Jei paklaustume lietuviu "Ar verta isvaziuoti is Lietuvos", oi, kiek butu atsakymu... Tai ir cia tas pats. Belieka pasiskaityti patyrusiuju ispudzius ir palyginti ju mintis su savom.
QUOTE(bulba @ 2004 12 13, 20:32)
As irgi sutikau keleta seimu, kurios idejo daug jegu ir darbo, kad isitvirtinti svetimoje salyje, o paskui kazkaip labai staigiai priime sprendima grizti atgal i Lietuva. Deja, tu seimu artimai nepazinojau, tai likau isiziojusi is nuostabos ir nesupratusi. Negi cia nostalgija taip smegenis paveikia, kad lengva ranka nubrauki 5-10 metu triusa? Viena priezasti pries tai rasiusios paminejo - noras buti greta giminiu. kokios dar gali buti priezastys?
O ko chia nesuprast? Mes irgi ish tokiu, kurie po 6 metu planuojam grizht. Bet musu ir buvo tokie planai. Ka reishkia 'nubrauki triusa'? Nei mes kryzhiaus kelius ejom, kad shitoj balos pusej atsidurtumem, nei atvazhiave uzh buti kovojam. Jei taip butu reikeje daryt, ish viso butumem niekur nevazhiave - musu asmeninej situacijoj ir shiaip jau musu toks pozhiuris: neverta.
Kaip Fasolka su baltic*girl sake - kiekvienam kitaip. Man, asmenishkai, norisi tiesiog gyventi Lietuvoje. Man ten viskas sava: zhmones, aplinka, kultura, tradicijos. Netgi susirauke valstybes tarnautoju (ir ne tik) veidai
Va ir visa priezhastis 
Na as neturejau mintyje grynai finansiniu pasiekimu. Bent man teko pavargti kol supratau svetimos salies "zaidimo taisykles", ismokau kalba, susikuriau nauja draugu rata, susiradau megstama darba, pripratau prie vietiniu paprociu ir elgesio kulturos. Antra karta i kita svetima sali tikrai nevaziuociau vien del to, kad nereiktu to paties pradeti is naujo. Nors ir pasaulis kosmopolitiskeja, bet sutikite, yra tarp saliu skirtumai nemazi.
Matai, situacijos skirtingos: mes jau kalba mokejom gan padoriai (bent jau ish vietiniu girdejom tik pagyrimus), darba turejom (na, vyras turejo, vazhiavom gi tiesiai i ji). Sutinku, kad kiekvienas pasaulio krashtas, kiekviena shalis, kultura yra skirtinga (ir achiu Dievui!), tachiau mudu su vyrui kulturinio shoko neturejom: abu esam labai atviri ir tolerantishki tokiems pokychiams, be to - jau buvom iki tol nemazhai pakeliave ir pagyvene uzh LT ribu. Tiesa pasakius, mane tai butent vilioja tas 'naujas' gyvenimas naujoj vietoj - kaip kitaip perprasi vietine kultura, tradicijas, pazhinsi pasauli. Na, bet... Chia tik pazhinimui. Susipazhini, ir man jau norisi grizht namo...
vienu zodziu patarimu daug... bet nuspresti galu gale reikes paciai..... 
As galiu pasakyti,kad mes labai dziaugiames gryze labai patiko tik dar karteli manom ,kad teks isvaziuoti ,nes turim pasiulima tarp cia ir ten bet to galvoju ,kad daug ko nemaciau ten ,noriu aplankyti kitus steitus ir galvojam bent aplekt si ta ,bet as pati metausi tai man sunku ka pasakyti zinau ,kad depresijos LT tikrai nera ,bet kada viskas vel tampa kasdienybe kas zino.
traukia, oj kaip traukia atgal i lietuvele...savas oras turbut mielesnis.. duotu man kas dabar darzu paravet, tai laiminga buciau.. nuo londono labai pavargau.. per daug cia man visko...
QUOTE(shy @ 2005 05 01, 17:28)
traukia, oj kaip traukia atgal i lietuvele...savas oras turbut mielesnis.. duotu man kas dabar darzu paravet, tai laiminga buciau.. nuo londono labai pavargau.. per daug cia man visko...
Nelabai zinau tavo situacijos, bet kas tave laiko tame Londone
Jei jau taip kankiniesi, gal tikrai geriau grizti i Lietuva
nea neverta gryzt javascript:emoticon('
')
smilie
')smilie
QUOTE(amra @ 2004 12 13, 09:00)
jei uzsienyje pragyvenai 5+ metus... o gal net ir tiek nereikia... grizus i lietuva... galima gauti infarkta... baisu baisu.. toj musu lietuvelej... zmones visi susirauke vaiksto.. ir aplamai belike tik 40+ arba mokyklinio amziaus zmones.. Jaunimas visi kas galejo tas isvaziavo...
kas per nesamones
siaip tai tokiu klausimu niekas negali patart
Kiekvienam individualiai , man pavyzdziui , jei galeciau atsukt laika atgal tai ne uz ka nebuciau gryzus
as irgi paantrinciau toms, kurios sako, kad reikia atsizvelgt vien i savo situacija. Viskas labai nuo daug ko priklauso: ar yra vaiku, ar vyras lietuvis ir panasiai. Vienintelis atvejis, kai pasakyciau, kad reiketu rimtai pagalvot pries griztant - jei neturit jokio issilavinimo, jokios specialybes, tada speju bus nelengva.
O del ziurejimo i kitus, tai irgi labai atsargiai reiketu. Ziuriu i draugus - vieni uz 1000 dirba, kiti uz 10 000, nors su tokiu pat issilavinimu ir daznai tokiu paciu protu, bet visas skirtumas del vienos vieninteles priezasties - teveliu, pazistamu ar giminaiciu pagalbos. Visa kita - retos isimtys, bet ju yra. Velgi reikia ziuret i savo situacija.
O nostalgija, tai keistas dalykas, nors Lietuva myliu labai labai, bet kazkodel nostalgija visikai nekankina. Taip, va vasara planuoju pargrizt, laukiu, galvoju, bet kad kasdien kankinciaus ir depresuociau ir keisciau planus ir tikslus vien del to, kad kamuoja nostalgija - tai tikrai ne. Bet cia vel individualus atvejis, na nepasiilgstu as mamos, pusseseriu, tetu, na nezinau kodel, gal blogas zmogus esu, bet nepasiilgstu. Pakalbam, susirasom, pasisiunciam nuotrauku ir toks bendravimas mane labai tenkina. Is pradziu atvaziavus buvo kazkiek sunku, bet paprasciausiai blaiviai pazvelgiau i situacija - Lietuvoj buvau laisvas paukstis, mokykla, univeras, bernai, klubai, Cilekas, alus, Nida, gyveni pas tevus, vienintelis bill'as - mobiliakas ir t.t., o cia pradejau gyvent savarankiskai, turiu vyra, vaika, darba, turiu planuot, skaiciuot piniga ir daug kitu rupesciu, ko Lietuvoj neturedavau. Bet visas skirtumas ne pacioj Lietuvoj ar Amerikoj, o butent mano gyvenimo budo pasikeitime.
O kad Prancuzija dabar siknoj, tai faktas. Skaiciau labai dideli straipsni apie tai, na daug prirasyta, bet isvada viena - apie Didziaja Britanija 70aisiais buvo rasoma lygiai tas pats, kas siandien apie Prancuzija. Na, jei supratai ka norejau pasakyt Amerikoj irgi siandien nepyragai, na bet ka padarysi, nebus gi taip amzinai. Buna nuosmukiai, buna pakilimai, tiek vienur tiek kitur. Aisku viskas "pasiastrina", nes Prancuzija duobej, o Lietuva siendien gyvena aukso metus.
O del ziurejimo i kitus, tai irgi labai atsargiai reiketu. Ziuriu i draugus - vieni uz 1000 dirba, kiti uz 10 000, nors su tokiu pat issilavinimu ir daznai tokiu paciu protu, bet visas skirtumas del vienos vieninteles priezasties - teveliu, pazistamu ar giminaiciu pagalbos. Visa kita - retos isimtys, bet ju yra. Velgi reikia ziuret i savo situacija.
O nostalgija, tai keistas dalykas, nors Lietuva myliu labai labai, bet kazkodel nostalgija visikai nekankina. Taip, va vasara planuoju pargrizt, laukiu, galvoju, bet kad kasdien kankinciaus ir depresuociau ir keisciau planus ir tikslus vien del to, kad kamuoja nostalgija - tai tikrai ne. Bet cia vel individualus atvejis, na nepasiilgstu as mamos, pusseseriu, tetu, na nezinau kodel, gal blogas zmogus esu, bet nepasiilgstu. Pakalbam, susirasom, pasisiunciam nuotrauku ir toks bendravimas mane labai tenkina. Is pradziu atvaziavus buvo kazkiek sunku, bet paprasciausiai blaiviai pazvelgiau i situacija - Lietuvoj buvau laisvas paukstis, mokykla, univeras, bernai, klubai, Cilekas, alus, Nida, gyveni pas tevus, vienintelis bill'as - mobiliakas ir t.t., o cia pradejau gyvent savarankiskai, turiu vyra, vaika, darba, turiu planuot, skaiciuot piniga ir daug kitu rupesciu, ko Lietuvoj neturedavau. Bet visas skirtumas ne pacioj Lietuvoj ar Amerikoj, o butent mano gyvenimo budo pasikeitime.
O kad Prancuzija dabar siknoj, tai faktas. Skaiciau labai dideli straipsni apie tai, na daug prirasyta, bet isvada viena - apie Didziaja Britanija 70aisiais buvo rasoma lygiai tas pats, kas siandien apie Prancuzija. Na, jei supratai ka norejau pasakyt
Amerikoj irgi siandien nepyragai, na bet ka padarysi, nebus gi taip amzinai. Buna nuosmukiai, buna pakilimai, tiek vienur tiek kitur. Aisku viskas "pasiastrina", nes Prancuzija duobej, o Lietuva siendien gyvena aukso metus. 
