Kūdikėlio mirtis. Kaip išgyventi?

Net siurpas nupurte ir nejauku pasidare... Koks ziaurus buna kartais pasaulis...

Kaip baisu...Nera zodziu....Sedziu ir zliumbiu...Mergytes, laikykites

aciu jums visoms uz palaikyma,uz grazius zodzius,kurie,deja,neguodzia...pacios turbut zinote.pabaigsiu savo istorija,tiesiog ana karta jau buvo per sunku rasyti.pasakoju viska su smulkmenomis tam,kad pasimokytu kitos is mano klaidu,is savu mokytis skaudziausia...
jei pries kokius metus tai ka as rasau,buciau perskaicius pati,irgi pagalvociau ar gali taip buti?!gal pas ta mergina per laki vaizduote...deja,kaip bebutu skaudu,buna.ir tikrai nesumelavau ne vieno zodelio.
...gulejau ir laukiau gimdymo.po epiduro neskaudejo nieko.daktarai nusprende kad man ir taip kanciu pakanka.gulejau ir vis galvojau apie ta moteri,apie kuria papasakojo man mama ir kurios atvejis vis neiseidavo man is galvos...tada pagalvojau:va kaip jauciasi moteris gimdydama negyva kudyki...as galvojau apie tai ir mano mintys realizavosi.turbut taip...
is vakaro(kada mums liepe pamiegoti)mes (as,mano vyras ir mama)daug kalbejom.koks gali buti miegas,nors man ir buvo suleista raminamuju.kas butu jeigu butu...gal man tada reikejo daryti ta ir dabar butu kitaip.visi kaltinom save kazkur kazko nepadare.bet jau buvo per velu.
nusprendem kad kai gimdysiu salia bus mama,vyras pasake kad turbut neistvers,as jo labai ir neverciau,pagalvojau,uzteks ir to kad as visame tame turiu dalyvauti.mamos paklausiau ar man lieps ziureti i vaikeli,prisimenu mama pasake:nezinau,manau ne jei pati nenoresi.o ar noretum?tada pasakiau kad turbut ne...bijojau kad tas vaizdas liks man akyse visa gyvenima...SITO SAU NEATLEISIU NIEKADA...
atvaziavo vyro tevai.nelabai norejau kad jie butu(neesame priesai bet tiesiog tuo metu man reikejo artimiausiu zmoniu salia)bet pagalvojau kaip man reikia mamas,taip turbut ir mano vyrui reikia savo tevu...dabar leidzia palatoje buti kiek nori zmoniu.kad ir visa gimine gali susikviest.parasysiu dar ir tai,kad visi kauno kliniku gimdymo skyriaus daktarai,seseles,akuseres,neurologai ir netgi valytojai visi visi elgesi su manim kaip su kokiu prezidentu.viska smulkmeniskai aiskino kas ka dabar darys.ar jums taip gerai,ar nieko netruksta,gal atnest ta ar ana?...nors nei vienam is ju nebuvom dave ne cento...turbut zmones gailejo manes ir bent tiek stengesi padeti savo paslaugumu.aciu jiems uz tai.maloni aplinka nedaug bet palengvino padeti...
buvo apie 16val.akusere gimdyma numate apie 18val.vyrai isejo parukyt,su manimi palatoje liko mama ir anyta.mamai liepiau eiti pavalgyti nes neatsimine kada ka burnoj turejus.likome su anyta.ir tada prasidejo...taip staigiai staigiai.paspaudziau pagalbos mygtuka,subego daktarai,pradejo ruostis...as surikau:pakvieskit mano mama!anyta sako:oj vaikeli tai kur as ja dabar rasiu?PA KVIES KIT!!!surikau...
jau tuoj tuoj...dar minutele...dar sekunde...ir tu ateisi i si pasauli...bet jo nepamatysi,neatmerksi akyciu,neikvepsi oro...su paskutiniu stumimu tave isplese is manes.tada norejau kad sustotu mano sirdis...as rekiau kiek nese plauciai.prisimenu daktaras paklause:ar tau taip skauda?taip,pasakiau,tik ne fiziskai...
pagimdziau gal per kokias 5 minutes...niekada nepamirsiu:liepos 27 diena,16:15val...1270gramu...39cm...sveika mergyte...mano coliuke...
mama spejo tik i pati gala.daktaras priejes paklause:ar noresite pamatyti mergyte?mes ja sutvarkysime.tik jos spalva ne kaip normalaus kudykio,nes ji neikvepe deguonies...as negalejau istarti ne zodzio.sako kad tuo metu man buvo sokas,bet as netikiu...mama pasake:gal nereikia...nepaemiau jos ant ranku,nepaziurejau i veideli,nepalaikiau rankytes...kas as per motina!juk tai mano vaikas!SITO SAU NEATLEISIU NIEKADA...(nors dabar kai pagalvoju jei buciau ja paemus turbut buciau nebeatidavus...)
toliau dar geriau...atejo vyras.abu verkem.akusere tyliai mamoms pasake kad reikia kuo greiciau isrinkti vaikeliui varda,jiems reikia kokius tai popierius sutvarkyt.pas mus neklause,aceit mes soke!tai jos nuejo ir uzrase viena is tokiu kokie ta diena buvo ant kalendoriaus.Žintautė.gyvenime mes tokio vardo nebutume dave savo mergytei.turejom kelis variantus,bet buvom nusprende kai gims tada isrinksim kuris labiausiai tiks prie veidelio.ironiska,mes buvome jo net nemate...tai gal ir gerai kad isrinko kiti.po to mama issiaiskino kad sis vardas reiskia "zinoma tautai"zinoma todel,kad daug tokiu kudykeliu angeliuku yra...
dar veliau jie pradejo snabzdetis apie laidotuves.as surikau:jums cia ka paradas?!jokiu laidotuviu!viskas baigta!nenorejau net laidoti savo vaiko,isivaizduojat!
as nezinojau kad tokius vaikus atiduoda laidojimui.tik veliau man paaiskino kad pagal europos sajungos standartus jau nuo 24sav(mano coliuke buvo 30sav) vaikus mirusius laidoja kaip normalius zmones.zinoma mes galime atsisakyti imti kuneli,tada palaidos nezinia kur kaip nezinoma zmogu arba panaudos studentu eksperimentams.as vos neapsivemiau tai isgirdusi.imam ir kuo greiciau,pasakiau tada...tik turejome ja atiduoti skrodimui,jei norejome suzinoti priezasti...sutikau...
pirmine mirties diagnoze:virksteles patologija.virkstele apsisukus aplink savo asi(pasidaro aiskiau kai paimi virve ir suki ja i viena puse.ji susisuka ir sutrumpeja) tiek,kad susiaurejo ir negalejo pro ja prateketi kraujas.mergyte uzduso...pries tai dar kada jau buvo sutrumpejusi virkstele mergyte bejudedama galejo ja truktelti ir placenta atsoko,nes rado ant placentos kraujo kresuli.sito galima buvo isvengti jei butu istirta vaisiaus kraujotaka,o alytuje tokio aparato nera,bet net jei ir butu istirta kraujotaka toki dalyka pastebeti laiku(ta virksteles uzsisukima)imanoma ypac retais atvejais reikiamu momentu.mes sito momento nesulaukem...o visu visko pradzia ir priezastis yra per daug vaisiaus vandenu,todel ji galejo laisvai ir daug judeti,todel susisuko virkstele,o kodel buvo vaisiaus vandenu pagausejimas atsakyti niekas negalejo(taip ir skamba tos daktares is poliklinikos zodziai:oho tavo vaikas per didelis...vaikas buvo normalaus dydzio,tai nuo vandenu toks didelis pilvas buvo.o kad ji tada butu paziurejusi echoskopu...arba as galejau nubegti kita diena pas kita savo daktare,bet nenubegau).galbut buvo koks vaikelio vidaus organas neissivystes.todel turejome ja atiduoti skrodimui...rezultatai bus rugsejo 10 diena...mane perspejo kad skrodimas gali nieko neparodyti,tada taip ir nesuzinosime kodel buvo vandenu pagausejimas.as manau kad galejo buti nuo skiepu pasiutliges,bet daktarai to nepasakys,nes skiepytis as vistiek privalejau.nestumas ne kontraindikacija tiems skiepams.man taip paaiskino.svarbiausia mano gyvybe,o vaiku as dar galesiu tureti...bet as nenoriu kitu vaiku,as noriu savo mergytes,savo coliukes...nors skiepu varianta kaunas atmete iskart.
mire ji 26 diena...gime 27 diena...palaidojom 31 diena...tik tada mane isleido is ligonines nes butinai norejau dalyvauti laidotuvese...noriu dar parasyti,kad atsitokejus labai norejom su vyru pamatyti savo mergyte.pamatem...3 dienas isgulejusia morge...ir ji man buvo pats graziausias vaikas pasaulyje,baltai aprengta,baltame mazame karstelyje...tik paliesti negalejau...kodel as jos nepaemiau tada gimusios?...
idejome i karsteli du pliusinius zaisliukus.viena isrinko vyras,kita as.po laidotuviu antra diena sugalvojome nusipirkti dar du tokius pacius kad turetume prisiminima.kadangi zaislai buvo pirkti maximoje buvom isitikine kad rasim tokius pacius,bet...nei alytuje,nei vilniuje nei vienoj maximoj neradome nei tokio suniuko nei tokio triusiuko...mama sako gal taip ir turi buti,kad kuo greiciau pamirstume sita kosmara ir kuo maziau daiktu ji mums primintu...bet kaip gali pamirsti?kur beeiciau ka bedaryciau viskas aplink primena ja...tiksliau mane su ja pilvelyje...namai,tevu namai,uosviu namai...
kasdien lankau kapeli,geliu jau net nebera kur deti,senosios kazkaip nevysta...ir kiekviena karta atnesu po prisegama ivairiaspalvi drugeli,nes ji buvo mano drugelis,plazdenantis viduje...
p.s.labai norejau po visko susitikti su ta moterimi apie kuria buvo pasakojusi mama,koleges marti,pasneketi su ja kaip ji stojosi ant koju ir ryzosi antram nestumui ir ja istiko tokia nelaime du kartus...taciau mama paskambino savo kolegei ir suzinojo kad jos marti jau 3men laukiasi vaikelio.trecia karta!nesuprantu is kur tiek ryzto ir stiprybes?!va tokioms moterims reikia statyti paminklus o ne marytem melnikaitem ten kokiom...taigi nusprendeme nedrumsti jai ramybes,nes reikalingos tik teigiamos emocijos.
noriu kad kiek imanoma daugiau moteru suzinotu mano istorija.kad taip gyvenime buna...kad visgi prietarai ne is pirsto lauzti(ne visi aisku),kad mintys materealizuojasi,tampa tikrove jei daznai apie tai galvoji,kad zenklai yra tik reikia juos pamatyti ir kad gyvybe yra labai labai trapi...ypac tokiu mazuciu vaikeliu auganciu musu viduje.ir visos visos jei kada besilaukdamos pajusite sumazejusius,susilpnejusius judesiukus rekite visa gerkle savo daktarams net jei tai ir butu vidurnaktis.as buvau diskretiska,nedraskiau akiu,laukiau kitos dienos kada mane priims.esu taip isaukleta...galbut ta diena ir buvo svarbiausia mano mazylei...bet ta diena as prazliumbiau prie teliko...

Laikykis,Melinda.Jei buciau salia tvirtai apkabinciau.As irgi netekau savo kūdikelio,tik daug mazesnio.Suprantu kaip tau sunku.Be proto sunku...

ir dar pridesiu kad jei kada kam panasiai nutiktu(pasikartosiu,nelinkiu niekam)butinai paziurekit i savo vaikeli...kaltes jausmas slegia su kiekviena diena vis sunkiau...si istorija buvo mano tikrojo gyvenimo pradzia ir pabaiga...bandysime gyvenima lipdyti is naujo...
Papildyta:


aciu,jus nuostabios...

Melinda, negaliu nustot verkus...man tikrai labai gaila...noreciau tau padeti, bet neisivaizduoju kaip... laikykis...

aciu kad neesi abejinga...padeti negali niekas manau.kaip ir atsakyti i klausima:KODEL?

Ach, Melinda... Jau rodos pavyko kažkiek nusiraminti, bet skaitant tavo istoriją vėl viskas prieš akis, lyg vakar... ir gimdymo laukimas, ir gimdymas, vardo rinkimas, kūdikėlis, laidotuvės...
Kai laukiausi pirmojo vaikelio ir dar nežinojome kas gims, vyras išrinko sūnaus vardą, tada sakė: "jei gims berniukas, aš nesakysiu, kad mums gimė berniukas, aš pasakysiu, kad mums gimė Martynas..." . Tada gimė mergytė... Bet vyras ir toliau tvirtino, kad jei vis tik kada nors mes turėsim sūnų, jis bus Martynas...
Kai gimdykloje pasakė, kad susigalvotume vardą... vyras tarė "Martynas"...
Dabar jis nenori girdėti apie kitą vaiką... savo svajonę jis matyt jau palaidojo...
Sakiau sau, kad jau neverksiu, bet verkiu....

Melinda, skausmą teks iškentėti, bet laikui bėgant jis vis mažiau, vis ne taip skausmingai drąsko širdį... Svarbiausia, manau, nekaltinti savęs dėl to, ko jau nepakeisi... Aš nevažiavau į savo kūdikėlio laidotuves... vis paklausdavau savęs, ar gerai padariau, gal reikėjo, bet vyras vieną kartą tvirtai pasakė:" Juk dabar jau nieko nepakeisi, na nebent perlaidoti sugalvosi", mane net nupurtė, bet padėjo atsikratyti tų abejonių. Dabar jau nesigraužiu dėl to, jei taip tuo metu pasielgiau, vadinasi taip reikėjo... juk gyvenime daugybė dalykų, ką mes norėtume pakeisti...

P.s. Šiandien turėjo gimti mano sūnus...

Nežinau net ką pasakyti Tiesiog dabar baisiai spaudžia širdį, net baisu pagalvoti ,ką jums tenka dabar išgyventi

nertuke,
nezinau kodel,bet perskaicius butent tavo atsakymus man visada kazkiek palengveja...atsiprasau jei mano pasakojimas sukele skaudzius prisiminimus...jei galetum parasyk trumpai kas nutiko tavo suneliui,bet jei tai per daug skaudu,suprasiu,tada nerasyk...
tiesiog ieskau panasiu i save nes man rodos kad kraustausi is proto...pries pora dienu apsilanke pas mus draugai.labai bijojau susitikimo su jais,nes rodos neturesi ka pasakyti,jie netures ka paklaust,bijos pasakyt kazka ne taip,o apsimesti kad nieko neivyko irgi negali...bet viskas vyko gan normaliai,pakalbejom apie viska ir beveik pasakyciau puikiai praleidau laika,netgi kelis kart nusijuokiau(gal kaltas alkoholis,nes pirma karta ji pavartojau po 7 men).kita diena as jauciausi tokia kalta...juk nebuvo dar nei savaite praejus nuo mano mergytes laidotuviu,o as jau baliavoju,juokiuosi...visa diena negalejau nustot verkusi.taip buvo negera...

Na, pasistengsiu be emocijų, nors jų tikrai daug. Mano istorija:
Nuo pirmų nėštumo dienų lankiausi pas savo ginekologę, darėm visus tyrimus, kurie priklauso nėščiosioms. Kaip jau minėjau anksčiau, nėštumas buvo idealus. Nieko neskaudėjo, netepliojo, tyrimai puikūs...
Pasibaigė 35 nėštumo savaitė, sekmadienis. Ryte visa šeimyna dar pasivartėme lovoje, mažius pilvelyje irgi vartėsi... Diena buvo kaip ir visos kitos... Gal tik tiek, kad buvom nuvažiavę į Maximoje esantį vaikų žaidimų kambarį Europa. Tą dieną šventėme dukrytės gimtadienį. Bet aš ten tikrai nepavargau, nes draugai vaikus suvežė ir išvažiavo, nereikėjo "šokinėti" apie svečius... tik tiek, kad neklausiau vaikučio judesiukų. Gal reiktų dėl to susigraužti... bet juk nepasuksi laiko atgal... o ir iš dukrytės juk neatimsi jos šventės... O ir ne viena diena buvo, kad praleidau ne namuose, juk kaip sakiau - jaučiausi puikiai.
Vakare atsigulėme, mažiukas nejudėjo... Aš tada vyrui dar pasakiau: " ko tas mūsų mažiulis šiandien toks ramus..." pagalvojau, kad matyt miega...ir... užmigau.
Pirmadienio rytas kaip ir visi kiti rytai: atsikeliu, padarau pusryčius dukrytei, šuniuką į lauką išvedu, ten pasivaikštau gerą valandą... po to atėjo močiutė, paplepėjome... atsiguliau poguliuko tik apie pietus... ir pradejau nerimauti, kad nejaučiu vaikelio judesiuku... prisiminiau, kad ir vakare jis nejudėjo... Paskambinau vyrui... sako na dar pažiūrėk... Pragulėjau dar valandą įdėmiai žiūrėdama į pilvuką... jis bangavo... Galvoju juda, tik labai silpnai... Bet maža kas...Todėl dar kartą paskambinau vyrui ir paprašiau, kad nuvežtų į gimdymo namus, kad nuramintų...
O ten...
Kai man pasakė, aš negalėjau to suprasti, tik viena mintis galvoje: "turiu tai pasakyti vyrui" , išėjau iš kabineto, ten laukė vyras su dukrele... tada jam besakydama supratau, kad jau viskas... viskas... visai viskas... pradėjau verkti, verkė ir jis ir dukrytė... Kažkas padavė raminamųjų... Paprašė palaukti, kol parašys siuntimą į Kauno klinikas... Paskambinom artimiesiems..
Dar grįžome namo, kažkiek pabuvome...nelabai jau tada susigaudžiau laike...
Paguldė mane į keturvietę palatą, kur gulėjo trys moterys, todėl vyras pasilikti su manim negalėjo... likau viena...
O toliau... skatinamieji, pasiūlė pamiegoti iki ryto - pailsėti...ta naktis turbūt ilgiausia mano gyvenime... ryte gimdymas... Tada prisimenu jaučiausi kaip kažkieno - tik ne mano - gyvenimo stebėtoja... Kad kažkam mirė vaikelis, kažkas jį tuoj gimdys... kažkas jį pagimdė... o gal tai aš...bet taip gi negali atsitikti man... nejaugi aš viena iš to tūkstančio ar milijono...KODĖL ???... Matyt protas taip gynesi, kad neišprotėčiau...
Aš iki paskutinės minutės tikėjau, kad mano kūdikis gimęs suverks...kad jis gyvas, kad daktarai apsiriko...
Ačiū Dievui gimdymas truko neilgai - 2 valandas. Nebuvo plyšimų... Sūnelis buvo 50 cm ūgio ir 2213 g svorio.
Kaip jau sakiau anksčiau, atlikus skrodimą mirties priežasties nustatyti nepavyko...vaikelis pilnai išsivystęs, nieko jam netrūko, jis buvo sveikas...
Mes nežinome kodėl mirė mūsų sūnelis... Po geros savaitės bus genetinio tyrimo atsakymai, gal jie ką parodys...

Sakiau rašysiu be emocijų... bet neišėjo...
Tik Melinda... aš priešingai nei tu netikiu prietarais (na gal tik šiek tiek...). Iki tol kol man nepasakė, kad mano vaikelis mirė, aš NEŽINOJAU, KAD TAIP IŠ VISO BŪNA... aš niekada gyvenime nebuvau girdėjusi tokių atvėjų (o pasirodo jų daug...). Aš buvau įsitikinusi, kad visi kūdikiai, kurie vystosi normaliai ir neturi jokios įgimtos ligos po 28 savaitės išgyvena.............

Sunku pasakyti,ar tai ženklai ,ar nuojauta,ar tik sutapimas...man irgi buvo visokių keistų dalykų,kai laukiausi mačiau juodą gandrą,nors vyras sakė,kad man pasivaideno...keisčiausias dalykas buvo vėliau,mano nėštumas buvo labai lengvas ir sklandus,stengiaus būt rūpestinga ,viskuo domėjaus,skaičiau knygas apie nėštumą,baimių buvo,nes prieš tai turėjau baisų persileidimą,tikėjau,kad išgyvenau tai daugiau nieko baisaus nenutiks...skaitydavau visus žurnalus mamoms,žymėjausi naudingus straipsnius,netgi kartoteką pasidariau,kad prireikus lengviau rasčiau.Kartą perskaičiau straipsnį apie sveiką 2m mergaitę,kuri stagiai per kelias val mirė,mama buvo darbe vaikas su aukle,staigiai pakilo temp,iškvietė greitąją,mama atlėkė į ligoninę po kelių val mergytė mirė-žaibinis meningitas.Man paliko taip baisu,kelias dienas apie tai galvojau.Pagimdžiau lengvai sveiką berniuką,buvom pati laimingiausia šeima,su vaikeliu jokių problemų,tada pajutau,kas yra tikra ramybė ir laimė...kažko ieškojau savo kartotekoj,vėl pamačiau tą straipsnį,ten rašė,kaip namų sąlygom pasitikrint ar nėra meningokokinės infek:turi būt smulkus išbėrimas,paimt stiklinę skaidriu dugnu,uždėt ant spuogelio,jeigu nepranyksta-yra infekcija.Nepatikėsit,bet pasiėmiau sūnelį,radau mikroskopinį spuogelį ir uždejau stiklinę,niekas nepranyko...dabar dar stovi prieš akis tas vaizdas,sakau vyrui kaip čia suprast,jis man-visai nupezai sveikam vaikui ligų ieškai..po kelių dienų sūnytis pradėjo verkt...reziumė:streptokokas sukėlė žaibinį meningitą...ir pasakykit ,ar tai nuojauta,ar ženklas? Papasakojau apie tai savo gyd ,pas kurią gimdžiau ,ji man daug tada padėjo,buvo vietoj psichologo,sakau reikėjo tada su ta stikline bėgt į ligoninę,ji sako būtu durne pavadinę ir viskas,nes daugiau jokių ligos požymių nebuvo.Kaltinu ir aš save,kažką reikėjo daryt kitaip...jūs neįsivaizduojat ką jutau matydama,kaip miršta mano vaikas,guli prijungtas prie aparatų oi negaliu kai prisimenu norisi galvą trenkt į sieną,kad nejus to skausmo...draugai labai mus palaikė mum nereikėjo rūpintis laidotuvėm,viską jie sutvarkė,ir mane labai žiūrėjo,turėjau kam išsikalbėt.Mes po laidotuvių visi susirinkom,tipo gedulingi pietųs,matės,kad visiem stresas,aš nuo taurelės prisigėriau,vyras irgi,atsipalaidavo kūnas,tai žinokit visi ir verkėm ir juokėmės...dar vienas ženklas buvo kai pagimdžiau,gulėjau viena pati gimdykloj,visa drebėjau iš jaudulio ir šalčio,staig išgirdau kaip tyliai kalba sesutės koridoriui,šalia buvo postas,ką jos kalbėjo aiškiai nesupratau,bet mane suparalyžavo iš baimės,nes atseit išgirdau,kad mano vaikas mirė,įėjo sesutė,o aš žiūriu į ją akis išpūtus ir bijau paklaust,ji pakeitė ledus ,tada aš sakau ,kur mano vaikas,sako kūdikyne,sakau,ar jam viskas gerai,sako,gerai, ilsėkis.Kas man pasigirdo,kodėl taip pagalvojau,dar ir šiandien nesuprantu.