Ar grižti į Lietuvą gyventi?

kaip apie save skaityčiau... kas iš to, kad yra darbas, pusė velnio pajamos, ir geros socialinės sąlygos... bet kad tas darbas nemielas, eini dėl to, kad reikia, o ne dėl to, kad tau tai įdomu ir miela.... o va susirasti tokį darbą, kad būtų įdomu, arba pagal specialybę, deja, neleidžia nei laiko trūkumas, nei tai, kad esu užsienietė... tai vis labiau, ir labiau linkstu į grižimą, tuo labaiu, kad labai noriu sūnui duot lietuvišką išsilavinimą, kad jis mokintųsi lietuvišką rašybą ir literatūrą...

Nu su vyru susitarem, kad iki rudens igyvendinam savo plana chuligana, o tada jis sake vaziuosim namo! Darbo dar kito neradau, bet namie pasedejau, pailsejau, matyt, jau busiu pasiruosus grist i "padavalkas", kas belieka..?

taigi.. Visur yra gerai kur mūsų nėra

Niekas is gero gyvenimo Lietuvos nepalieka. Netikiu kad yra naivuoliu kurie isivaizduoja jog svetimoje salyje kazkas ju laukia su isskestomis rankomis. Negalime gyventi kazkokia neaiskia ateitimi, kad gal tuoj tuoj Lt bus geriau. Turime padeti savo vaikams maista ant stalo siandien, ne rytoj. Todel griztant reikia prisiminti savo priezastis del kuriu isvykome. Ar vel neatsidursime tuoje pacioje situacijoje? Lietuviska aplinka labai maloni ir Vilniaus senamiestis toks savas, bet tuo sotus nebusi.

Tikrai taip, sotus nebusi, bet tas sotumas veliau igryta...Ir norisi kazko...
Mano sesuo isvaziavo i UK kai jai buvo 16metu, net 9 klasiu nebaigus. Priverte seimynines salygos..Dirbo sunkiai, viska siusdavi I lietuva skoloms padengti. Nieko sau neleido, greit ir nebemokejo dziaugtis gyvenimu, nes atrode visas dziaugsmas tureti darba, o po darbo kristi prie DVD. O kas dabar? Ji sustorejusi, ne mielosios, ne nuo gero gyvenimo, o nuo pastovios depresijos, nes nebemato tikslo gyvenime. Draugu buvo visokiu, bet daugiau tik pabaliavoti. Drauga turi, kuris vagia is parduotuviu, nes susidare jai nuomone, kad cia visi bernai tik trumpalaikiai, atvaziave uzsidirbti, kiti seimas Lietuvoj palike, ir i mergas ziuri kaip i sugyventines, kurios isskalbia, valgyt padaro, pamiega kartu..O jai dabar dar tik 24 metai. I Lietuva bijo grysti, nes nebaigus net vidurines... O ir gryzusi nerado to, ka jauna paliko...Puse draugu prasigere, kiti jau seimas sukure, turi savo gyvenimus..Aisku, sakysit, tegul eina mokytis, kazko siekia. Bet kas neatsidure sioj situacijoj, nesupras, kaip sunku i zmones iseiti, kai jau taip giliai isisaknijes nepilnavertiskumo kompleksas. As aprasiau tai kaip pavyzdi, kaip gali viska sujaukti jauniems isvaziavus svetur. O gal ji butu laiminga Lietuvoj, baigus mokykla, univerke, dirbus kur tarp savu...
Mielosios, kiekvienam savas likimas ir patarti cia nieko negali, tik aprasyti savo situacija. Gal kam ji panasi ir pades, gal kitas pasijuoks. As pati balandi pardavinesiu nama ir visa kita ir bandysiu gryst su visa seima. Del sunaus, del vyro, kuris tem mato galimybes...Gal po metu jums rasysiu taip, kaip jus, keikdama Lietuva. Bet tikiuosi ne. Visa seima grystam, mama, sesuo..Tevas jau ten, dirba uz 2800lt ir durnina mus. Tai kaip loterija, vieni islosia, kiti vis gyvena viltimi islosti...

jo.....

netiesa

Sveikos, įdedu paskaityti
"Atgimimo" straipsniai

Justė Nepaitė [Studija]

Neklausk, ką tau gali duoti Lietuva. Klausk, ką tu gali duoti Lietuvai!


Ko gera, apie tai, ką galiu duoti Lietuvai, kalbėti būtų nepaprastai sunku. Man tik septyniolika metų, o švaistytis pažadais, kiek nuopelnų Tėvynės labui būsiu nuveikusi po keturiasdešimties metų, būtų kvaila. Kita vertus, yra pasiutusiai šauni lietuviška patarlė: „Kalk geležį, kol karšta”. Aš ir kalu, kiek mano jėgos leidžia. Aš savo šaliai noriu duoti daug. Noriu visą laiką, ne tik Vasario šešioliktosios proga ir švenčių dienomis. Pavyzdžiui, aš pasodinau medelį. Prieš septynerius metus. Jis gamina deguonį mano tautiečiams. Kasdien eidama gatve pagalvoju, kad gyvenu labai gražioje valstybėje, todėl ant šaligatvių nemėtau popierėlių. Ir ant Gedimino bokšto sienos nesu užrašiusi: „Čia buvo Justė”. Ne dėl to, kad esu neraštinga, o tik iš pagarbos didingai mūsų praeičiai...

O dabar rimtai. Ekonominė situacija šiuo metu vilties neteikia, nusikalstamumas, nedarbas... Lietuvos įvaizdis užsienyje nekoks. Net televizijos ėmiau vengti, po tiek niūrių laidų užmigti sunku.Vis dėlto šie sunkumai man neatrodo ypač skaudūs. Liūdniausias rūpestis – Lietuvoje nėra lietuvių. Jie nyksta kaip dinozaurai. Įgyja puikų išsilavinimą Lietuvoje, bet gautų žinių nesugeba pritaikyti ir išvažiuoja. Jei neemigruoja, tai nusižudo. O ir mano bendraminčiai... Sako:

– Tik baigsiu mokyklą ir nešdinuosi į užsienį.

O kitą dieną:

– Kad tik išlaikyčiau abitūros egzaminus!..

– O kam? – klausiu. – Ar pomidorus skinti reikia diplomo?

– Tų problemų, kurias išvardijau anksčiau, aš išspręsti negaliu. Neturiu tiek kompetencijos. O tie, kurie turi, gali kurti naujas darbo vietas, didinti atlyginimus, plėtoti turizmą ar pramonę, prašyti ES paramos ir dar ką tik geidžia... Manęs BVP, MGL, socialinė rūpyba ir kitkas nejaudina.

Aš siūlau kuo greičiau išmokyti liaudį mylėti Lietuvą! Nedelsiant. Kad „nutekėję protai” nesakytų:

– Ak, kaip norime grįžti, bet nėra sąlygų siekti karjeros.
Tokių vėjų nereikia kalbėti. Pirmas žingsnis jau žengtas.
Prezidentas pagaliau susirūpino tuo, kad mokyklose ir kitose švietimo įstaigose nėra ugdomas patriotizmas. O jau maniau, šitai niekam nerūpi. Man smagu, kad mūsų su Prezidentu nuomonės sutapo. Pradėti reikia nuo vaikų. Jiems būtinas geras pavyzdys. (Nuoširdus patarimas tėveliams: saugoti vaikus nuo politikų ir jų skleidžiamų dorovės anomalijų. Rezultatai gali būti sukrečiantys.) Krito į akis, kad vaikai laikomi tik vaikais. Žmonės rūpinasi, kad jie žiemą nevaikščiotų kiaurais batais, bet retas papasakoja, kad lietuviai laikė bites šventais sutvėrimais. Jei netyčia gudrus pyplys paklausia: „Kas tas kryžiuotis”, jam duoda spalvinimo knygelę, kupiną riterių paveikslėlių.
Tegul duoda ramybę tas vaikiščias, ar ne? Tikra laimė, jei tėvai tarsteli: „Jie su šarvais, kad priešai negalėtų taip lengvai sužeisti”. Kai aš buvau maža, man irgi kildavo klausimų. Tik aš nespalvinau tų paveikslėlių. Tėvai man įbruko A.Šapokos „Lietuvos istoriją”. Labiausiai mane pakerėjo paveikslėliai. E.Pliaterytė besiplaikstančiais plaukais, o kur dar paveikslas, kuriame šv. Kazimieras prie bažnyčios durų. Pamenu, net verkiau, kad jis ten vaduojasi mirtimi, o vėliau paaiškėjo, kad viso labo meldžiasi. Taigi net nepradėjusi lankyti mokyklos žinojau, jog kunigaikštis Jogaila panašus į Kasčėjų iš filmuko. Man pasisekė, kad buvau taip sudominta. Mokykloje to nebuvo. Nors iki menkiausių detalių mums buvo išdėstyti Prancūzijos revoliucijos reikalai, apie tai, koks įvykis buvo aprašytas Kvedlinburgo analuose pirmąkart minint Lietuvą, sužinojau tik šiemet. Susinervinau, nes esu jautri neteisybei.
Ėmiausi priemonių. Nutariau kažką nuveikti savo šalies labui. Remdamasi posakiu: „Prieš pradėdamas keisti pasaulį, apeik tris kartus aplink savo paties namą”, nutariau pradėti nuo savo šeimos. Surengiau jaunesnei seseriai ekskursiją savo vaikystės mieste. Aprodžiau jai viską, ką tik galima surasti senamiestyje. Perėjome per Lukiškių aikštę, matėme Genocido muziejų, apie kurį papasakojau nemažai šiurpių istorijų, Katedrą, Onos bažnyčią, svajingąjį A.Mickevičių, rymantį ties ja. Žvilgsnis buvo nukreiptas į nerestauruotą namą priešais. Ant jo sienos riebiomis raidėmis buvo parašyta: „KAS, JEI NE TU? KADA, JEI NE DABAR?” Mums su Monika užrašas paliko įspūdį. Sesuo apšvietė mane, kuo nusipelnė lietuvių tautai Žemaitė, ir, būdama devynmetė, papasakojo man apie ją daugiau, nei žinojau pati. Dar mudviem patiko Valdovų rūmus juosianti tvora. Ant jos kabėjo plakatas, kuriame buvo pavaizduoti visi Lietuvos valdovai. Kai ėjome pro vieną skverų, papasakojau, kad seniau jame buvo Černiachovskio statula.Į Monikos klausimą, kaip jis atrodo, atsakiau, kad į pasimatymą nueiti tikrai nenorėtų. O štai prie ŠMC pamatėme stendą, reklamuojantį Jono Meko parodą, ir apšviečiau seserį, kad šis jaunystėje buvęs nepalyginti dailesnis, be to, rašęs puikius eilėraščius. Vakare, kai jau buvome namie, girdėjau, kad Monika skambino mamai ir prašė ją kaip įmanoma greičiau nusivesti į Genocido muziejų ir J.Meko parodą.

Išvada: jei aš sugebėjau sudominti vieną devynmetį vaiką Lietuvos istorija, kodėl gi nesudominus jų visų? Reikia tik įdomiai viską pateikti.

Ir dar. Kiekviename ginče aš visada užstoju Lietuvą. Nemėgstu klausytis, esą čia nėra ko aplankyti ar pamatyti.
Nereikia man tų istorijų apie Stounhendžą. Skuodo rajone esančioje Orvydų sodyboje akmenys tie patys, o dar ir iškaltų prasmingų minčių galima aptikti. Jei žmonės daugiau žiūrėtų LTV ir būtų matę dokumentinį filmą apie Vilių Orvydą, ši sodyba, ko gero, nebūtų gavusi absurdo muziejaus pavadinimo.

Aš gerbiu lietuvių kalbą.Todėl kaskart kantriai aiškinu mamai, jog nėra tokios dienos kaip „liepos ketvirto”. Neprarandu vilties, kad ji išmoks derinti skaitvardžių galūnes pagal daiktavardžių gimines.

Dviese su mama Lietuvos labui surengėme neeilines Jonines. Kol skynėme glėbius pievų gėlių, mašinos pravažiuodamos signalizavo, matyt, manė, kad esame pamišusios. Aš nemažai perskaičiau apie pagoniškąsias Joninių tradicijas ir naktį praleidome taip, kaip ją švęsdavo senovėje. Paliko įspūdį net suaugusiems, nes buvo gerokai nustebinti, kad apie šitos šventės tradicijas nė dešimtadalio nebuvo girdėję.

Tai štai kokios mano pastangos. Dėl dviejų dalykų man tikrai apmaudu. Pirma, mano pastangos žinomos tik mane supantiems žmonėms. Antra, dažnai nukabinu nosį, kai koks snobas pasako: „Nematau savo ateities Lietuvoje”. Arba sesuo paklausta, kaip sekėsi kelionė į Trakų pilį, atsako:

– Šauniai! Klasiokams labai patiko “Akropolis”.

Guodžia tik tai, kad ne Gariūnų turgavietė.

Nereikia tų grandiozinių planų, susijusių su ekonomika.
Situacija gerokai pasikeistų į gerąją pusę, jei tik žmonės išmoktų atrasti truputį meilės. Tik manęs vienos čia neužteks. Galbūt derėtų pradėti lankstinukų, kurie skelbtų: „Tėvynei reikia tavęs!” arba „Savižudžiai nepatenka į Rojų”, gamybą. Kita vertus, jei žmonės netyčia nustotų žudytis, mes prarastume tą vienintelę poziciją, kurioje dar esame lyderiai. Būtų apmaudu. Geriau imti pavyzdį iš R.Antinio. Kaune apstu reklaminių stendų, iš kurių šviečia jo plikė, akindama vairuotojus. Užrašas skelbia: „Aš myliu Kauną”. Gal iškabinti tūkstančius plakatų: „Aš myliu Lietuvą!”? Žmonės anksčiau ar vėliau ima tikėti tuo, ką dažnai mato. Reklama nepaprastai galinga.
Jei neatsiras savanorių, pati užrašyčiau juos ranka. Galbūt derėtų pasamdyti porą šimtų jaunų žmonių, kurie ištisas dienas skambintų lietuviams telefonu ir praneštų džiugias naujienas. Pavyzdžiui:

– Laba diena! Ar jūs nesididžiuojate mokėdamas vieną sudėtingiausių kalbų pasaulyje?

– Sveiki! „Baltaragio malūnas” yra ne ką prastesnė stebuklinė istorija už „Harį Poterį”. Nežinote? Galėtume vakarais Jums paskaityti keletą ištraukų.

– Labas vakaras! Jums labai pasisekė, kad lietuviai moka gaminti puikų alų. Galime tuojau pat užsakyti Jums porą butelių tiesiai į namus.

Jei niekas nesutiktų, dievaži, pati galėčiau skambinti.

– Laba diena! Sveikinu! Jūs esate lietuvis!

Kodėl ne? Žmones turėtų vienyti dar kažkas. Ne tik krepšinis.

Tuomet, kai jie nustos ieškoti naudos ir nuoširdžiai didžiuosis savo šalimi ir tautybe, pagerės ir mūsų ekonomika. Aš ją pagerinsiu po metų. Arba įstosiu į universitetą, norėdama nuveikti šį tą daug daugiau savo šaliai nei dabar, arba plausiu indus restorano virtuvėje.
Čia, o ne Vakaruose. Nes aš manau, kad KAS, JEI NE AŠ, gerbsiu lietuvių tradicijas ir istoriją? KADA, JEI NE DABAR, stengsiuosi jas išsaugoti?



Autorė yra Ignalinos rajono gimnazijos mokinė, akademinės jaunimo organizacijos “Geopolis” ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentų korporacijos “RePublica” vyresnių klasių moksleiviams organizuoto rašinių konkurso “Neklausk, ką tau gali duoti Lietuva! Klausk, ką tu gali duoti Lietuvai” dalyvė bei korporacijos “RePublica” specialiojo apdovanojimo už patriotiškiausią rašinį laimėtoja.

Saunuole Issaugosiu si rasini, labai patiko

koks suuuuuuuper rasinys!!!!!

na rasinys tikrai vertas medalio .Saunuoliai abiturientai,kad taip masto(reikia lietuvai naujo, jaunatvisko mastymo zmoniu)Saunuole,kad taip parase

nu nzn nzn. as pati isvaziavau nebaigus vidurines tris metus UK pradirbau, ir tuo paciu mokiausi. turiu administracijos diploma, taip pat anglu kalbos diplomu. ten sukuriau seima, kartais verkdavau kaip norejau i LT sugristi, ir kaip norejau kad dukra augtu lietuvoje na ir ka grizom toliau tesiu mokslus. vyras dirba, ant popieriu gauna minimuma, paskolos pasiimt negalime, nuomojames buta uz 550lt per menesi kainos siuo metu kosmines (va sen du pomidorus pirkau nedidelius 2.30lt sumokejau) benzinas ziauriai pabranges, apie sildyma ir dujas net nesneku norejau dukrai megztuka nauja iseigini nupirkt, parduotuvej jis kainuoja 80lt
nu nzn net, kazkaip baisu man darosi, noretusi jau ir antro vaikelio, bet lietuvoje bankrutuotume garantuotai kazkaip net nebedziugina lietuviska gamta, saslykai su draugais ir t.t apie kuriuos sapnuodavau budama UK. gajla kad taip yra