Likti svetur ar keliauti atgal į LT?

Kaip jusu dukrytes sveikata Liolio? Ar isgyde ja Lietuvoje?

Aciu uz klausima. Deja, neisgyde... Bet nustate neisgydoma liga - reumatoidini artrita... Liudna siemet pas mus vasara. Galvojom apie grizima i LT, bet negalvojau, kad tokios liudnos aplinkybes paskatins grizti anksciau nei planavom. Bet dabar vaiko sveikata svarbiausia ir visi svarstymai jau buve nebuve, kai tik pabaigiu savo mokslus (ka stengsiuos daryt kuo greiciau, mat viskas tik nuo manes priklauso), is karto i Lt. Darba jau teko mesti. Baisiai esu pikta ant UK daktaru, vaika visa menesi tampe, bade ir t.t. Ir isleido kaip niekur nieko be jokios diagnozes. Lietuvoje per dvi dienas nustate diagnoze, paskyre gydyma, paskui sanatorija, paskui vel teko i ligonine. Tyrimus visapusiskus padare, ir akis tikrino, ir sirdi, ir dar kruva visokiu kitokiu. Siuo metu mazute gerai jauciasi deka daktares, kuriai esu be galo dekinga, bet neaisku kas bus toliau. Dabar reikia akis tikrinti kas 4-6svaites, nes liga gali pulti akis. Gali pult ir kitus organus. Grizom i UK, nuejom pas daktara su visais dokumentais ir ka... Vel, negali tiesiai pas akiu daktara siusti, reikia pirma pas reumatologa, kuris nusius pas okulista. Pas reumatologa gavom vizita tik spalio 18d. Tai va ir vel ilga muzika, vaikas dabar pas okulista dvigubai ilgiau nepateks negu reikia. Nezinau, jau ir siutas ir panika puola. Bandziau patekt pas privatu okulista, suzinojau kaina - 150 svaru. Nesvarbu jau man tie pinigai, kad tik per velu nebutu, vaiko sveikata brangiausia. Bet ir vel problema - be GP siuntimo net ir pas privatu daktara negali patekt, net jei ir moki tuos pinigus. Absurdas kazkoks. NHS sistema negali aprepti pacientu srautu, tu sutinki pats susimoketi, bet vis tiek be NHS negali ten pakliuti. Teks i LT skristi savaitgaliui akiu patikrint. Oi, pikta as baisiai kaip tikra lietuve (kai kuriu akimis)

Isivaizduoju kaip jauciates kai visa tai vyksta su jusu vaiku ir kiek tai kainuoja nervu ir asaru as ir sakau, kad kai pats susergi UK, tai dar gali pakenteti, tiek nesijaudini, bet jei jau vaikas- tada baisu... ir jokie pinigai nebesvarbus tokiais atvejais... Linkiu jusu dukrytei kuo daugiau sveikatytes, tikiuosi Lietuvoje jai bus suteiktas kuo geriausias gydymas ir viskas susitvarkys, na o jums - kantrybes ir stiprybes!

Sveiki, oi kaip as uzjauciu Jus pirmiausiai sveikatytes Jusu dukrytei. Bet apie UK NHS nieko gero irgi negaliu pasakyt tik blogo, kaip ir dauguma cia musu. Gal kad mes uzsienieciai gal tokia cia tvarka kad niekas rimtai isvis neziuri i ligoni labai ir man pikta buvo kai rado man lt mioma gimdoje o cia pas gine papult tai 3 men reik laukt , be to gine pati neskanuoja siuncia i kita departamenta skanuotis kurio lauki vel kelis menesius , bet tas kas skanuoja negali diagnozuoti ar kaska pasakyti tai lauki kada daktaras paziures nuotrauka skano, lauki vel menesi kita o tada ateina laiskas galiausiai kad jokiu tyrimu nereikia ir kad viskas gerai galima ramiai gyvent su mioma ir jokio daugiau pakartotinio tyrimo ar skano , o jei auga greit ir butina kaskokia pagalba, juk moteris dar negimdzius gali buti negerai nestumui gali buti isvis gimdai negerai tai ka tada?? bet jiems niekas nerupi nieko jie neziuri. as labai irgi pikta kad moket taxus reikia o pagalbos jokios jokios negausi.
Labai Jus uzjauciu suprantu kokis nusivylimas ir pyktis ima. Sekmes Jums , sveikit !

vajei tikrai uzjauciu bet iskur tokia diagnozei dar vaikui? gal turit ka nors kas gimineje sirgo? siaip as jusu vietoje pagrasinciau tiems anglams teismais, o jei nepatingejus tikrai galima paduoti i teisma ir byla laimeti.Siaip as jusu vietoje tikrai vaziuojau bent jau su vaiku lietuvu, tegul vyras kol kas dirba UK , pinigeliu gi reikes ir LT
sekmes ir stiprybes

Aciu visiems uz palaikyma Ne, nebuvo niekam giminej is viso problemu su sanariais. Kaip perkunas is giedro dangaus. Is pradziu atrode nieko tokio, sutino keliukas ir tiek. Neisivaizdavom, kad taip gali staiga atsitikti. Dar ir dabar sunkiai susitaikom su tokia liga. Kas issaukia ja mokslas siandien dar nezino. Bet Santariskese vaiku skyriuje tokiu variantu prisiziurejom kad baisu. Siandien gyvenam viltim. Galvojom apie vaziavima i LT, bet kad man reikia mokslus UK uzbaigti. Tai ir svarbiausia priezastis. Aisku jei pablogetu sveikata, tai jau tie mokslai neberupetu. Bet siuo metu viskas stabilu, reikia tik akytes tikrinti, o tam galim nuskristi i LT. Bet stengiuosi kuo greiciau pabaigti savo studijas. Jei viskas bus stabiliai kaip dabar, tai manau issikovosim laikui begant tuos reguliarius patikrinimus. Dabar tik teks skrist pas akiu daktara keliom dienom i LT. Tad dar pora metu pratempsim, galbut sugebesiu ta nelemta disertacija per pora metu iveikt ir tada jau namai namuciai Lietuvoje Nors planai planais, o kaip sveikatos visus planus pakoreguos dar paziuresim...

Sveikos,

Niekada negalvojau, kad rašysiu į šią temą ir dar labiau niekada negalvojau, kad rašysiu taip, kaip žadu parašyti.

Nevadinau savęs emigrante, buvau tik išvykusi studijuoti į kitą šalį. MB tą laiką gyveno Lietuvoje, dirba mėgstamą darbą čia. Taigi šią vasarą aš sugrįžau. Dalis žmonių mano noro grįžti nuoširdžiai nesuprato (anot jų, geresnes sąlygas iškeičiu į prastesnes). O aš norėjau būti su SB, taip pat man labai svarbus ryšys su artimaisiais. Nemėgau atstumo, nemėgau žinojimo, kad jeigu noriu eiti atsigert kavos su vaikystės drauge, turiu tartis, kad kažkada po mėnesio, kai sugrįšiu. Norėjau dažniau lankyti močiutę, kurios labai pasiilgau ir su kuria puikiai sutarėm, pusbrolius. Grįžau su dideliu optimizmu, netgi gal truputį nuo jo apsvaigus. Galvojau, kad turiu gerą išsilavinimą, turėjau darbo patirties Lietuvoje prieš tai (tiesa, kiek kitokios nei ieškau dabar, bet esu toli gražu ne žalia darbo rinkoje), užsienyje taip pat turėjau darbą, ne tą vadinamąjį „juodą“.

Anksčiau grįždavau į Lietuvą atostogų (treji metai), ir man tai buvo tarsi mažytis rojus – visą laiką skubi, leki, bendrauji su giminaičiais, bendrauji su draugais, lankais renginiuose. Kai grįžau dabar, pradžia irgi buvo tokia graži ir optimistiška, na o po to kibau į darbo paieškas. Į jas kibau prieš kiek daugiau nei mėnesį, ir kuo toliau, tuo labiau mane viskas čia glumina. Susiduriu su tokiom problemom:

Lietuvos vidaus rinka labai maža, o ir tarptautinių kompanijų vienetai. Aš iš tų išrankiųjų, ieškau darbo pagal specialybę, įdomaus, kur galiu ne tik jau pritaikyt turimas žinias, bet ir išmokt daug naujų dalykų, gauti naujos įdomios patirties, dirbti prie įdomių projektų. Tad pasirinkimas tokioje šalyje kaip Lietuva yra labai nedidelis. Mano statistika tokia – per 1.5 mėnesio aktyvaus ieškojimo radau 4 tokius skelbimus. Žinoma, aplikavau į daugiau, bet tie kiti mane domina žymiai mažiau. Darbo tai reikia, tad sukuos.

Darbo kultūra. Kol kas galiu kalbėti apie įsidarbinimą, bet jei pastebiu tai įsidarbinime, galima daryti ir platesnes išvadas. Jau dabar galiu papasakot nemažai anekdotiškų situacijų, į kurias pakliuvau ieškodama darbo ir išgirdau darbo ieškodama:
„Tik naivus žmogus gali grįžti ir ieškoti darbo Lietuvoj“ (netgi ir pritariu )
„Klausimas: koks tavo požiūris į stresą?
Aš: manau, kad esu atspari.
Klausimas: tai ne į –išką (šalis, kurioje gyvenau) stresą, o į lietuvišką?
Aš: o tai kuo jie skiriasi?
Klausimas: tuo, kad čia vadovas gali tave aprėkti, jei nusipelnysi“ (po šio atsakymo iš tikrųjų pasimečiau; čia yra vienas iš didžiausių Lietuvoje bankų )
Vienoje kompanijoje, beje tarptautinėje, tariausi dėl normalios darbo pozicijos su sutartimi. Lyg ir viskas gerai, susitarėme, sakė praneš po savaitės, ką daryti toliau. Laukiau beveik 3 savaites. Per tą laiką mūsų susitarimą pamiršo ir jau siūlė tik freelance poziciją, kuri man kaip ir nelabai tiko. Visaip bandžiau išaiškinti ir priminti, kad mes kalbėjome apie normalų kontraktą, bet tas žmogus buvo įsitikinęs, kad mes apie tai nekalbėjom, ir pasiūlė atlikt užduotį, kad įvertintų mano tinkamumą. Aš tada jam paskambinau telefonu, kadangi visai nenorėjau daryt užduoties dėl pozicijos, apie kurią mes tikrai nieko nekalbėjom ir kur sąlygų nežinau (juk man gali netikti). Sakiau, gal sumaišė mane su kažkuo. Pasirodo, nesumaišė ir yra šventai įsitikinęs, kad kalbėjom apie freelance. Kai paprašiau priminti sąlygas,sakė nebeprimins, nes jau kalbėjom (wtf?), o be to, jos dar gali pasikeisti, kai atliksiu užduotį. Va tada ir pasakys Žodžiu, pasiunčiau juos toli ir prisiminiau, kad kažkas labai taikliai pasakė, kad ir reputacijų turinčias tarptautines kompanijas gali sugadinti lietuviška vadyba

Tai va, kokie pastebėjimai. Tikrai nenoriu pasakyti, kad čia viskas blogai. Tiesiog dabar man šiek tiek nukrito rožiniai akiniai, kuriuos nešiojausi tada, kai buvau toli. Pradėjau matyti ir problemas bei trūkumus, o ne tik teatrus, festivalius, susitikimus su žmonėmis ir laisvalaikį. Tikiu, kad man reikia pasimokyti kantrybės pačiai (šypt ) ir netrukus susirasiu įdomų darbą, bet kita vertus, su MB jau turim planų kitam rugsėjui išvykti. Ne todėl, kad negalėtume čia pragyventi. MB uždarbis Lietuvos mąstais labai geras, aš irgi tikiuosi susirast darbą su didesniu nei vidutiniu atlyginimu. Bet mane erzina (o dabar jau galiu sakyt, kad ir mus abu pradeda erzinti) darbo kultūra ir santykiai čia. Aš dar norėčiau pastudijuoti magistrą ir dirbti part time pagal specialybę, o MB pagal savo specialybę irgi turi nemažai vilčių susirast darbą kitoje šalyje (kur planuojame važiuoti). Plius, dabar jau nebebus man taip ilgu laukti kaskart atostogų, kai galėsim susitikti mudu. Būsim kartu, ir nebeliks tiek ilgesnio.

Daug prirašiau, bet esminis tikslas buvo pasakyti, kad situacija iš šalies dažnai vertinama nevisai adekvačiai. Kai žiūri iš tolo, visada matai kažkiek kitaip. Kai esi pasiilgęs, dažnai žvelgi pro rožinius akinius. Reikia turėti tai galvoje prieš rimtai priimant sprendimą grįžti

Labai idomu paskaityti As va irgi to vis bijau, kad gal dabar pro rozinius akinius ziuriu, o grizus viskas prades kitaip atrodyt. Bet cia gal tokia jau zmogaus natura, kad visur gerai kur musu nera. Kaip supratau, vien tik del darbo kulturos bei santykiu ruosiates vel isvaziuot? Zinoma, svarbus punktas. Bet jei tik del to, ar verta? Taip pagalvojau, kad ir kartu su TB, bet vis tiek tu atostogu, artimuju, teatru ir t.t. ilgesys isliks. As pamenu irgi is LT isvaziavau paskui savo vyra. Pusantru metu dar LT buvau, o veliau i viska spjoviau, norejau buti su juo. Zinoma, norisi normalios seimos, norisi gyventi kartu. Bet ilgesys Lietuvai vis tiek islieka O kai pragyveni daug metu kartu, tai kartais pagalvoju, kaip gerai butu jei savaite per menesi galetume atskirai pabut Ne del to, kad kazkas tarp musu butu blogai ar ka. Tiesiog gal toks jau mano budas, norisi kartais vienai pabut. Ir dar labai smagus tas jausmas, kai savaite ar dvi nematai, pasiilgsti, vel susitinki, visai kitom akim vienas i kita ziuri Tad jei pries tai jau taip smarkiai i LT norejosi su draugem kavos isgert ir panasiai, tai kazin ar vyro buvimas salia pakeis situacija. Ypac kai tie roziniai akiniai ir seimoje daznai kritineja Aisku gal ir ne visiems, cia as tik apie save. Nors zinoma dviese visada lengviau nei vienam.

Liolio, teisingus čia punktus užgriebėt. Ačiū Aš pati apie juos dažnai pagalvoju. Nuo pat grįžimo mane kankina toks, kaip čia pasakius, egzistencinis nerimas. Va

Manau, kad mano ilgesys šiaip jau labiausiai buvo susijęs su SB. Kai jis pas mane atvažiuodavo, jausdavausi žymiai geriau. Ir socialinio gyvenimo ten aktyviai nemezgiau (turėjau keletą draugių) dėl to, kad visi vakarai mūsų buvo skaipu praplepėti. Tuo metu to reikėjo ir norėjosi. Be to, vis planavom, kaip aš grįšiu ir kaip mes čia pradėsim jaukų lizdelį suktis. Neturėjau ir tikslo stengtis labai integruotis į tą visuomenę.

Darbo santykiai ir kultūra nėra svarbiausi motyvai, bet jie svarbūs. Taip išeina, kad tų motyvų yra visuma. Įdomus darbas man svarbus... O čia matau nediduką pasirinkimą ir jau pastebėjau, kad pradedu tiesiog eiti iš proto nuo to laukimo, ieškojimo ir nežinios. Kartais būna, kad nueinu tokia visa optimistiškai nusiteikus į pokalbį (pavyzdžiui, vakar), o ten paaiškėja, kad iš gražiai skambančių pareigų nieko gero (t.y. visai ne tas darbas, kokį įsivaizduoju save dirbančią perskaičius tą aprašymą), o dar ir savo nuomonės apie grįžimą man nesibodi išreikšti. Aišku, čia tai smulkmena.

Va su draugais irgi įdomiai. Pastebėjau, kad su dalimi žmonių, su kuriuos išbendravau visą laiką per atstumą ir ryšys su kuriais nenutrūko, dažnai stinga apie ką kalbėti. Mes taip skirtingai visi gyvenom... Vienomis nebesuvokiu jų, vietomis jiems aš nesuprantama. Dabar daugiausiai bendrauju su tais žmonėmis, su kuriais jau susipažinau studijuodama užsienyje. Dalis grįžo į Lietuvą. Susitikus visada labai įdomu papliurpti.

Galbūt aš nevisai aiškiais parašiau, bet tikrai neplanuoju išvykti visam gyvenimui. T.y. mintyse dar vieneri ar dveji metai už Lietuvos ribų, po kurių kol kas yra planas grįžti (tiesiog dabar drastiškai neteigiu, kad būtinai grįšiu ar būtinai negrįšiu; tie metai - pabandymui apsitrinti dviese, pasižiūrėti kaip kas, o sprendimą po to juk galima priimti, pakeist, prisitaikyt). Mums paprasčiau. Mes neturim vaikų kol kas, nesame ir vedę (nors šią vasarą susižadėjom ). Galvoju, kad vaikai labai apsunkina sprendimą. Tikiu, kad tada nusvertų ne nuotykių troškimai ir karjeros galimybės, o norai, kad seneliai matytų anūkus, anūkai senelius, gerai kalbėtų lietuviškai ir t.t. Bet iki tol dar turime gerus 3 metelius

Labai puikiai suprantu. Kai ilgiesi suzadetinio, kita apllinka nesvarbi. Zinoma, isvaziavus dviese daugiau integruotumetes i visuomene. O kai dar nera vaiku, tai zinoma tik isbandyti viska reikia. Jei neisvaziuosit, galvosit - o kaip butu buve jei butume isvaziave? Puikiai jus abu suprantu. Va kas mane gasdina, tai bendravimas su draugais grizus. Kartais irgi pagalvoju, gal cia taip suidealizuoju viska, o is tikruju pabendrausi tris kartus ir pajusi, kad nebe toks jau tas bendravimas apie koki galvojai budamas uzsienyje.

Būtent. Ilgesys savo padaro. Nėra taip, kad visai nesvarbi, bet tiesiog antrame plane.

Kaip suprantu, dabar stabdo tik disertacija? Kaip vyras šituo klausimu nusiteikęs? Aš tai jau įkalbėjau saviškį bandyti (jam sunkiau, nes turi daug įsipareigojimų LT), bet bijau, kad pajutęs didesnę finansinę laisvę norės užsilikti ilgiau nei aš

Taip, dabar disertacija stabdo. Na, dar aisku paskolos UK biski like, tai noretusi per metus ar du ja pabaigt ismoket. Kaip ir du stabdziai. O vyras tai nusiteikes ivairiai... Viena diena ir jis galvoja, kad i LT reikia. Jo nuomone LT geriau tik del vaiku ir seneliu - mokyklu, sveikatos prieziuros, uzklasines veiklos ir to, kad vaikas mato normalu gyvenima (laksto su draugais po kiema, eina be ypatingu isankstiniu suderinimu ir kvietimu pas drauges, drauges ateina i svecius) ir pan. Kita diena pradeda galvoti kaip cia bus kai nebeuzdirbs tiek kiek dabar. Negalvoja, kad Lietuvoj sunku bus pragyvent. Bet galvoja, kad LT uzdarbis bus zymiai mazesnis nei UK. O taip tikrai bus. Tai va va, pajutes didele finansine laisve gali sunkiai grizt prie ankstesnio gyvenimo Irgi punktas vertas apsvarstyt. Nors mums finansus nusveria svarbesni dalykai, susije su vaikais.