Stiprybės jums. Gera, kad yra su kuo pasikalbėti tikrai suprantančiu ką jauti tokiomis aplinkybėmis.
Mano vaikelis mirė 32 sav. - užduso dėl apsisukusios virkštelės. Jau praėjo 7 mėn palyginus jau atsigavau. Atsimenu, kai grįžusi iš ligoninės apsižliumbiau parduotuvėje, nes pamačiau kaip vyras pirko pampersus. Anksčiau per daug nepergyvenau, kad galiu neturėti vaikų, nors gan ilgai nepastojau (3 m), o dabar iš proto einu pagalvojus, kad vėl galiu ilgai nepastoti.
Tikiu, kad visiškai atsigausiu tik kai jau ant rankų turėsiu mažylį.
Tikiuos suprasite ką prirašiau nes per ašaras nelabai raides beįžiūriu.
Melinda,uzjauciu tave del netekties,man taipogi buvo sunku po gymdymo,nes mano mažuliukas gime neišžniešiotas ir mažo svorio vos apie kilograma man kiekviena diena buvo lyg košmaras vis laukdavau kai ieis gyditoja nepasakytu mano pavardes,nes tai reiksdavo jog su vaikeliu kažkas neblogai.Bet aciu dievui išgyvenome,bet dar dar kartais pagalvoju,kaip galejo viskas baigtis. 
QUOTE(alde @ 2006 08 15, 09:56)
Skaitau ir galvoju... ar aš dar norėčiau turėti dar vieną Vaikelį..., tikriausiai labai bijočiau.... Kartais galvoju, kad Toms Mamoms, kurioms leido pradėti planuoti po pusės metų, labai pasisekė, gal greičiau pasikeis psichologinė situacija (gal pasidarys skausmas kitoks...)... Deja, mums leido planuoti ne anksčiau kaip po 2 m. 
, o praėjo tik ar jau (net pati nebežinau ar mažai ar daug laiko praėjo...) 4 mėnesiai ir 15 d. ...
, o praėjo tik ar jau (net pati nebežinau ar mažai ar daug laiko praėjo...) 4 mėnesiai ir 15 d. ...Jūs neįsivaizduojat,kokia didelė mano baimė ir nerimas,man taip sunku ,ypač dabar kai prisiskaičiau,kad vaikučiai miršta dar negimę,man visi sako,kad antrą kartą nieko tokio nenutiks ,aš pati sau tai kartoju,protu suvokiu,o širdis dreba,kita vertus,jeigu dabar nesilaukčiau turbūt jau būčiau išprotėjus,dabar vasarą,taip sunku matyt laimingas mamas su vaikučiais ir galvot,kad ir aš turėjau vaikščiot su savo sūneliu,dabar guodžia tik mintis,kad pilvelį jaučiu vaikelį.Nėščios ir taip jautresnės,o aš dabar ištisai bliaunu,sapnuoju nesąmones,skaičiuoju judesius,skambinėju gydytojai,nežinau kaip tvarkytis su ta baime,tikiu,kad mes būsim geri tėvai ,meldžiu Dievo ,kad mums duotų šansą.
[quote=pince,2006 08 15, 17:06]
...tikiu,kad mes būsim geri tėvai ,meldžiu Dievo ,kad mums duotų šansą.
Jūs būsite patys geriausi TĖVELIAI savo Mažiukui ar Mažiukiai lygiai taip pat, kaip ir Mirusiam jūsų Sūneliui... Ir prašau negalvoti apie blogybes, kurios gali atsitikti, reikia nustumti blogas ir neigiamas emocijas kažkur giliai giliai... Tik teigiamos emocijos ir gražūs vaizdai Jums dabar reikalingi... Suprantu, kad dabar tuo sunku patikėti, bet reikia džiaugtis, kad vėl turite šansą sulaukti Mažylio ar Mažylės. Vadinasi, Dievas Jūsų nepamiršo ir viskas bus gerai, svarbiausia tuo tikėti ir neleisti neigiamoms emocijos prasiveržti... Žinau, kad Jums labai sunku, kad kausto baimė, bet pirmas žingsnelis jau žengtas. Tikėk viskas bus gerai.
Tik neliūdėk, nes Mažas Angeliukas nenorėtų, kad Mamytė ir Tėvelis būtų liūdni, o ir Mažasis "Pilvelio gyventojas" norėtų džiaugtis, kad turi Pačius "pačiausius" (t.y. geriausius, nuostabiausius) Tėvelius.
Stiprybės Jums ir tikėjimo, kad viskas bus gerai.
Jei pripaisčiau nesąmonių, nesupykit. Žinau, kad baimė ir liūdesys nedings, bet reikia juos nustumti kažkur giliau...
...tikiu,kad mes būsim geri tėvai ,meldžiu Dievo ,kad mums duotų šansą.
Jūs būsite patys geriausi TĖVELIAI savo Mažiukui ar Mažiukiai lygiai taip pat, kaip ir Mirusiam jūsų Sūneliui... Ir prašau negalvoti apie blogybes, kurios gali atsitikti, reikia nustumti blogas ir neigiamas emocijas kažkur giliai giliai... Tik teigiamos emocijos ir gražūs vaizdai Jums dabar reikalingi... Suprantu, kad dabar tuo sunku patikėti, bet reikia džiaugtis, kad vėl turite šansą sulaukti Mažylio ar Mažylės. Vadinasi, Dievas Jūsų nepamiršo ir viskas bus gerai, svarbiausia tuo tikėti ir neleisti neigiamoms emocijos prasiveržti... Žinau, kad Jums labai sunku, kad kausto baimė, bet pirmas žingsnelis jau žengtas. Tikėk viskas bus gerai.
Tik neliūdėk, nes Mažas Angeliukas nenorėtų, kad Mamytė ir Tėvelis būtų liūdni, o ir Mažasis "Pilvelio gyventojas" norėtų džiaugtis, kad turi Pačius "pačiausius" (t.y. geriausius, nuostabiausius) Tėvelius.
Stiprybės Jums ir tikėjimo, kad viskas bus gerai.
Jei pripaisčiau nesąmonių, nesupykit. Žinau, kad baimė ir liūdesys nedings, bet reikia juos nustumti kažkur giliau...
QUOTE(Melinda @ 2006 08 14, 18:46)
atrodo apsigyvenciau prie jos kapelio...
tiesiog turi patikėti, kad ten, kapuose tavo vaiko nėra. jis su tavim, visąlaik šalia, ir kur tu bebūtum, ką bedarytum jis šalia tavęs. dabar prisiriši prie kapo ir grauži save. o juk užtenka, kad nešiojiesi jį savo širdyje. kunigas per laidotuves mums pasakė, neverkit kapinėse, ten jūsų sūnaus nėra, ten tik jo kūnas...
QUOTE(Melinda @ 2006 08 14, 22:22)
tikriausiai kiekviena atsidurusi tokioje situacijoje praejus sokui gyvena tik ta mintim:kuo greiciau praeitu tas puse metu(tiek daktarai liepe nepastoti)ir kuo greiciau noriu kito vaikelio...as dabar jauciu ta pati...kuo greiciau noriu tureti kita vaikuti...sako tai greiciausias budas uzgyti tai zaizdai kuri yra atssiverusi dabar...bet...bijau,labai bijau kad praejus tam laikotarpiui as isvis bijosiu kada nors tureti vaiku
Tikriausiai taip ir yra, kad mintis apie kitą vaikelį padeda užgyti žaizdai... O kai ji "apgyja", noras turėti kitą vaikelį blėsta, apninka abejonės... Pradžioj skaičiuoji dienas kiek liepė daktarai laukti, o vėliau jau pradedi abejoti... Matyt taip reikia...
O dėl tų minčių, kad gyvenime taip atsitinka ne šiaip sau... Net nežinau, pradžioj tokia teorija mane guodė, o dabar jau ji man visai nepatinka... Aš irgi buvau labai jau nekokia optimistė, o dabar pasidariau visiška pesimistė... Jau anksčiau negalėjau pasigirti stabilia pusiausvyra, o dabar visiškai nervai pakriko (neseniai apsiverkiau "šiaip sau", važiavau mikriuku ir į jį įlipo močiutė su trijų metukų anūkėle, aš žiūriu į ta gražutę mergytę ir verkiu... ir nieko negaliu sau padaryti...). Ir dar ... jau anksčiau neturėjau kantrybės su savo dukrele... ant jos rėkdavau... vis pykomės... Sakytum dabar turėčiau ją dar labiau branginti... bet dabar mano nervai tokie silpni, kad aš dar labiau ant jos rėkiu ir su ja pykstuosi... O po to užklumpa tokia baisi savigrauža... Ir iš viso... aš dabar ją ir į lauką bijau išleisti, ir kiekvienas jos spuogelis man kelia paniką... aš dabar vis pagaunu save galvojant, kad mano dukrelė numiršta... bet koks vaizdas, kad ir važiuojant pro vainikais prekiaujantį kioską, man kelia tokias mintis... Aš ją apkabinu ir galvoju, kad reikia su ja džiaugtis, nes ji gali numirti, taip kaip numirė ir jos broliukas... negerai, man su nervais, oi negerai....
Ech, mergaitės.....Gera, kad yra toks puslapis...Nenusiminkite, skausmas pamažu atlėgs, ir viskas bus gerai...Juk turi būti gerai.
O mano istorijoje irgi daug netekčių, aišku. ne tokių skaudžių... Pirmas vaikelis mirė 8 nėštumo savaitę...tai buvo seniai 1992 ...Po metų gimė sūnus, dar po 1,8 metų -antras sūnus-netyčiukas....dabar jiems jau 13 ir 11, AČIŪ DIEVUI... Dar po 3 metų-pastojimas su spirale, kuris baigėsi persileidimu...2005 vėl pastojimas ir...tie patys žodžiai-''Jūsų vaisius žuvęs''...Liepė saugotis bent pusę metų, tačiau nesulaukusi pirmų mėnesinių, nuvykau pas gydytoją...STEBUKLAS,nes mano mažylei buvo 5 savaitės!!!!Kiekvieno vizito laukdavau su baime-stebėdavau gydytoją, kaip echoskopu tiria ,ir bijodavau, kad pasakys, jog širdelė nebeplaka...Lankiausi kas dvi savaites-ir tos pačios prailgdavo...Ir genetinius tyrimus darėmės-visgi nėštumas tai 6, o vaikelis tik 3...Vieną iš lapkričio vakarų pasibeldė mažoji į pasaulį...Gimė ryte-tai laimingiausias rytas mano gyvenime-juk pagaliau turiu dukrytę...Jai viskas gerai, AČIŪ DIEVUI...tik...tos laimingiausios dienos vakarą avarijoje žuvo abu mano broliai... taigi...jau 8 mėnesiai, kai mažoji mums visiems -spindulėlis, nes po netekties sunku visiems...
Tai tiek , mergaitės, stiprybės visoms...Ir pabaigai noriu pasakyti vienos 80 metų senolės, kuri palaidojo 5 vaikus( 3mažus ir 2 suaugusius) ir vyrą, žodžius:'' Jei Dievulis davė kryželį, tai davė ir antrą sprandą...''
JUK IR PO JUODŽIAUSIOS NAKTIES IŠAUŠTA RYTAS....
O mano istorijoje irgi daug netekčių, aišku. ne tokių skaudžių... Pirmas vaikelis mirė 8 nėštumo savaitę...tai buvo seniai 1992 ...Po metų gimė sūnus, dar po 1,8 metų -antras sūnus-netyčiukas....dabar jiems jau 13 ir 11, AČIŪ DIEVUI... Dar po 3 metų-pastojimas su spirale, kuris baigėsi persileidimu...2005 vėl pastojimas ir...tie patys žodžiai-''Jūsų vaisius žuvęs''...Liepė saugotis bent pusę metų, tačiau nesulaukusi pirmų mėnesinių, nuvykau pas gydytoją...STEBUKLAS,nes mano mažylei buvo 5 savaitės!!!!Kiekvieno vizito laukdavau su baime-stebėdavau gydytoją, kaip echoskopu tiria ,ir bijodavau, kad pasakys, jog širdelė nebeplaka...Lankiausi kas dvi savaites-ir tos pačios prailgdavo...Ir genetinius tyrimus darėmės-visgi nėštumas tai 6, o vaikelis tik 3...Vieną iš lapkričio vakarų pasibeldė mažoji į pasaulį...Gimė ryte-tai laimingiausias rytas mano gyvenime-juk pagaliau turiu dukrytę...Jai viskas gerai, AČIŪ DIEVUI...tik...tos laimingiausios dienos vakarą avarijoje žuvo abu mano broliai... taigi...jau 8 mėnesiai, kai mažoji mums visiems -spindulėlis, nes po netekties sunku visiems...
Tai tiek , mergaitės, stiprybės visoms...Ir pabaigai noriu pasakyti vienos 80 metų senolės, kuri palaidojo 5 vaikus( 3mažus ir 2 suaugusius) ir vyrą, žodžius:'' Jei Dievulis davė kryželį, tai davė ir antrą sprandą...''
JUK IR PO JUODŽIAUSIOS NAKTIES IŠAUŠTA RYTAS....
[quote=alde,2006 08 15, 19:24]
[quote=pince,2006 08 15, 17:06]
...tikiu,kad mes būsim geri tėvai ,meldžiu Dievo ,kad mums duotų šansą.
Jūs būsite patys geriausi TĖVELIAI savo Mažiukui ar Mažiukiai lygiai taip pat, kaip ir Mirusiam jūsų Sūneliui... Ir prašau negalvoti apie blogybes, kurios gali atsitikti, reikia nustumti blogas ir neigiamas emocijas kažkur giliai giliai... Tik teigiamos emocijos ir gražūs vaizdai Jums dabar reikalingi... Suprantu, kad dabar tuo sunku patikėti, bet reikia džiaugtis, kad vėl turite šansą sulaukti Mažylio ar Mažylės. Vadinasi, Dievas Jūsų nepamiršo ir viskas bus gerai, svarbiausia tuo tikėti ir neleisti neigiamoms emocijos prasiveržti... Žinau, kad Jums labai sunku, kad kausto baimė, bet pirmas žingsnelis jau žengtas. Tikėk viskas bus gerai.
Tik neliūdėk, nes Mažas Angeliukas nenorėtų, kad Mamytė ir Tėvelis būtų liūdni, o ir Mažasis "Pilvelio gyventojas" norėtų džiaugtis, kad turi Pačius "pačiausius" (t.y. geriausius, nuostabiausius) Tėvelius.
Stiprybės Jums ir tikėjimo, kad viskas bus gerai.
Jei pripaisčiau nesąmonių, nesupykit. Žinau, kad baimė ir liūdesys nedings, bet reikia juos nustumti kažkur giliau...
[/quote]
Labai ačiū,tau už palaikymą,labai stengiuosi nepasiduot,atrodo vieną dieną būnu stipri,netgi laiminga,kitą dieną bliaunu iš baimės,nes suvokiu kokia esu bejėgė,prieš visus tuos dalykus,bet užteks apie tai,žinau viskas bus gerai,ir jūs,mamytės,paseksit mano pavyzdžiu
[quote=pince,2006 08 15, 17:06]
...tikiu,kad mes būsim geri tėvai ,meldžiu Dievo ,kad mums duotų šansą.
Jūs būsite patys geriausi TĖVELIAI savo Mažiukui ar Mažiukiai lygiai taip pat, kaip ir Mirusiam jūsų Sūneliui... Ir prašau negalvoti apie blogybes, kurios gali atsitikti, reikia nustumti blogas ir neigiamas emocijas kažkur giliai giliai... Tik teigiamos emocijos ir gražūs vaizdai Jums dabar reikalingi... Suprantu, kad dabar tuo sunku patikėti, bet reikia džiaugtis, kad vėl turite šansą sulaukti Mažylio ar Mažylės. Vadinasi, Dievas Jūsų nepamiršo ir viskas bus gerai, svarbiausia tuo tikėti ir neleisti neigiamoms emocijos prasiveržti... Žinau, kad Jums labai sunku, kad kausto baimė, bet pirmas žingsnelis jau žengtas. Tikėk viskas bus gerai.
Tik neliūdėk, nes Mažas Angeliukas nenorėtų, kad Mamytė ir Tėvelis būtų liūdni, o ir Mažasis "Pilvelio gyventojas" norėtų džiaugtis, kad turi Pačius "pačiausius" (t.y. geriausius, nuostabiausius) Tėvelius.
Stiprybės Jums ir tikėjimo, kad viskas bus gerai.
Jei pripaisčiau nesąmonių, nesupykit. Žinau, kad baimė ir liūdesys nedings, bet reikia juos nustumti kažkur giliau...
[/quote]
Labai ačiū,tau už palaikymą,labai stengiuosi nepasiduot,atrodo vieną dieną būnu stipri,netgi laiminga,kitą dieną bliaunu iš baimės,nes suvokiu kokia esu bejėgė,prieš visus tuos dalykus,bet užteks apie tai,žinau viskas bus gerai,ir jūs,mamytės,paseksit mano pavyzdžiu
QUOTE(pince @ 2006 08 15, 18:06)
Jūs neįsivaizduojat,kokia didelė mano baimė ir nerimas,man taip sunku ,ypač dabar kai prisiskaičiau,kad vaikučiai miršta dar negimę,man visi sako,kad antrą kartą nieko tokio nenutiks ,aš pati sau tai kartoju,protu suvokiu,o širdis dreba,kita vertus,jeigu dabar nesilaukčiau turbūt jau būčiau išprotėjus,dabar vasarą,taip sunku matyt laimingas mamas su vaikučiais ir galvot,kad ir aš turėjau vaikščiot su savo sūneliu,dabar guodžia tik mintis,kad pilvelį jaučiu vaikelį.Nėščios ir taip jautresnės,o aš dabar ištisai bliaunu,sapnuoju nesąmones,skaičiuoju judesius,skambinėju gydytojai,nežinau kaip tvarkytis su ta baime,tikiu,kad mes būsim geri tėvai ,meldžiu Dievo ,kad mums duotų šansą.
is tikruju as tau ir labai pavydziu bet ir uzjauciu kad visos sitos baimes uzgozia motinystes dziaugsmus,kurie kiekviena menesi vis kitokie.prisimenu kai laukiausi savo mergaites man pastoviai budavo silpna,norejosi miegoti istisai,naktim kankindavo nemiga,kiekviena diena vis nebeilisdavau i koki ruba,krauja duok,slapima duok,kas antra diena poliklinikoj,vasara,silta,visi aluti geria o man nevalia,ant saules nebuk ir t.t.t.t.t.t.o kiekvienoj knygoj apie nestuma rasydavo:kokia yra laime lauktis kudykio ir koks tai neapsakomas dziaugsmas...tada galvodavau:jo jo ot tai laime....nedaryk to nedaryk ano nekelk,negerk,nevalgyk...ir kodel butent moterims reikia isnesioti vaikelius,ne vyrams...ir tik dabar po savo dukrytes mirties supratau kad visgi tai yra tokie nenusakomi pojuciai ir tokie nerealiai malonus vargai:)kada sujudedavo pilvelis,arba uzdejus ranka jausdavai kaip ji liecia tave is kitos pilvuko puses...nebegaliu net rasyt,sirdis pilasi krauju...turejau visa tai jausti dar du menesius,bet...gal del to viskas ir pasibaige del to kad niurzgejau del visu nestumo vargu...?
pasistenk visa savo likusi nestuma mintis skirti tik savo vaikeliui,kalbek su juo, pasakok ka matai, ka girdi, ka veiki,skaityk jam pasakas ir vyk vyk vyk visas baimes salin.kartok sau:VISKAS BUS GERAI,VISKAS PRIVALO BUTI GERAI!!!
NEPALEISK BLOGOS MINTIES. tai yra svarbiausia.kaip sakoma:zaibas du kartus i ta pacia vieta netrenkia...o kai as lauksiuos savo vaikelio(tikiuosi kad taip bus ir gana greitai)tada tu laikydama savo kudykeli ant ranku man rasysi tokius laiskus:)
QUOTE(pince @ 2006 08 16, 09:43)
Labai ačiū,tau už palaikymą,labai stengiuosi nepasiduot,atrodo vieną dieną būnu stipri,netgi laiminga,kitą dieną bliaunu iš baimės,nes suvokiu kokia esu bejėgė,prieš visus tuos dalykus,bet užteks apie tai,žinau viskas bus gerai,ir jūs,mamytės,paseksit mano pavyzdžiu
Žinoma, kad viskas bus gerai, turi būti gerai
. QUOTE(alde @ 2006 08 15, 10:56)
Skaitau ir galvoju... ar aš dar norėčiau turėti dar vieną Vaikelį..., tikriausiai labai bijočiau.... Kartais galvoju, kad Toms Mamoms, kurioms leido pradėti planuoti po pusės metų, labai pasisekė, gal greičiau pasikeis psichologinė situacija (gal pasidarys skausmas kitoks...)... Deja, mums leido planuoti ne anksčiau kaip po 2 m. , o praėjo tik ar jau (net pati nebežinau ar mažai ar daug laiko praėjo...) 4 mėnesiai ir 15 d. ...
, o praėjo tik ar jau (net pati nebežinau ar mažai ar daug laiko praėjo...) 4 mėnesiai ir 15 d. ...jei gali parasyk kodel jums leido planuoti kudyki tik po 2 m?
kitos moterys netekusios vaikeliu po poros ar triju menesiu vel pradeda lauktis,nuo ko cia priklauso?kodel mums liepe laukti puse metu?as gal ryzciausi ir anksciau(bent dabar taip atrodo)o jei vel kas negerai tai kaltinsi save kad per anksti pradejai lauktis,kad nesilaikei daktaru nurodymu...pas mane tiek klausimu kad atrodo galva sprogs...as vis dar nedrystu is spintos isimti savo nescios drabuziu ir suruostu busimam kudykeliui...vis dar tokia mintis yra kad greit prireiks,bet tikriausiai kad negreit...visgi ranka dar nekyla sukrauti viska ir paslepti giliai giliai...
Papildyta:
QUOTE(rozarija @ 2006 08 15, 13:16)
Melinda,uzjauciu tave del netekties,man taipogi buvo sunku po gymdymo,nes mano mažuliukas gime neišžniešiotas ir mažo svorio vos apie kilograma man kiekviena diena buvo lyg košmaras vis laukdavau kai ieis gyditoja nepasakytu mano pavardes,nes tai reiksdavo jog su vaikeliu kažkas neblogai.Bet aciu dievui išgyvenome,bet dar dar kartais pagalvoju,kaip galejo viskas baigtis.
ir dekok kasdien dievui (ar dar kazkam,nezinau)kad viskas baigesi gerai...taip turi baigtis kiekvienai motinai,deja baigiasi ne visoms...labai del jusu abieju su vaikeliu dziaugiuosi.ir vis kai tik perskaitau kokia istorija kad kazkas buvo negerai ir jau ant ribos ir visgi baigesi gerai...dziaugiuosi ir nusisypsau.tada pagalvoju:gerai kad dar viena moteris isvenge tu kanciu ka patyriau as...mano mazule tilpo i delna kai man ja atnese...sunku ir isivaizduoti kad tokie vaikuciai gimsta.vieni gyvi,kiti deja,ne...
QUOTE(Melinda @ 2006 08 16, 13:17)
jei gali parasyk kodel jums leido planuoti kudyki tik po 2 m?
kitos moterys netekusios vaikeliu po poros ar triju menesiu vel pradeda lauktis,nuo ko cia priklauso?kodel mums liepe laukti puse metu?as gal ryzciausi ir anksciau(bent dabar taip atrodo)o jei vel kas negerai tai kaltinsi save kad per anksti pradejai lauktis,kad nesilaikei daktaru nurodymu...pas mane tiek klausimu kad atrodo galva sprogs...as vis dar nedrystu is spintos isimti savo nescios drabuziu ir suruostu busimam kudykeliui...vis dar tokia mintis yra kad greit prireiks,bet tikriausiai kad negreit...visgi ranka dar nekyla sukrauti viska ir paslepti giliai giliai...
Papildyta:
kitos moterys netekusios vaikeliu po poros ar triju menesiu vel pradeda lauktis,nuo ko cia priklauso?kodel mums liepe laukti puse metu?as gal ryzciausi ir anksciau(bent dabar taip atrodo)o jei vel kas negerai tai kaltinsi save kad per anksti pradejai lauktis,kad nesilaikei daktaru nurodymu...pas mane tiek klausimu kad atrodo galva sprogs...as vis dar nedrystu is spintos isimti savo nescios drabuziu ir suruostu busimam kudykeliui...vis dar tokia mintis yra kad greit prireiks,bet tikriausiai kad negreit...visgi ranka dar nekyla sukrauti viska ir paslepti giliai giliai...
Papildyta:
Lygiai tokia pati baimė ir mane apėmusi, kad "jei vėl kas negerai tai kaltinsi save, kad per anksti pradejai lauktis, kad nesilaikei daktarų nurodymų... " . Anksčiau (bent man, prieš septynerius metus) sakydavo, kad po vaikelio gimimo, kai gimdymas natūralus, reikėtų palaukti porą metų, kad mamos organizmas pailsėtų, kad galėtų kitą kūdikį sveiką išnešioti... O jei Cezarį darydavo, tai sakydavo, kad net penkerius metus reikėtų lukterėti...
Dabar po cezario pataria porą metelių palaukti, o po natūralaus...
nežinau...
