinį gyvenimą, nuolat ir dėl visko.
Vario, kokio statistika yra to, kad šeimos gavusios pagalbą iširo vis tiek, ir kiek neiširo. Ir dar, jei atvirai tai kodėl negalima atsisakyti šeimoms visų tų pagalbų. Jų atsisakyt oficialiai kaip ir galima, o neoficialiai? Až žinau, bet va norėtųsi kad pasakytumėt jūs?
Parašysiu.

Labai reik apribot fantazijas. Išbrauti iš žodyno žodį meluoja- sau, dėl savęs išbraukti. Ir priimti tai kaip fantazuoja. Ir nuolat koreguoti taip nebūna- būna tik taip. Dirbti dau su matematika- skaičiuoti, pirmyn, atgal, nuo tiek iki tiek, atimtis sudėtis mintinai- nuo mažiuko. Lavint tą loginį mąstymą ir viskas. Dažnai žiūrėti kaip yra, atėjus tai nuotaikų kaitai labai stebėti ar vaikas nekeičia kalbėjimų manieros, kaip tas elgesys atrodo iš šalies, ar netampa labiau na vulgariu. Bet čia jau preitas etapas. Stebėt ar neatsiranda jame du žmonės. O kai jau trylika, jau trylika, procesas sudėtingas, ir labai vėluojant emocinei brandai daugiausia ir lieka medikamentai. Psichoziniam elgesiui tvarkyti. Yra gi dabar labai daug rūšių tų medikamentų kurie neužslopina vaiko, bet ir neleidžia jam. Nekeičia išvaizdos. Yra lengva pasakyt- depresija, ir tuo pabaigti. Va tame ir yra visas reikalas, kad VRC nebenori tirti giliau, aišku tas 15 dienų yra trumpas laikas, bet vis riek- niekas nesiaiškina kokia priežastis tos menamos depresijos, ir ar čia depresija tikrai. Gal čia ne depresija? Gal tik vėluojanti raida, gal endokrininės priežastys kokios nors, gal kokia somatinė liga, gal baisu kažko pagrįsto. Tas neįdomu. Keleta valandų nuo vaiko pailsėt jie duoda, bet tai ir visa pagalba. Bandykit kreiptis į N.Vilnią, suprantu, kaaad skamba nemaloniai, jie turi vaikų ir paauglių puikiai ir šiuolaikiškai įrengtą skyrių, durys su rankenom palatų . Pagalbą jie suteikia neblogą, ką daryt, kas seks po to- jie pasako. Siuntimo reiks.

tikrai ačiū kad išsamiai atsakėte.
matot jam depresija ne iš lubų parašyta, ji į save agresija skirta, šoko iš trečio aukšto balkono, įsibėgėjęs trenkiasi į siena taip, kad kruvinas lieka (mano mama ir mano vyresnėlis brolis serga šizofrenija, mano mama jau mirusi) taip buvo iki 5 klasės, paskui viskas pasivertė, (visa agresija liko į save, jei muša kiti nebesigina, vos nepasmaugė jo ) gyvenymas savo mažame pasaulėlyje, svajonės apie skraidyma ant debesies, kad yra drakonų, kaip juos gaudys kaip draugaus ir t.t. man jau antras žmogus apie naujaja vilnia pataria. iš ko turiu gauti siuntima iš savo gydytojos ar psichiatrės nes jei psichiatrė neduos, bjauri boba nenoriu laukti kol grįšime į vilnių gyventi, bent į eile atsistoti trumpai surašiau

čia ne depresija. Ką parašėt. Gyvenimas savo pasaulyje- yra vienas iš šizofrenijos požymių. Artimos giminės sera- paveldimumo liniją turi. Ir jie ramiai, kaip kiekvienam beveik- depresija. . Depresija turi visai kitą kilmę ir kitus požymius. Net jei ytarti endogeninę kilmę(priežastis nežinoma susirgimo) tai tą reik dar įrodyti ir pagrįsti. Kuo remiantis, kokie tyrimai tai rodo. Kalba yra apie ligas. Taip siuntimą reikia gauti reikia iš savo gydytojo. Nebijoti, jei siūlys gultis. Nebijot ir viskas. Nebijot klausti, jei ką sakys nesuprantamo, pagal ką ir ką nustatė. Paaiškins, ir maloniai. Ten malonios moterys dirba. Nenustebti, ten vaikams duoda įvairaus darbo- ta prasme medžiagų ką nors siūti, ką nors drožti, piešti. Taip rimčiau- tose veiklose yra stebimi. Nėra paskatinimų batutu, kompiuteriu sistemos. Pliusų - minusų nerašo. Ten dirba rimtai, kad ta pagalba būtų. Kad būtų galima kontroliuoti ligą, kad šeima, kurioje jis gyvena, galėtų gyventi ramiai. O šiaip norisi jus tiesiog apkabinti, ir mažulę irgi.