Kūdikėlio mirtis. Kaip išgyventi?

Nekaltinkit saves...
Stiprybes, Mamos.
Man pazistamas sis jausmas. Nors mano kudikelis buvo daug mazesnis ...Neziurejau i Ja, kai gime.Ir nekaltinu del to saves.Gal gerai, kad neziurejau, nemaciau...Gal taip geriau.

Stiprybės jums. Gal šiuose žodžiuose surasit lašelį paguodos :
Nestovėk prie mano kapo ir neraudok,
nes aš ne čia, aš nemiegu.
Aš tūkstančiuos lekiančių vėjų,
aš deimanto žybsnis sniege,
aš saulė rugio grudely,
rudens lietus, dargana.
Kai tu pabundi ryto tyloje,
aš paukštis skriejantis erdve.
aš saulės spindulys danguje.
Nestovėk prie mano kapo ir neraudok,
nes aš ne čia aš nemiegu.

Negaliu skaityti.Grazus zodziai.Bet nuo ju dar labiau suspaudzia sirdi...

Melinda, užuojauta tau nuoširdžiausia, stiprybės tau ir tavo vyrui. Niekas gyvenime nevyksta šeip sau...kažka turim skausminguose išgyvenimuose įžvelgti....
Gyvenimas tęsiasi....po truputį skausmas atslugs.
pagalvojau, kad tokias istorijas reiktų vyram duot paskaityt, gal kitaip į šeimą žiūrėtų...
kiek daug žmonių nevertina tai ką turi.
Melinda, skaitydama šį skaudų įvykį pasijutau taip tarsi viska aš bučiau išjautusi(įsijaučiau)...
laikykis.

laikykimės mergaitės, išbandymus tik stipriems žmonėms Dievulis siunčia....
o vyro klausimu pasakysiu apie savąjį - mūsų nelaimingoje istorijoje gavosi taip, kad tame gimdyme visai neplanuotai sudalyvavo vyras, nors iš anksto apie tai nė nediskutavom. Tiesiog nebovo jokios nuomonės galimo dalyvavimo gimdyme klausimu, o ne taip, kad koks nors kategoriškas "ne".
Po visų įvykių, (kažkur aukščiau rašau, kad kūdikis gimė nesveikas ir išgyveno tris savaites ) vyro vertinimas buvo toks: "vyras gimdyme tikrai reikalingas, nežinau kaip aš vertinčiau tai kas įvyko, jei nebūčiau ten buvęs nuo pradžios iki galo..."
man tai buvo tikrai svarbūs žodžiai, parodantys, kad mano žmogus suprato, jog tai ne "mano", o "mūsų" bėda...

as mokiausi, stengiausi vis ka nors veikti, kad negalvoti apie tai. paskui grizau i darba. issiverki ilgainiui ir skauda nebe taip. 5 men po gimdymo dar gaminasi nestumo hormonas, todel dar sunkiau valdyti emocijas jausmus, nepasiduot depresijai ir tiesiog neverkt (man net du men po to dar gaminosi pienas...), bet praejus tiems 5 menesiams tikrai palengveja. praejus 5 men as supratau, kad noriu kito vaikucio, kad niekada nepamirsiu savo pirmojo, bet gyvenimas nesustoja ties, kad ir tokia ziauria, netektim.

isikibkit stipriai i vyrus, mamas, tecius, brolis, seseris ir draugus. ne vienam daug lengviau pakelt netekti.

visos jus rasote tikra tiesa...reikia kabintis,reikia bendrauti,reikia kazkuo uzsiimti...reikia,reikia,reikia...bet ka daryti kai nebegali apie nieka kita galvoti nesvarbu kur bebutum,ka beveiktum,sekunde kita gal uzsimirsti,po to vel tas pats.atrodo apsigyvenciau prie jos kapelio...ziauru skaityti,as numanau...bet jei nors viena diena nenueinu atrodo kad ja apleidau,kad kazkas ten negerai...ta nakti beveik nemiegu,ryte iskart atsikelus lekiu i kapines.buvome su vyru 4 dienom prie juros isvyke,kaip tycia ir jo ir mano tevai atostogauja kitur.visas dienas galvojau kaip ten viskas,ar zvakele kokia dega,ar geles nenuvyte,ar lietus neisplove kauburelio.nera gi kam nueiti...ir norejosi kuo greiciau namo.gal tai vis dar tas motiniskas noras rupintis savo vaiku kuri nesiojau,bet jo jau nera,organizmas dar sito nesupranta...pieno irgi i valias turiu,kad ir kaip nesamoningai skambetu.kenciu skausmus,nutraukti daktare neleidzia...sako reikia prakenteti...geriu tokias antidepresantines tabletes,prie kuriu aceit nepriprantama,tada galiu normaliai bendrauti su zmonemis.jau ju nesibaidau.bet ryte pabudus iskart pirma mintis:reikia tabletes,nes vel bus blogai...gal be ju isvis normaliai gyvent nebegalesiu?
vienintelis mano noras pabegti gyventi i kita sali,kur kitos nematytos vietos,veidai nematyti,jie nezino kas ivyko...nezino kas vyksta mano viduje...taciau vyras kategoriskai pries...jo palikti negaliu,be jo neisgyvenciau...

mes butent taip ir turetume galvoti kad musu angeleliai yra visada salia ivairiausiais pavidalais....labai grazus zodziai...

tikiu kad siuo ivykiu man kazkas kazka norejo pasakyti,kad as kitaip pazvelgciau i kazkokius dalykus,(pvz.,tai butu buvusi mano pirmagime,ir gal taip tas kazkas norejo man parodyti ka is tikruju motinai reiskia jos vaikas...)bet bijau kad tai gali buti tik pradzia...zinot kaip yra sakoma:nera to blogo kas neiseitu i dar blogesni...pesimistiskas poziuris,bet as niekada gyvenime nebuvau didele optimiste.o del vyro...man uzteko to ka maciau ligonineje,kaip jis rupinosi manim tada ir dabar...ir galiu drasiai pasakyt kad myliu ji dabar dvigubai.dziaugiuosi kad salia manes yra kazkas stipresnis ir pades isgyventi man visa ta skausma,o skaityti to ka as rasiau jam visai nebutna,jis visame tame dalyvavo pats...tik jaute viska kitaip.geriau reiketu sitokias istorijas(ir ne vien mano)paskaityti vyrams kurie dar neturi vaiku,zmonu,kurie galvoja kad moters pareiga isnesioti,pagimdyti,uzaugins seneliai,darzelis ir mokykla...ir dar duoti paskaityti toms moterims,kurios dar nesiodamos savyje kudykius jau zino kad jis augs vaiku namuose...as pati studijuoju panasia specialybe,esu macius skaicius ir girdejus baisiu dalyku...po savo vaikelio mirties va to ir negaliu suprast kodel tokiam vaikui,kuris butu turejes viska pasaulyje neleido gimti...o tiems,kurie gime yra niekam nereikalingi,augimani tik is humanisku paskatu valstybes,geri zmones jiems aukoja pinigus...is ju isauga prievartautojai,zmogzudziai ir likusi savo gyvenima praleidzia kalejimuose...vienas kitas isbrenda is to liuno svarus...bet jie gali pasirinkti...man ir mano dukrai niekas nieko rinktis nedave...

tikriausiai kiekviena atsidurusi tokioje situacijoje praejus sokui gyvena tik ta mintim:kuo greiciau praeitu tas puse metu(tiek daktarai liepe nepastoti)ir kuo greiciau noriu kito vaikelio...as dabar jauciu ta pati...kuo greiciau noriu tureti kita vaikuti...sako tai greiciausias budas uzgyti tai zaizdai kuri yra atssiverusi dabar...bet...bijau,labai bijau kad praejus tam laikotarpiui as isvis bijosiu kada nors tureti vaiku nes jei atsitiktu toks dalykas antra karta............(bijau net ir apie tai pagalvoti)
kazkaip keista...laikui begant prisimeni tiek dalyku,tuo metu atrodo buvusiu nereiksmingu...manes daktare arba kaimyne ar dar kas nors paklausdavo:ko gi labiau laukiat?visada sakydavom:nera skirtumo svarbu kad tik butu sveikas vaikas.bet slapcia vyras turbut kaip ir visi vyrai tikejosi berniuko.as kaip keista,irgi sirdies gilumoje norejau kad butu berniukas,kad nereiketu kenteti tu moterisku ligu,nestumu ir panasiai...ir is viso vyrai siame pasaulyje lengviau gyvena nei moterys,o as kaip motina norejau savo vaikui visko kas pasaulyje geriausia.mane trauke prie melynos spalvos ir panasiai...o mama vis sakydavo:pamatysi kaip bus tau gerai jei gims mergyte...pagalbininke,ir seip mergytes svelnesnes,prieina,prisiglaudzia...ir pasakodavo kaip as gimiau,kokia buvau(as jos pirmagime)...kada mums pasake kad bus mergaite,vyras pasake su didele sypsena veide:nu ka padarysi...mylesim ir mergyte(juoko formoj)...
dabar pagalvoju jei laukciausi antra karta man turbut gimtu sunus...taip jau gyvenime buna...o as aisku visa sirdim noreciau mergytes...o sako vaikai tokius dalykus jaucia...gal ir mano mergyte jaute?...bet turbut per anksti as dar apie tokius dalykus galvoti pradejau...

nertuke,as irgi galvojau jei viskas gerai tai jie ir gimsta nesvarbu keliu savaiciu,bet gyvi...as bent turiu uz ko kabintis ieskot priezasties kodel taip atsitiko,kad daugiau nepasikartotu toks ivykis nei man nei kam kitam,jei tik suzinosiu del ko mire mano dukryte isreksiu visam pasauliui kad visos mamos zinotu kaip buna!!!dabar as jau daugmaz zinau kad gali buti kalti tie skiepai nuo pasiutliges,bet...savais saltiniais issiaiskinau,kad jei priezastis ta,daktarai nesako.arba nesako nieko arba ka nors sumeluoja...mane privalejo perspeti pries skiepijant kad gali zuti vaisius,o to niekas nepadare...jei buciau zinojusi buciau NIEKADA NESISKIEPIJUSI.geriau buciau mirus nuo pasiutliges bet buciau skiepytisnejus,tuo labiau kad sansu ja uzsikresti turejau koki 0.001%.daktarai liepe taip daryti noredami apsaugoti save...
o tavo atveju,net nezinau ka pasakyti...as asmeniskai(daug kas mane uz tai bara)negaliu nurasyti visko dievo valiai ir tikiu kad viskam yra priezastys ir jos turi tureti paaiskinima.mes gyvenam ne akmens amziuje,zmones ir menulyje vaiksto...negi negalima suzinot priezasties?nors kai kaune po gimdymo mane aplanke daktaras priemes gimdyma,papasakojo kad jie yra isskyre tokia kategorija kudykiu ir pavadine juos:"jie patys nenorejo gyventi" ir pasake kad buna tokiu atveju kada vaikelis budamas pilvely pats kumsteliu pagauna virkstele ir suspaudes palaiko tam tikra laiko tarpa ir ... uzdusta.tokiam dalykui paaiskinimo nerasi...
Papildyta:
siandien lygiai dvi savaites kaip palaidojau savo dukryte...dar tik...kaip letai slenka laikas...

Skaitau ir galvoju... ar aš dar norėčiau turėti dar vieną Vaikelį..., tikriausiai labai bijočiau.... Kartais galvoju, kad Toms Mamoms, kurioms leido pradėti planuoti po pusės metų, labai pasisekė, gal greičiau pasikeis psichologinė situacija (gal pasidarys skausmas kitoks...)... Deja, mums leido planuoti ne anksčiau kaip po 2 m. , o praėjo tik ar jau (net pati nebežinau ar mažai ar daug laiko praėjo...) 4 mėnesiai ir 15 d. ...

Melinda, skaitau tavo mintis tarytum savo. Prie kapelio važiuodavau kiekvieną savaitgalį, o jei būtų buvusi galimybė, gal kaip ir tu būčiau lėkusi kiekvieną dieną. Norėjau tik apsikabinti kauburėlį ir ten numirti. Bet atėjo laikas, kai dingo ta trauka, nes nuvažiavus jaučiu ten tik tuštumą, tarsi net jos kūnelio ten nebūtų.
Suprantu, kaip tau sunku. O ir labai mažai laiko praėjo. Aš tai iš karto atsisakiau bet kokių raminamųjų. Verkiau diena iš dienos visą mėnesį, o paskui grįžau į darbą ir teko suimti save į rankas. Teks išmokti gyventi su tuo skausmu, nes jis nedings. Praėjo jau beveik 8 mėnesiai po mano mažylės mirties, o vis dar nėra dienos, kad apie ją negalvočiau, kad nepamastyčiau kokia ji dabar būtų. Nėra dienos, kad negalvočiau kodėl, už ką. Galų gale, kodėl duoda tiems kas nelaukia ir nenori, o atima iš tų, kurie dėl vaikučio paaukotų gyvybę.
Aš irgi beprotiškai laukiau, kada praeis tie pusę metų, nes labai norėjau kito kūdikėlio. O paskui pradėjo kankinti abejonės, nes troškau tik mergaitės, o jeigu berniukas, ar sugebėsiu mylėti, ar nebandysiu tą kitą kūdikėlį padaryti tarsi pamainą, prarastajam. Bet man pavyko save perlaužti ir dabar suprantu, kad tai bus kitas kūdikėlis, kad mamų širdys didelės, ir tai bus kita meilė. Nors baimės niekur nedingo, o jei vėl kas nors bus blogai, antra netektis mane palaužtų. Nors gydytojas ir sakė, kad labai reti atvejai, kad pasikartotų.
Atsiprašau už padrikas mintis, norisi pasakyti tiek daug, o žodžiai nesidėlioja. Norėčiau palengvinti tavo skausmą, bet žinau, kad niekas nepaguos. Taigi galiu tik palinkėti daug stiprybės ir viskas priklauso tik nuo mūsų ar mes sugebėsime atsitiesti, ar visgi palūšime.