Dieve,
Ramune...

Man sunku patikėti...
Niekas dabar tavęs nenuramins, bet pasistenk nenugrimzti į gilų liūdesį, nes reikia jėgų ir optimizmo kitam žirniukui. Matyt, tokia ta jums duota kaina... Bet manau, kad ją jau pilnai sumokėjote. Ir dabar jau visai nedaug trūksta iki sėkmės.
Šlykšti ta būsena, kai dar ir darbo netekai. Pamenu, kad man darbo netektis sutapo su pirmos stimuliacijos nesėkme. Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų, nors nebuvo taip skaudu, kaip tau, nebuvau nesėkmingai pastojusi. Bet vyro alga nesiekė net
1000 Lt, galvojau, kad jau viskas, visi keliai į

uždaryti. Bet paverkiau, paliūdėjau, ir sakiau, nepasiduosiu, vis tiek pasieksiu savo.
Kai pastojau, labai maudė pilvą, gulėjau lovoj su biuleteniu, ir meldžiau žirniuką pasilikti. Nuo tos baimės važiavo stogas. Paskui pagalvojau ir pasakiau, jeigu tas mažiukas turi palikti mane, tegul palieka, nelaikysiu jo per prievartą, galbūt jis nesveikas, gal jis nenori toliau vystytis. Gal jam per sunku. O jeigu jis turi gimti, tai išsilaikys ir gims. Ir tada taip palengvėjo. Atsidaviau gyvenimui ar likimui, kaip bepavadinsi. Kaip, kad rašo toje knygoje. Paskaityk dar ją, padės nusiraminti
Aš su tavim