Dienos sentencijos

Pats liūdniausias senatvės faktas yra tas, kad ateitis liko praeityje.
/Ramonas I Kachalis/

Žmogaus savastis – tarsi vėjas, bet gali būti ir taip, kad tarsi vėjas esame mes patys.
Nieko nežinome ir negalvojame, skriejame pavėjui, ir tiek.

Įsimylėjimas yra iki kaulų smegenų nepaaiškinamas dalykas.

Jei greitai įsimylite, tai gali būti, kad greitai ir išsimylėsite...

Žiedlapėli, skrisk toli, kiek tik užmatyt gali, skrisk į šiaurę, į pietus, aplink žemę tris kartus... Aš matau, aš jaučiu, išsipildys ko geidžiu..

Привет, дорогой! Я в сауне... здесь всё, как ты и говорил ... никаких баб, одни мужики!

Tikiuosi, versti nereikia. Jei reikia, sakykit

Aš nebandau šokti geriau nei kažkas kitas. Stengiuosi šokti geriau nei aš pats šokau vakar. Michail Baryšnikov

Aš sapnavau tūkstančius naujų kelių. Bet pabudęs vėl nuėjau senuoju.

Aš žinau, kad nieko tikra nežinau šimtu procentų, tačiau žvilgsnis į žvaigždes man leidžia svajoti. Vincent van Gogh


Bandyk ir patirk nesekmę, o ne pasiduok nė nebandęs. Stephen Kaggwa

Bendras požiūris išvaduoja mus nuo sunkaus darbo- mąstymo – John Keneth Galbraith

Jei nešiosiesi vaikystę su savimi - niekada nesensi.
/T. Stopardas/

Karaliais negimstama, o tampama dėl visuotinės klaidingos nuomonės. – Dž. B. Šo.

Punktualumas turi būti karalių pareiga. – Napoleonas Bonapartas.

Šiame pasaulyje gimstame karaliais arba pėstininkais. – Napoleonas Bonapartas.

Nenorėčiau būti panašus į tuos, kurie dienas leidžia skųsdamiesi galvos skausmu, o naktis – maukdami vyną, sukeliantį tą skausmą. – J. V. Gėtė.

Pirma ateina skausmas, tik tada pinigai. – A. Kostolanis.

Praėjęs skausmas – nebe skausmas. – M. Preston.

Skausmas ir džiaugsmas, kaip šviesa ir tamsa, keičia vienas kitą. – L. Sterne.

Negalima tiksliai pasakyti, kada gimsta draugystė. Kaip pilant į indą lašą po lašo, pagaliau vienas lašas perpildo jį ir skystis išsilieja per kraštus, taip ir po daugelio gerų poelgių kažkuris vienas pagaliau perpildo širdį.
/Ray Bradbury/

Gal kas gražių minčių parašytų (ar trumpų minatiūrų) apie gyvenimą, meilę, draugystę, šeimą.. kad tiktų bendro gyvenimo sukaktuvėms

Kartais Meilei nereikia nieko. Ji plevena vėjyje drugelio sparnais, pražysta rasotų bijūnų žieduose, nusvyra žemėn vynuogių kekėse... Tuomet tereikia pajusti glostančią spindulio ranką ant skruosto, įkvėpti svaigaus aromato ar paragauti sultingos gaivos ir pajusi, kad...myli.

Kartais Meilei reikia visko. Ji egoistiškai okopuoja Tavo mintis, reikalaudama besąlygiško pasidavimo. Apima slapčiausias sielos kerteles, pripildydama gelmę nenusakomo virpulio. Tarsi sklidina vyno taurė, ji liejasi per viršų, tepdama raudonai viską, kas iki tol Tau buvo šventa ir neliečiama... Tuomet Meilei reikia ne tylių namų jaukumo, ne užuovėjos nuo vėtrų, bet aklos širdies bedugnės, kad į ją įkritęs vėl pakiltum, ir iš deginančio pykčio dar drąsiau, svaigiau mylėtum. Juk ji ženklina viską, prie ko prisilieti, nes.. Tu myli.

Kartais Meilei reikia kantrybės. Jos pradedi mokytis nekantriai ir nesistemingai. Ištaręs žodį „myliu“ pirmiausia mintyse ilgai svarstai, ar pakartoti jį ir Tau... Vėliau lyg per svarbiausią gyvenimo egzaminą paleidi šiuos žodžius į laisvę, paversdamas šį jausmą skambančiu garsu. Tik Tu prasmės jo nepamiršk, o kaip maldą tyliai jį vis kalbėk ir kartok vis iš naujo. Tuomet prasideda tikrasis mokslas, reikalaujantis drausmės, nes Meilės reikia mokytis kantriau ir jausmingiau, nes... mylite Abu.

Kartais Meilei užtenka tiek nedaug. Ryte rasto nebaigtos gerti Jo kavos puodelio, stipraus apkabinimo pakeliant Tave, kad neįžengtum į balą lyjant ar tiesiog šelmiško Jos žvilgsnio nuobodžioje draugijoje. Tuomet kasdienybė pradeda tirpti lyg cukrus arbatoje, lėtai nusėsdama Meilės jaukioje šilumoje. Tada buvimas dviese tampa buvimu pasaulyje, kuris neatrodo šaltas ar liūdnas, nes... Jūs mylite.

Bet kokiu atveju, Meilė – tas baltas paukštis ant Jūsų namo stogo nutūpęs, paverčia žemę stebuklinga vieta, kurioje kiekviena detalė primena, jog mūsų laikas čia turi vertę... Todėl linkiu pajusti glėbyje plakant vietoje dviejų – vieną širdį. O jeigu kada nors pravirktumėt, surinkit lūpomis ašaras nuo vienas kito veido... Ir jeigu nieko neturėsite, save atiduokite vienas kitam, kad Laimė akyse sužibtų...

Ir Jūs tik eikite, per sutemas ir saulės nutviekstą rytojų – prieš Jus daugybė Meilės formų ir Jos apraiškų. Juk visą amžių nestovėsite jaukioj būtį, ramioj tyloj. Geriau paklyskite Dviese aistrų ir džiaugsmo sūkury ir atraskite Gyvenimo prasmę, išdrįsdami kantriai mylėti savo beprotiškus sapnus, nuostabias svajones, nepakartojamą jausmą ir... netobulą žmogų.

Tik to nereikia linkėti, tai reikia išgyventi...