Tiem, kas išgyveno..... 90-uosius

Prisiminiau Gatvese stovedavo gazuoto vandens aparatai.Berods 2kap.kainuodavo.Ir stiklines budavo! Prasiplauni truputi ir geri Idomu kas dabar gertu is stikliniu!?

.....bet skanu budavo .Aj ,dar giros backos budavo ..tai su trilitriakais zmones stovedavo .Dar atsimenu labai skanus ledai budavo ..vaisiniai po 6 kapeikas .

As prisimenu tokius auskarus, kapeikom vadindavom Tokie is daug daug moneteliu prikabintu...Arba tokie auskarai burbulai, kur labai durdavo Jie man rodos is siaudeliu sukarpytu padaryti budavo dar pamenu kaip atsirado karsti ilgi batonai! Kaune tik dvejose vietose pardavinedavo, o eiles prie ju budavo reik stovet po kelias valandas As kol pareidavau namo, tai pakeliui visa batona sukirsdavau Dar prisiminiau plastmaskes Bateliai tokie guminiai mano kaimynei atsiunte is Amerikos perlamutrinius juos, bet jai buvo mazi, tai man mama juos nupirko is jos Jau panu pana buvau tada su jais

Kainų vidurkį parašei paprastas gazuotas vanduo buvo 1 kap., o su sirupu - 3 kap.
Va toks

Prisimenu tokias tapkes - basankes, padas kažkokia guma, stora, į kurią akmenų prilysdavo, viršus - dvi juostelės ir dar viena aplink čiurną, aš turėjau ryškiai salotines, galų gale džiovinaau netoli laužo, žygyje ir išsilydė mano grožis, aišku derinama buvo su ryškiom apteškėm ir maikonu su mikiu - ryškiu ir dryžuotu rožine spalva. Žinoma nešiojau vadinamą grifką ir turėjau skarbų kolekciją. pirmieji užsieniniai šokoladai buvo jėga, bet geriausia buvo - negro bučkiai, dar dabar kai gaunu, viena visą dėžę galiu suryt.
Striukės su kailiu apvedžiotu kapišonu.
Litpolinter televizija su juokingu Valinsku.Ir turtuoliai verkia.
Nerealios grupės buvo - sel ir pompa. Dumblas...
Atsimenu, grįždavau iš šulios, kiekvieną dieną rodydavo gerus disnėjaus multikus.
Prisimenu kaip pirmą kartą paragavau kivio, nerealiai patiko ir dar daug visko buvo pirmą kartą...

net nusijuokiau del tavo tapkyciu-timpiu-maikes su mikiu.. cia buvo topine apranga,pasipuosus gi jausdavausi,i 'miesta' eidavau,zodziu iseiginiai rubai,tik as maikute dar tokiu ryskiu medziaginiu dirzu susijuosdavau

prisimenu viska kartu ir nieko (tiek visko daug kad net nezinia ka rasyti)
na zinoma-pigiosios bandeles,ledai su rudu glaistu,geltonu (kuri visada duodavau nugrauzti broliui) arba be glaisto,parsiuko ciuko kramtoskes pakeitima i love is.. donalda ar bombibom, pirmieji bananu, ananasu,kiviu ragavimai, diuses ar buratino limonadai, pazintys su importiniais hig paketais (mat slapta ciupineti mamos buvo GIGANTISTKI), pirmieji bandymai dazyti,kirpti plaukus, o dieve-ne i tema juodai dazomi antakiai, stiliaus pasikeitimai: repere,reivere ar fifacka su lakierkom, silkiniu sarafanu ir baltais didziulem apykaklem marskiniais, pirmosios diskotekos ir letas sokis berniukui kukliai per rankos astuma uzdetos rankos ant peciu,pirmieji buckiai,lydejimai namo, santabarbara serialai, popierines leles, maivymaisi pries draugus kad turiu imantresniu zaislu (teta parupindavo is uzsienio), video kaseciu ir magnetofonu pasiskolinimai ir ilgiausi kinu seansai namuose, sulciu aparatai ant parduotuviu prekystaliu (labiausia megdavau 'tomatu' sultis), zinoma gazirofkes, pirmosios stovyklos....
eina sau kiek visko daug ir kaip smagu atsiminti

Traukinyje Vilnius-Kaunas buvo atskiras vagonas, kuriame už atskirą mokestį filmus rodydavo

nostalgiška temukė
Žinau, kad tais pašėlusiais 91-95-aisiais galėjai nuvežt pilną bagažinę kokių nors prekių (mano regėto atvejo - minkštų žaislų) į VCUP'ą ir už juos gauti pakelį pinigėlių. Mintis mano ta, kad jokių sąskaitų, jokių apskaitų tada nė kvapo niekur nebuvo
O šiaip man įdomiausia prisimint, kad biznį darė-varė vos ne kiekvienas - kas tik kaip galėjo: kas į lenkiją, kas į komisą, kas į turgų... kas maistą, kas šmutkes, kas Valio ledus Bet nostalgijos kažkodėl nejaučiu tiems "bezpredelo" laikams, labiau ilgiuosi gerųjų senųjų sovietinių laikų... mmm... kaip dabar atsimenu: ketvirtadienis - mėsos atvežimo diena, 12 val. visi prie parduotuvės, mėsą atveža 16 val., arba išeini į duonos parduotuvę (o jetau, koks tai buvo išradimas - atskirų maisto prekių parduotuvės ) ir grįžti po poros valandų gerą eilę atstovėjęs. Sviestas iš gabalo, grietinė į stiklainiuką, pieniškų dešrelių kilas iš po prekystalio, o smagiausia buvo atidarinėti pieno/kefyro butelių foliją Kartais pagalvoju - viskas rankomis buvo graiboma, raikoma, vyniojama - kokios dar higienos, kokie reikalavimai. Paprasčiau gyvenom ir tiek Tas tą valgė ir ant stalodėjo, kas kur pažįstamų turėjo. Va mes visada turėjom sasyskų, nes kaimynė buvo pieninės (ten ir sasyskas pardavinėjo ) pardavėja, o mamos bendradarbės brolio žmonos kažkas - iš mėsinės parvilkdavo visam kolektyvui kažkokių mėsgalių. O štai baltarusai net ir po prekystaliais sasyskų neturėjo, tai mes jiems nuveždavom - oho, tokios šventės retai išpuldavo. Merginos, o kaip gi ikrai, kalmarai... Žodž, visa tai kas dabar delikatesu didžiausiu vadinama, tada gulėdavo mėnesiais tarp tuščių lentynų, niekam to "šlamšto" nereikėjo. Štai jau minėti baltarusai sasyskų gedėdavo, o ikrus juodus be duonos ėsdavo (dabar juodųjų eršketų ikrų kainos net ranka nekyla parašyti ). Mano mama, užkietėjusi rūkorka, visą virtuvės sieną buvo išklijavusi Kosmos cigarečių pakelių viršeliais, atrodo, tada kitokių moteros ir nerūkydavo
Galima rašyt ir rašyt... Tik laikai jau tie negrįš. Gyvenam čia ir dabar. Ir yra gerai, kaip blogai bebūtų Gaila tik kad vaikai mūsų, jau niekad tos tų laikų dvasios nepajus, kad ir kiek į grūto parką juos vežiosim

Jo prisiminimai uzpludo paskaicius jusu mintis. Ir net nezinau ar jie geri ar blogi ,tik kazkaip atrodo tada visi laimingesni buvo,ypac kaimuose. Visi dirbo ir vargo nemate ,o dabar ...

...O dabar prisimenam ir suspaudzia sirdele, kad negris jau tie laikai
Keliu temele i virsu, siandien labai nostalgija aplanke mane, del to, kad jau kelinta karta uztaikau ant senu koncertu vaizdo irasu „Dar širdyje - ne sutema" vadinasi, per LTV rodo. Vat siandien isijungiau jau paciam gale, kai Paskevicius, Vysniauskas, Arina, Petrikyte, Mikutavicius, Meskela dainavo daina "Skamba muzika, kuria sudejau tau..." 1994 filmuota, tokie jauni visi, o Vysniauskas tai visai kitoks nei dabar Ir Mikutavicius dar jaunas labai, grazus, su dzinsinem kelnes ir liemene, Arina su kelnem aukstu liemeniu, susikisus maikute, o kelnes, aisku, ties klubais placios, tik apacioj siauros
Nu, tokios mados buvo, kaip ir moteriskems i pecius prisikist daug petuku, kad peciai būtų trigubai didesni Mama mano dar ir dabar kartas nuo karto isikisa, tik ne tokius didelius, ir man vis siulo prisikist

Arba, kaip jau buvo mineta cia, sifonai "Šaltinėlis" keiciamas uz lita, veliau 1,10 lt

Na, gal dar ir jūs ka prisimenat?

Buvo laikai...
žvelgiant atgal, sunku patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų. Vaikystėje mes mašinose važinėjome be saugos diržų ir pagalvių.Mūsų lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį. Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, o spintos neužsirakindavo niekada. Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės ant kampo, o ne iš plastikinių butelių. Niekam negalėjo šauti į galvą dviračiu važinėti su šalmu. Siaubas.
Mes išeidavom iš namų ryte ir žaidėm visą dieną, grįždami tada, kai užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų, ten, kur jie buvo. Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobilių telefonų nebuvo! Sunku įsivaizduoti. Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus išsimušdavome dantis, ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Visko buvo. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate?
Mes valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo.
Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjom žaidimų priedėlių, kompiuterių, 165 palydovinės televizijos kanalų, kompaktinių diskų, mobilių telefonų, interneto... Žiūrėti multiplikacinio filmo visu būriu nešdavomės į artimiausius namus, juk videomagnetofonų taip pat nebuvo!
Užtai mes turėjom draugų. Išėję iš namų mes juo rasdavom. Mes važinėjom dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavom degtukus, sėdėdavom ant suoliuko, ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog užeidavom pasimatyti.
Atmenat? Be išankstinio skambučio!
Mes sugalvodavom žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis.
Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus.
O tokį stebuklą, kaip automobilio Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate?: kapeikos, priklijuotos viso priekinio stiklo pakraštyje, kailiu aptrauktas vairas, pavarų lazdelės galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje.
Arba ši stebuklinga močiutės frazė – „Tik stiklainius grąžinkit!" O šaldytuvą ZIL atsimenat, su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis banditas!Nemokama medicina – irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o eilės dvi – viena su talonais, kita – užsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia – „aš tik paklausiu!"
Mažas langelis iš virtuvės į vonią – į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkit? Avalynės šaukštas – arkliukas...Dantų milteliai – valo ir dantis, ir sidabrą... Sysiojantis berniukas ant tualeto durų... Televizorius „Rubin" – imi reples ir bim-bim-bim! Glaudės su inkariuku... atsimenat? Pienas trikampiuose paketuose!Mes anksčiau darėme tai, ko dabar niekada ir nedrįstume padaryti.Na, pavyzdžiui, gazuoto vandens automatus atsimenat? Juose stovėdavo stiklinė – visiem viena. Šiandien niekam ir į galvą neateitų gerti iš bendros stiklinės! O anksčiau juk visi juk gerdavo iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio. O juk vandens fontanėlis kartais neveikdavo... Vis tiek gerdavo! Tarp kitko, aplinkui besisukiojantys mėlynanosiai naudojo tą stiklinę savo gėrimams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę. Netikit? Tačiau tada tai buvo įprasta!Mergaitės, o jūs atsimenat gumytes? Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje nežino šio žaidimo taisyklių!Daug buvo tokių įprastų dalykų – talkos pavasarį, darbas kolūkyje rudenį, skiestas alus aludėje.
Štai ka pavyko rasti internete,super