Santykiai su būsima anyta III

Ačiū   
Man dar juokingiau lyginimas skiriamo laiko mamai/žmonai (net jeigu tuo metu tik ir būsimai).. jis turbūt turėtų gyventi pas mamytę, o savaitgalius leisti pas žmoną ir vaikus..      arba turėti savo šeimą, bet gyventi pas mamytę, o su žmona ir vaikais išsiruošti porą kartų per savaitę, nu tiesiog taip kaip poros daro draugystės stadijoje.. 
Pati kalta, mes jai pasakyti norėjome, ne mes kalti, kad nespėjome prasižioti, o ji savo tiradas varė ir viską iššaukė.. 
Aš nevažiuosiu, vyras kolkas irgi yra užsiutęs, telefoną išjungęs laiko visdar, aišku gal kažkada tas pyktis jam ir praeis, nes vistiek tėvai, tėvų nepakeisi ir nepasirinksi, nežinau, bus matyt. O man nebereikės pretekstų ieškoti, galėsiu rami namuose sėdėti    tik žinant jos būdą, tai garantuoju, kad sugebės ir man paskambinti verkšlendama, kad atvažiuok, myliu, noriu, negaliu be tavęs. 

Turesi proga isitikinti, kad niekas nesikeicia    

turėjome šį pavasarį atšokti vestuves. Tačiau yra labai liūdnų, skaudžių įvykių.. nesinori po tokių dalykų jokių balių, linksmybių.. todėl nusprendėme tai atidėti, o šiuo metu tik `susirašyti`. Tėvams sprendimą pranešėme (mano). Jo tėvams, norėjome pasakyti, bet.. 
tą dieną, kai nuvažiavome pasakyti, nespėjus prasižioti ji ėmė kudakuoti kokios pigios, prastos čia tos vestuvės bus (visdar apie tikėtiną balių), kad jūs nedėkingi (retai atvažiuojate, vyras be manęs 3-4k. per savaitę), kad reikėjo gyventi pas mus (pavalgydinčiau, apskalbčiau, aprengčiau, apipirkčiau, aplyginčiau, paguldyčiau, apkamšyčiau ir dar pažadinčiau), kad mane jis myli labiau, laiko man skiria daugiau ir t.t...    vyras stojo piestu už mane/mus.. konlfiktas pasiekė tokį lygį, kad trenkėme durimis ir išvažiavome. Vyras įsižeidęs ir piktas buvo, telefoną išjungė ir sakė tegul eina velniop, net ir nevažiuosiu išvis pas ją.
Tada `susituokę`, `apsiraminę` vėl norėjome jiems pranešti, norėjome `simboliškai` pasisėdėti. bet..    tą dieną, pranešėme, kad atvažiuosime tą ir tą valandą. Bet sužinojau, kad užsibūsiu darbe, todėl vyras nuvažiavo vienas (taip buvo patogiau transporto klausimu), o aš turėjau atvažiuoti truputį vėliau, iškart po darbo (mūsų bendru susitarimu). Vyras vienas žinio nesakė, laukė manęs, o pasakojo, kaip anyta pradėjo diriguoti, kad kodėl aš vėluoju (nesuprantama jai, kad darbe..), kad negražu, va maistą jau iškepiau, jau šala (kai atvažiavau, maistas dar nebuvo net įkištas į orkaitę  ), vėl kokie mes nedėkingi, kaip jis labiau mane myli, kaip daugiau laiko su manimi praleidžia.. jis tvardėsi, kai atvykau, pasipylė vėl priekaištai (kokios pigios vestuvės, gėda prieš gimines, nieko nekviečiame iš `reikiamų` giminių, čia dar ir svečiai prasti, vokeliais pinigų sumos neatpirks, kodėl mano tėvai negali iškelti man prabangių vestuvių, kodėl negali mums naujos mašinos nupirkti, kodėl negali mūsų į kitus darbus įkišti, kodėl matai pas mus finansai bendri (pagal jos nuomonę, vyras turbūt už savo algą turėtų prisipirkti sau skarmalų ir po restoranus VIENAS važinėtis, o aš šeimą išlaikyti), turėjome bilietus į teatrą, bet man išpuolė dirbti, todėl `padovanojome` juos mano tėvams, o ji pareiškė, kad jie turėjo už juos mums susimokėti    vyras nusipirko į mašiną naujus apvalkalus, ir jam netiko, įdėjo į mano mašiną, tai matai aš turėjau už juos susimokėti      va čia manbo kantrybė neatlaikė, išrėžiau, kad jeigu ir toliau ruošiasi mane taip žeminti, engti, tai aš tiesiog nekelsiu čia daugiau nei kojos, susirinkau šmutkes ir pro duris, vyras paskui, prieš tai visą laiką bandęs mane/mus užstoti ir mamą pastatyti nesėkmingai į vietą. Mums nuvažiavus nuo namų 5metrus, ji jam dar skambino, grįškit, grįškit verkdama.. (ot aferistė) 
va taip ir gavosi..

  tai va, būtent šių patarimų dėka, ji dar nežino, kad aš jau oficiali jos marčia 

Skaitau ir netikiu savom akim, kad taip gali būti tikrame gyvenime  

Sveikinu! 

iki šiol visa giminė juokias prisiminus kaip anyta bandė man rūtų vainiką užkabint... o aš į tai atsakiau, kad rūtos seniai ištryptos ir nudžiūvusios...

Sveikutės visos Oi čia paskaitinėjau pas jumis, tai ohoho kokių istorijų , norėčiau papasakoti ir savąją, gal ką patarsite Turiu aš draugą ( jau tiksliau būsimą vyrą, nes mūsų vestuvės už poros savaičių ). Draugaujame dar nelabai ilgai, vos meteliai, bet mylime vienas kitą ir nusprendėme, kad būtent kartu norim sutikt senatvę ir t.t. Esmė tokia, kad jis vienturtis, tėvelis miręs nuo kūdikystės, ir jo mama gerokai vyresnė nei pvz mano mama, nors mes vienmečiai. Taigi draugystės pradžioje buvo taip, kad jis nesenai buvo išsiskyręs su mergina, su kuria pradraugavo trejus metus, ir jo mama ganėtinai mylėjo ją, lyg ten ir viskas gerai buvo, tai kai su ja išsiskyrė, dviese sau guodėsi koks negeras jos vaikas, va paliko tokią gerą mergaitę ir dar "kažkokią ten" susirado... Na aišku manasis jai aiškindavo, kad čia ne jos reikalas, kad anie santykiai nebuvo sėkmingi, kad pagaliau yra mylimas ir myli, po kurio laiko ir nutilo ji, tik pasakė, kad nenori su manim susipažinti ir bendrauti, nes va dar pamiltų netyčia vėl kaip aną, o vdrug išsiskirsim, vėl kaip liūdėt reikės... Žodžiu aš ir nesilankau pas jį kai ji namie, dažniausiai būname pas mane, aišku ji skambina irgi belekiek kartų jam per dieną ir pan, santykiai jų geri, viskas labai gerai, suprantų ir jo norą rūpintis mama, visgi yra vyresnio amžiaus, tai normalu, kad pergyvena ir pan, bet nėra ten visiškai mamyčiukas . Bent jau nieko jam nebeburbuliuoja, kad va grįšk pas aną ir pan, pritaria mūsų draugystei, bet bendrauti nenori, va buvo porą kartų, kai teko susidurt akis į akį, aš pasisveikinau, o ji tylėdama nubėgo į kambarį užsidaryt, aišku maniškis supyko ir pasakė, kad jam tikrai gėda už jos elgesį, bet ji argumentavo, kad dar nėra pasiruošusi tam... Tikrai nemalonu labai, bet ką darysi nenori tai gi neįlysiu per prievartą. Esmė, kad tuokiamės be jokių artimųjų, tik su geriausiais draugais, nes pačios santykiai su tėvais gana komplikuoti, per daug visi užsiėmę savimi ir tiek..  Siūliau jo mamą pakviesti, visgi jos vienintelis veda, bet sako nenori bendrauti ir nereikia, pati kalta, sutinku aišku su tuo.. Bet kas bus poto, kai ji sužinos, kad visgi esu jau jos oficiali marti, negi visą gyvenimą teks bėgiot vienai nuo kitos? Skaudoka.. Gal dėlto, kad esu ragavus kitokių "anytos ir marčios" santykių, kai su vaikino mama buvo tikrai labai geros draugės, o čia va šitaip...

uchh kaip čia. aš tai siūlyčiau tikrai pakviesti, nes nepakvietus, manau, situacija tik dar labiau susikomplikuos. o gal jo mama kaip tik labai apsidžiaugs ir atlėgs, supras, kad sūnus tave išties myli ir rimtai žiūri į santykius. man atrodo, kad viena didesnių problemų tėvų ir vaikų antrų pusių santykių yra poros santykių neapibrėžtumas. šių laikų dilema:)

uchh kaip čia. aš tai siūlyčiau tikrai pakviesti, nes nepakvietus, manau, situacija tik dar labiau susikomplikuos. o gal jo mama kaip tik labai apsidžiaugs ir atlėgs, supras, kad sūnus tave išties myli ir rimtai žiūri į santykius. man atrodo, kad viena didesnių problemų tėvų ir vaikų antrų pusių santykių yra poros santykių neapibrėžtumas. šių laikų dilema:)

Aš tai pritariu šiai nuomonei, kad reikia pakviesti mama. Gal kaip tik supyks, kad į jos vienintelio sūnaus vestuves nepakvietėt