Kūdikėlio mirtis. Kaip išgyventi?

Sveikute, užjaučiu Tave dėl sūnelio netekties. Ir labai pritariu visoms Tavo išsakytoms mintims. Esi drąsi. Aš irgi labai noriu dar vieno vaikučio, bet baimė kol kas dar stipresnė, tikiuos ją nugalėti. O tądien kai Tavo vaikutis gimė, mes saviškį laidojom. O kas tavajam buvo? Jei tik nori apie tai pasakoti...

Pries 10 men. as irgi 24 nestumo savaite turejau prieslaikini gimdyma, tik mano dukryte isgyveno vos 14 val. Mums su vyru buvo labai sunku, nes ilgai pries tai negalejau pastoti ir tas vaikelis buvo ilgai lauktas
Dabar esu labai laiminga, nes mus vel aplanke stebuklas Jau 11 sav. laukiuosi Vyras is pradziu labai bijojo, kad vel nenutiktu nelaime, bet as ji itikinau, kad reikia tiketi ir viskas bus gerai. Ti vat mano uosviai, kazkaip nelabai prieme musu gera zinia ir net anyta turejo sazines pasakyti, kad as negaliu isnesioti vaiko Man tai buvo kaip peiliu i sirdi , bet as jai irodysiu, kad jinai klysta ir tegu ja tada sazine grauzia.
Mergytes, praradusios savo leliukus, tikekit ir visias bus gerai Jus butinai aplankys stebuklai ir jus supsyte savo vaikelius ir mylesite juos taip kaip mylite praradusiuos

negaliu tyleti perskaicius sitokius zodzius...GELLWE,tu saunuole kad po tokio anytos pasakymo nepuoli i depresija o stengiesi jai irodyti, kad gali isnesioti vaikeli.bet is tikruju tu neprivalai jai nieko irodineti.turi tiketi kad viskas bus gerai ir viskas.o ji tegu eina i visas keturias puses,jei pati budama motina gali pasakyti tokius zodzius motinai,netekusiai savo vaikelio.ji nesuvokia kaip tai yra skaudu ir kiek reikia jegu vel patiketi kad gali lauktis,kad viskas turi buti gerai,kad nustotum kaltinti save del tos nelaimes...kaip tokius zmones zeme nesioja?as turbut buciau jai uzvozus i marmuze nepyk,jei per grubiai parasiau,visgi ji tavo vyro motina,bet apskritai zmonems reiketu ismokti rinkti zodzius tokiais atvejais.po mano vaikelio mirties net ir didziausi mano priesai nedryso pasakyti kad"taip jai ir reikia"...
turbut tu turi tiek daug stiprybes,nes po sirdim nesioji mazute gyvybe:)ir si karta (kaip ana karta jautei kad bus berniukas) turbut jauti kad viskas bus gerai:)
labai nuosirdziai linkiu jums sekmes ir graziu laukimo menesiuku:)
baltai tau pavydziu:)

Aciu uz grazius zodzius ir palaikyma Is tikruju zmones kol nepatiria kokios nors netekties negali suprasti kitu skausma O mano anyta yra tikra ragana, pilna to zodzio prasme ir niekas jos nemiegsta. Ji pati turi keturis vaikus, tik kazkaip jai tik dukros yra artimos, o sunu nelabai pripazista ir mano vyrui yra del to labai skaudu ir jis jauciasi kaip ne savo tevu vaikas O musu laukiamas vaikelis yra bus labai mylimas ir jam pakaks musu ir mano tevu meiles , o jei uosviai yra tokie besirdziai, tai tegu po to is sono tik stebi kaip auga musu vaikas ir ju anukas
Tau linkiu stiprybes ir didizules vilties

Ačiū labai BusGerai už užuojautą. Užjaučiu ir aš Tave tikrai labai. Atrodo, kai pasako užjaučiu tai nėra taip tikra, kaip tokie patys žodžiai iš mamyčių patyrusių. Mes tikrai suprantam ir žinom, kokią prasmę turi tie žodžiai.

Ačiū Jolaxus - aš stengiuosi tvarkytis, nes negaliu sau leisti išskysti, nors buvo periodas, kai tiesiog gulėjau ir bukai žiūrėjau TV, nes nekilo rankos ką daryti, nesupratau savęs, bet matyt to reikėjo.

Gellwe- tu tikra šaunuolė, pritariu Melindai. Žiauri ta anyta, bet tikrai nereikia jai kažką įrodinėti, nes ji to paprasčiausiai neverta. Turi stengtis dėl būsimo mažiuko, savęs ir vyro ir tuomet viskas bus čiki

Aciu , as stengiuosi labai del savo vaikelio
Suprantu kaip tau dabar yra sunku, taip pat ir as jauciausi is kart po nelaimes, bet as stengiausi nuolat kazkuom buti uzimta, kad liudnos mintis nelistu i galva, bet tuo paciu niekur negalejau iseiti is manu, nes kur tik buvau, visur isgirdus zodi mama ar pamaciu maza vaikeli verkiau Bet laikui begant susitaikiau, aisku nepamirsau savo Paulytes ir nuolat einu prie jos kapuko, taciau ziurejau i prieki ir vis prasiau savo Paulytes kad ji man atsiustu angeliuka kuris butu cia zemeje su mumis i kuri ji saugotu is dangaus
Paziuresi tavo Haroldas irgi tau atsius angeliuka ir sauguos jus

Mano istorija - ar noriu ją pasakoti? Jums ir savo draugams taip. Man vyras sako, kad mano ilgas liežuvis ir kad visiem pasakoju. Netiesa, aš pasakoju tik tiems, kuriems galiu, o kiti tegu mano ką tik nori, aš nieko nesakau. Tačiau mes gyvenam tokiam krašte, kad netgi nepasakojant yra prikuriamos nebūtos istorijos ir visi "kažką" žino apie tave ir tavo gyvenimą... ai nesvarbu, tegu žino, čia nėra kažkokia gėda ar nuodemė, čia šeimos tragedija ir nelaimė.
Taigi mano istorija- mano pastojimas buvo sunkus, mes gal 4 metus nesisaugojom, tačiau niekas neužkibo. Tuomet pasakiau, jog užteks ir nuėjau tirtis. Paaiškėjo, jog mano gimda dviragė ir dar policistinės kiaušidės, o vyro sperma ne kokia. Žodžiu pakankamai beviltiška situacija. Taigi visokie tyrimai ir stimuliacija. Daktarė pasakė, jei po stimuliacijos nesilauksiu, teks daryti dirbtinį apvaisinimą. Bet jo neprireikė, nes man "užkibo" Džiaugsmo buvo neapsakomai daug. Mano neštumas buvo labai lengvas- manęs nepykino ir jokių ypatingų norų nebuvo. Viskas buvo gerai iki 23 sav. Tuomet daktarė pastebėjo, kad yra per mažai vandenų ir vaikelis pagal visas lenteles atsilieka per 3 savaites. Ėjau pas genetikus, jie nesuprato kodėl mažai vandenų- vaikelis buvo sveikas, t.y. jokios genetinės ligos. Buvo nuspręsta lašinti tirpalus man, vėliau vėl viskas lyg ir gerai. Paskui dar paguldė į Antakalnį dar palašinti ir paleido. Atėjus po 10 dienų patikrinti, kaip su tais vandenimis, daktarė manęs nebeišleido. Sušaukus konsiliumą pasakė, kad mano vaikelio sutrikusi kraujotaka ir yra du sprendimai- lauki kol numirs ir pagimdai natūraliai arba darom Cezarį, tačiau mažai šansų, kad vaikelis išgyvens. Mes su vyru nusprendėm daryti Cezarį, nes laukti vaikelio mirties buvo žiauru, manėm, jog turim jam duoti šansą. Taigi Cezaris. Gimė nuostabus mažiukas, tikrąja to žodžio prasme- 37 cm ir 550 gr. Vidurį savaitės, kuomet jis jau turėjo pradėti "gerėti", jam negerėjo, o blogėjo. Penktadienį pamačiau kruvinas lūpytes ir supratau, kad tai pabaiga. Mano vaikelio daktarė, pasiūlė vyrui išvežti mane namo nakčiai. Vakare mes užsukome pas mūsų mažiuką ir jis po ilgo laiko tarpo nejudros iš po apklotėlio iškišo rankelę. Mes su vyru labai nudžiugome, kad tai geras ženklas, tačiau tai buvo atsisveikinimas. Ryte mums pranešė, kad naktį vaikelis mirė.
Priežastys- kaip ir sakė mane operavęs daktaras - milijonas ir nei vienos. Mano angelėliui buvo apsivijusi virkštelė 3 kartus apie kakliuką, manoma, jog galėjo būti kažkokia infekcija ir t.t.
Kai paklausiau daktaro, kaip man apsisaugoti ir išvengti to paties likimo su kitu vaikeliu, daktaras atsakė: "niekaip neįmanoma apsisaugoti".
Kadangi man nebuvo lengva pastoti, dabar vis bijau, va neprasideda man antros mm, o jau turėjo prieš dvi dienas, nors atrodo, juk dažnai vėluoja, dabar nerimauju. Nerimauju, jog gali pablogėti man ir aš niekada neturėsiu vaikelių, tik vieną kapelį, kurį galiu lankyti ir tik 5 dieneles-būsiu buvus mama.
Taigi ne tokia aš jau ir stipri, ne taip gerai laikausi, tik stengiuosi nepasiduoti. Stengiuosi būti žvali dėl savo Angelėlio, juk jis nenorėtų manęs matyti apsižliumbusios ir nelaimingos, bent taip manau.
laukiu su nerimu ateities, kuri labai noriu tikėti bus geresnė.

Taip nesakyk Tu esi mama, nes tu nesiojai savo vaikeli, tu jo laukei labai, tu ji turejai, nors ir taip trumpai, bet jam tu visad esi ir busi mama.
"mama" negalima pavadinti moters kuri nuzudo savo vaika dar negimusi ar vos tik gimusi
As po savo nelaimes nuejai pas moteri kuri gydo zolelem. Ji man pasake, kad as dar turesiu dukryte ir suneli, ir dar paklause ar as turiu fikusa. Fikusas yra vaisingumo augalas. As kaip tik turiu dveju rusiu. Ji paklause kaip jie pas mane auga, ar ne dziusta? Jie pas mane labai letai augo, bet nedziuvo. Tai ta moteris pasake, kad reikia jais rupintis kaip gyvais zmonemis. Tiesa pasakius dabar jie pradejo geriau augti, vienas net labai gerai. Gal tame ir yra kazkiek tiesos. Kaip girdejau, kazkokioj valstybej yra didelis fikusas ir zmones kartais specialiai vaziuoja prie jo pabuti, kad susilauktu vaiku.
Tikek, turek vilties, nes viltis mirsta paskutine

Mano fikusas irgi augo lėtai, bet kai pradėjau lauktis tai jis labai sparčiai augo, deja... dabar krenta jo lapai kaip ... Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jis vaisingumo medis. ...
O dėl anytos, tai manau daug kam po nelaimės tenka su jom susibarti ar tiesiog jų vengti. Aš po savo Mažiuko laidotuvių vengiu jos, o jis visur kišasi, tik dabar jau mažiau, nes gal jau suprato. Nors mūsų Mažiukas mirė nežinia dėl ko, bet aš žinau, kad jinai kaltina mane... Mano mamai jinai pasakė, kad nepyksta ant manęs, kad šitaip atsitiko... Lyg aš būčiau dėl to kalta, nors širdyje pati save kaltinu, kad gal nereikėjo beprotiškai norėti Mažiuko, gal buvo neskirta, nes 4 metus laukėm Mažo Stebukliuko...

Laikykitės

Be galo graudžiai parašei , bet nenuleisk rankų, juk gyvenimas iš mūsų paima ir gyvenimas vėl duoda.

Iškirpau iš tavo teksto 5 punktus, kurie gali būti ir mano istorijos dalis. Kaip daug sutapimų mūsų istorijose, Ir 24 savaitės ir sūneliai ir tie 5 punktai. Maniškiui, kai paskutinį kartą mačiau, buvo galvytė atsukta į mane, anksčiau visada į priešingą pusę, taip kad atėjusi prie inkubatoriaus matydavau tik veiduką šoneliu. Mano sūnelis atsisveikino su manimi atsukęs veidelį. Stengiausi įžiūrėti ir įsidėmėti kiekvieną mažytį veido bruožą, nes jaučiau, kad tai pabaiga...
Beja, gal tave operavo Podkopajevas? O vaikų gydytoja buvo turbūt R.Klimienė (lenkiu žemai galvą prieš jos atsidavimą ir gerą širdį)?



O kaip galima nenorėti vaikučio? Tas noras toks natūralus mūsų prigimčiai. Stenkis nekaltint savęs, deja žinau kaip tai sunku, bet manau, kad suvokimas, kad ne viskas nuo mūsų priklauso, gali būti pamatas sielos ramybei ir naujai gyvybei įsižiebt.

Kaip skaudu skaityti tokias istorijas niekaip negali sustabdyti ašarų ir mano draugiai taip yra nebegaliu rašyti nes per akis nieko nematau.

[COLOR=fuchsia]Stiprybės[/COLOR]

[quote=BusGerai,2006 09 22, 21:57]
Be galo graudžiai parašei , bet nenuleisk rankų, juk gyvenimas iš mūsų paima ir gyvenimas vėl duoda.

Iškirpau iš tavo teksto 5 punktus, kurie gali būti ir mano istorijos dalis. Kaip daug sutapimų mūsų istorijose, Ir 24 savaitės ir sūneliai ir tie 5 punktai. Maniškiui, kai paskutinį kartą mačiau, buvo galvytė atsukta į mane, anksčiau visada į priešingą pusę, taip kad atėjusi prie inkubatoriaus matydavau tik veiduką šoneliu. Mano sūnelis atsisveikino su manimi atsukęs veidelį. Stengiausi įžiūrėti ir įsidėmėti kiekvieną mažytį veido bruožą, nes jaučiau, kad tai pabaiga...
Beja, gal tave operavo Podkopajevas? O vaikų gydytoja buvo turbūt R.Klimienė (lenkiu žemai galvą prieš jos atsidavimą ir gerą širdį)?

Vaikelio gydytoja buvo R.Klimienė- tikrai nuostabi gydytoja ir atsidavusi. Kai ji būdavo, aš buvau rami. O kai ją pakeisdavo nakčiai man kažkaip atrodė, kad nebus pasirūpinta mano mažiuku. Kai reikėjo perpilynėti kraują, taig gavosi, kad jos kraujo grupė sutapo su mūsų mažiuko, tai ji net savo kraujo davė. Tikrai nuostabi daktarė. Davėm pinigų, ne todėl, kad kaip nors vaikelis išgyventų, o už jos rūpestį. Ji atsisakė ir nepaėmė. O operavo mane G.Mečėjus. Šis daktaras su juodu jumoru, bet man tokie patinka. Jis sako tiesiai šviesiai ir nevynioja į vatą ir jokių bereikalingų vilčių. Ir jam esu labai dėkinga. Sakė po pusės metų pastok ir atvažiuok gimdyti Labai to laukiu ir bijau.

Man patinka tavo nick'as "BusGerai"- aš manau, jog tiek man, tiek ir tau viskas bus gerai. Mes išgyvensim ir susilauksim vaikelių, nes jų norim. Kažkada juk turi būti gerai
Papildyta:


Turiu du fikusus ir jie auga ir nemeta nei vieno lapelio. Žiemą kraustėmės, tai vieną taip nušaldžiau, jog visi lapai nubyrėjo, o atėjus pavasariui taip išbujojo. Bet niekas nepadėjo. Gal kitą kartą.

Žinai, Alde, sunku atsiriboti nuo žmonių nuomonės ar nuostatos, tačiau reikia. Suprantu, kad save kaltinti. Aš labai ilgai perkratinėjau visą neštumo eiga ir galvojau, kad daug kur elgiausi neatsakingai, gal reikėjo pasisaugoti labiau. O kas būtų, jei aš būčiau save saugojus, kaip kokį kiaušinį ir vis tiek būtų tai įvykę....
Nesijausk kalta, nes nuo tavęs niekas nepriklausė. Ką galėjai, tą ir padarei.
O mažiuko norėk beprotiškai ir toliau, niekada nežinai kas laukia ateityje.
Aš nesuprantu, iš kur tokių anytų?? Jei pačios neturėtų vaikų, tai gal ir nesuprastų, bet kai pačios užauginusios .
Aš jaučiausi pradžioje kalta prieš uošvius, nes jie labai norėjo vaikelio, bet juk visi mes norėjom. Bet jie mane labai palaikė ir liepė saugotis po cezario, nepervargti. Žodžiu man su uošviais pasisekė.

Alde, laikykis ir išmok nekreipti dėmesio