Įkraunama...
Įkraunama...

Kūdikėlio mirtis. Kaip išgyventi?

QUOTE(nefisa @ 2006 09 21, 11:19)
Prince ir beana, mergaitės laikykitės  bigsmile.gif

Įsivaizduoju, kaip sunku lauktis po pirmojo netekties, bet iš kitos pusės sakoma, jog antrą kartą į tą patį vandenį neįbrisi. Labai tikiu, kad jums taip bus, kad gims sveiki mažiukai.
Kai laukiausi, mano vyro klausdavo, ko jis norėtų- berniuko ar mergaitės. Jis visuomet tvirtai sakydavo- noriu sveiko vaikelio, o aš sakydavau -noriu berniuko, nes nuo pat pastojimo jaučiau (beje ir pasitvirtino), kad bus berniukas. Juk atrodė aplink visi tik sveikus ir gyvybingus vaikelius gimdo, tai ko čia dabar. Po netekties skausmingai supratau, koks teisingas jo atsakymas - noriu sveiko.
Kuo nuoširdžiausiai linkiu, kad vaikeliai būtų sveiki ir viskas eitų kaip per sviestą 4u.gif

O aš skaičiuoju mėnesius, kol man bus leista pastoti. Dažnai skaičiuodama, jaučiuosi kalta prieš savo Angelėlį ir labai jo prašau ant manęs nepykti, o padėti.
Aš noriu vaikelio labiau nei bijau. Bijodama, aš vis tiek nieko nepakeisiu, kaip lemta, taip ir bus.

Kažkaip liūdnai gavosi, nors mano ketinimai buvo tik jus padrąsinti thumbup.gif

Sveikute, užjaučiu Tave dėl sūnelio netekties. Ir labai pritariu visoms Tavo išsakytoms mintims. Esi drąsi. Aš irgi labai noriu dar vieno vaikučio, bet baimė kol kas dar stipresnė, tikiuos ją nugalėti. O tądien kai Tavo vaikutis gimė, mes saviškį laidojom. O kas tavajam buvo? Jei tik nori apie tai pasakoti...
Atsakyti
QUOTE(BusGerai @ 2006 09 12, 14:10)
Sveikos bendro skausmo suvienytos mamytės.
Aš irgi jau du mėnesiai (vakar buvo), kaip praradau savo vaikutį. Viena mano draugė šioje temelėje jau rašė apie mane. Gimė sūnutis 24 nėštumo savaitę, deja išgyveno tik 5 dieneles.
Vakar užtikusi šią temelę, skaičiau ir dar kartą pergyvenau visą tą siaubą. Be galo užjaučiu visas patyrusias tokią netektį. Žodžiais nedaug apsakysi, tiesiog visas Jus stipriai stipriai apkabinu mintimis ir širdies rankomis.
Nežinau kaip Jūs, bet aš tikiu, kad kitąkart tikrai VISKAS BUS GERAI! Gal visgi ne veltui tokį slapyvardį išsirinkau  g.gif
Nemanau, kad reikia skubinti įvykius, t.y. kuo greičiau pradėti lauktis, bet tikrai žinau, kad atėjus laikui, kai sutvirtėsiu tiek fiziškai, tiek emociškai, dar vienas vaikutis bus didžiulė paguoda ir džiaugsmas. Man yra lengviau, nes aš turiu puikią dukrytę, kuriai greit bus 2 metukai.
Priešingai nei kažkuri rašėte aš visai nenoriu grįžti į darbą ir negrįžau, išėjau vaiko priežiūros atostogų iki 3 metų. Noriu kad nusistovėtų mintys. Noriu daugiau laiko skirti šeimai ir sau. Ką tik persikraustėme į Alytų, dar vis pakuoju daiktus, taigi darbo turiu per akis, ir mintys liūdnos ne taip lenda. Dabar džiaugiuosi, kad bus daugiau laiko, nes mano gyvenimo tempas buvo per didelis. Tiesiog malonu ryte ramiai gerti kavą, žiūrėti "Daktarę Kvin", žaisti su dukryte, laukti grįžtančio iš darbo vyro arba tiesiog ramiai siūti sagą. Noriu gyventi šia diena ir tikėti gera ateitim.
Visoms linkiu, kad tie randai gytų, gal kam lėčiau, kam greičiau, bet neaitrinkite pačios sau tų žaizdų, padėkite sau atsitiesti. Juk pačios jaučiam, kas mums gali geriausiai padėti. Priimkime ir kitų žmonių pagalbą. Viskas, kas tik padeda yra gerai. Nesmerkime savęs dėl to kad nuoširdžiai nusikvatojome. Dar linkiu ir sau ir Jums atleisti sau, kad taip atsitiko ir neieškoti priežasčių "ką aš padariau ne taip". Deja, kol kas man tai dar sunkiausia...

Pries 10 men. as irgi 24 nestumo savaite turejau prieslaikini gimdyma, tik mano dukryte isgyveno vos 14 val. verysad.gif Mums su vyru buvo labai sunku, nes ilgai pries tai negalejau pastoti ir tas vaikelis buvo ilgai lauktas verysad.gif
Dabar esu labai laiminga, nes mus vel aplanke stebuklas wub.gif Jau 11 sav. laukiuosi wub.gif Vyras is pradziu labai bijojo, kad vel nenutiktu nelaime, bet as ji itikinau, kad reikia tiketi ir viskas bus gerai. Ti vat mano uosviai, kazkaip nelabai prieme musu gera zinia ir net anyta turejo sazines pasakyti, kad as negaliu isnesioti vaiko verysad.gif Man tai buvo kaip peiliu i sirdi verysad.gif , bet as jai irodysiu, kad jinai klysta ir tegu ja tada sazine grauzia.
Mergytes, praradusios savo leliukus, tikekit ir visias bus gerai 4u.gif Jus butinai aplankys stebuklai ir jus supsyte savo vaikelius ir mylesite juos taip kaip mylite praradusiuos 4u.gif wub.gif
Atsakyti
negaliu tyleti perskaicius sitokius zodzius...GELLWE,tu saunuole kad po tokio anytos pasakymo nepuoli i depresija o stengiesi jai irodyti, kad gali isnesioti vaikeli.bet is tikruju tu neprivalai jai nieko irodineti.turi tiketi kad viskas bus gerai ir viskas.o ji tegu eina i visas keturias puses,jei pati budama motina gali pasakyti tokius zodzius motinai,netekusiai savo vaikelio.ji nesuvokia kaip tai yra skaudu ir kiek reikia jegu vel patiketi kad gali lauktis,kad viskas turi buti gerai,kad nustotum kaltinti save del tos nelaimes...kaip tokius zmones zeme nesioja?as turbut buciau jai uzvozus i marmuze blush2.gif nepyk,jei per grubiai parasiau,visgi ji tavo vyro motina,bet apskritai zmonems reiketu ismokti rinkti zodzius tokiais atvejais.po mano vaikelio mirties net ir didziausi mano priesai nedryso pasakyti kad"taip jai ir reikia"...
turbut tu turi tiek daug stiprybes,nes po sirdim nesioji mazute gyvybe:)ir si karta (kaip ana karta jautei kad bus berniukas) turbut jauti kad viskas bus gerai:)
labai nuosirdziai linkiu jums sekmes ir graziu laukimo menesiuku:)
baltai tau pavydziu:)
Atsakyti
QUOTE(Melinda @ 2006 09 22, 01:31)
negaliu tyleti perskaicius sitokius zodzius...GELLWE,tu saunuole kad po tokio anytos pasakymo nepuoli i depresija o stengiesi jai irodyti, kad gali isnesioti vaikeli.bet is tikruju tu neprivalai jai nieko irodineti.turi tiketi kad viskas bus gerai ir viskas.o ji tegu eina i visas keturias puses,jei pati budama motina gali pasakyti tokius zodzius motinai,netekusiai savo vaikelio.ji nesuvokia kaip tai yra skaudu ir kiek reikia jegu vel patiketi kad gali lauktis,kad viskas turi buti gerai,kad nustotum kaltinti save del tos nelaimes...kaip tokius zmones zeme nesioja?as turbut buciau jai uzvozus i marmuze blush2.gif nepyk,jei per grubiai parasiau,visgi ji tavo vyro motina,bet apskritai zmonems reiketu ismokti rinkti zodzius tokiais atvejais.po mano vaikelio mirties net ir didziausi mano priesai nedryso pasakyti kad"taip jai ir reikia"...
turbut tu turi tiek daug stiprybes,nes po sirdim nesioji mazute gyvybe:)ir si karta (kaip ana karta jautei kad bus berniukas) turbut jauti kad viskas bus gerai:)
labai nuosirdziai linkiu jums sekmes ir graziu laukimo menesiuku:)
baltai tau pavydziu:)

Aciu uz grazius zodzius ir palaikyma 4u.gif Is tikruju zmones kol nepatiria kokios nors netekties negali suprasti kitu skausma verysad.gif O mano anyta yra tikra ragana, pilna to zodzio prasme ir niekas jos nemiegsta. Ji pati turi keturis vaikus, tik kazkaip jai tik dukros yra artimos, o sunu nelabai pripazista ir mano vyrui yra del to labai skaudu ir jis jauciasi kaip ne savo tevu vaikas verysad.gif O musu laukiamas vaikelis yra bus labai mylimas ir jam pakaks musu ir mano tevu meiles wub.gif , o jei uosviai yra tokie besirdziai, tai tegu po to is sono tik stebi kaip auga musu vaikas ir ju anukas cool.gif
Tau linkiu stiprybes ir didizules vilties wub.gif
Atsakyti
QUOTE(BusGerai @ 2006 09 21, 13:49)
Sveikute, užjaučiu Tave dėl sūnelio netekties. Ir labai pritariu visoms Tavo išsakytoms mintims. Esi drąsi. Aš irgi labai noriu dar vieno vaikučio, bet baimė kol kas dar stipresnė, tikiuos ją nugalėti. O tądien kai Tavo vaikutis gimė, mes saviškį laidojom. O kas tavajam buvo? Jei tik nori apie tai pasakoti...


Ačiū labai BusGerai už užuojautą. Užjaučiu ir aš Tave tikrai labai. Atrodo, kai pasako užjaučiu tai nėra taip tikra, kaip tokie patys žodžiai iš mamyčių patyrusių. Mes tikrai suprantam ir žinom, kokią prasmę turi tie žodžiai.

Ačiū Jolaxus - aš stengiuosi tvarkytis, nes negaliu sau leisti išskysti, nors buvo periodas, kai tiesiog gulėjau ir bukai žiūrėjau TV, nes nekilo rankos ką daryti, nesupratau savęs, bet matyt to reikėjo.

Gellwe- tu tikra šaunuolė, pritariu Melindai. Žiauri ta anyta, bet tikrai nereikia jai kažką įrodinėti, nes ji to paprasčiausiai neverta. Turi stengtis dėl būsimo mažiuko, savęs ir vyro ir tuomet viskas bus čiki 4u.gif
Atsakyti
QUOTE(nefisa @ 2006 09 22, 11:15)

Gellwe- tu tikra šaunuolė, pritariu Melindai. Žiauri ta anyta, bet tikrai nereikia jai kažką įrodinėti, nes ji to paprasčiausiai neverta. Turi stengtis dėl būsimo mažiuko, savęs ir vyro ir tuomet viskas bus čiki 4u.gif

Aciu , as stengiuosi labai del savo vaikelio wub.gif
Suprantu kaip tau dabar yra sunku, taip pat ir as jauciausi is kart po nelaimes, bet as stengiausi nuolat kazkuom buti uzimta, kad liudnos mintis nelistu i galva, bet tuo paciu niekur negalejau iseiti is manu, nes kur tik buvau, visur isgirdus zodi mama ar pamaciu maza vaikeli verkiau verysad.gif Bet laikui begant susitaikiau, aisku nepamirsau savo Paulytes ir nuolat einu prie jos kapuko, taciau ziurejau i prieki ir vis prasiau savo Paulytes kad ji man atsiustu angeliuka kuris butu cia zemeje su mumis i kuri ji saugotu is dangaus wub.gif
Paziuresi tavo Haroldas irgi tau atsius angeliuka ir sauguos jus wub.gif wub.gif wub.gif
Atsakyti
QUOTE(BusGerai @ 2006 09 21, 13:49)
Sveikute, užjaučiu Tave dėl sūnelio netekties. Ir labai pritariu visoms Tavo išsakytoms mintims. Esi drąsi. Aš irgi labai noriu dar vieno vaikučio, bet baimė kol kas dar stipresnė, tikiuos ją nugalėti. O tądien kai Tavo vaikutis gimė, mes saviškį laidojom. O kas tavajam buvo? Jei tik nori apie tai pasakoti...



Mano istorija - ar noriu ją pasakoti? Jums ir savo draugams taip. Man vyras sako, kad mano ilgas liežuvis ir kad visiem pasakoju. Netiesa, aš pasakoju tik tiems, kuriems galiu, o kiti tegu mano ką tik nori, aš nieko nesakau. Tačiau mes gyvenam tokiam krašte, kad netgi nepasakojant yra prikuriamos nebūtos istorijos ir visi "kažką" žino apie tave ir tavo gyvenimą... ai nesvarbu, tegu žino, čia nėra kažkokia gėda ar nuodemė, čia šeimos tragedija ir nelaimė.
Taigi mano istorija- mano pastojimas buvo sunkus, mes gal 4 metus nesisaugojom, tačiau niekas neužkibo. Tuomet pasakiau, jog užteks ir nuėjau tirtis. Paaiškėjo, jog mano gimda dviragė ir dar policistinės kiaušidės, o vyro sperma ne kokia. Žodžiu pakankamai beviltiška situacija. Taigi visokie tyrimai ir stimuliacija. Daktarė pasakė, jei po stimuliacijos nesilauksiu, teks daryti dirbtinį apvaisinimą. Bet jo neprireikė, nes man "užkibo" Džiaugsmo buvo neapsakomai daug. Mano neštumas buvo labai lengvas- manęs nepykino ir jokių ypatingų norų nebuvo. Viskas buvo gerai iki 23 sav. Tuomet daktarė pastebėjo, kad yra per mažai vandenų ir vaikelis pagal visas lenteles atsilieka per 3 savaites. Ėjau pas genetikus, jie nesuprato kodėl mažai vandenų- vaikelis buvo sveikas, t.y. jokios genetinės ligos. Buvo nuspręsta lašinti tirpalus man, vėliau vėl viskas lyg ir gerai. Paskui dar paguldė į Antakalnį dar palašinti ir paleido. Atėjus po 10 dienų patikrinti, kaip su tais vandenimis, daktarė manęs nebeišleido. Sušaukus konsiliumą pasakė, kad mano vaikelio sutrikusi kraujotaka ir yra du sprendimai- lauki kol numirs ir pagimdai natūraliai arba darom Cezarį, tačiau mažai šansų, kad vaikelis išgyvens. Mes su vyru nusprendėm daryti Cezarį, nes laukti vaikelio mirties buvo žiauru, manėm, jog turim jam duoti šansą. Taigi Cezaris. Gimė nuostabus mažiukas, tikrąja to žodžio prasme- 37 cm ir 550 gr. Vidurį savaitės, kuomet jis jau turėjo pradėti "gerėti", jam negerėjo, o blogėjo. Penktadienį pamačiau kruvinas lūpytes ir supratau, kad tai pabaiga. Mano vaikelio daktarė, pasiūlė vyrui išvežti mane namo nakčiai. Vakare mes užsukome pas mūsų mažiuką ir jis po ilgo laiko tarpo nejudros iš po apklotėlio iškišo rankelę. Mes su vyru labai nudžiugome, kad tai geras ženklas, tačiau tai buvo atsisveikinimas. Ryte mums pranešė, kad naktį vaikelis mirė.
Priežastys- kaip ir sakė mane operavęs daktaras - milijonas ir nei vienos. Mano angelėliui buvo apsivijusi virkštelė 3 kartus apie kakliuką, manoma, jog galėjo būti kažkokia infekcija ir t.t.
Kai paklausiau daktaro, kaip man apsisaugoti ir išvengti to paties likimo su kitu vaikeliu, daktaras atsakė: "niekaip neįmanoma apsisaugoti".
Kadangi man nebuvo lengva pastoti, dabar vis bijau, va neprasideda man antros mm, o jau turėjo prieš dvi dienas, nors atrodo, juk dažnai vėluoja, dabar nerimauju. Nerimauju, jog gali pablogėti man ir aš niekada neturėsiu vaikelių, tik vieną kapelį, kurį galiu lankyti ir tik 5 dieneles-būsiu buvus mama.
Taigi ne tokia aš jau ir stipri, ne taip gerai laikausi, tik stengiuosi nepasiduoti. Stengiuosi būti žvali dėl savo Angelėlio, juk jis nenorėtų manęs matyti apsižliumbusios ir nelaimingos, bent taip manau.
laukiu su nerimu ateities, kuri labai noriu tikėti bus geresnė.

Atsakyti
QUOTE(nefisa @ 2006 09 22, 11:40)
Nerimauju, jog gali pablogėti man ir aš niekada neturėsiu vaikelių, tik vieną kapelį, kurį galiu lankyti ir  tik 5 dieneles-būsiu buvus mama.
Taigi ne tokia aš jau ir stipri, ne taip gerai laikausi, tik stengiuosi nepasiduoti. Stengiuosi būti žvali dėl savo Angelėlio, juk jis nenorėtų manęs matyti apsižliumbusios ir nelaimingos, bent taip manau.
laukiu su nerimu ateities, kuri labai noriu tikėti bus geresnė.

Taip nesakyk nono.gif Tu esi mama, nes tu nesiojai savo vaikeli, tu jo laukei labai, tu ji turejai, nors ir taip trumpai, bet jam tu visad esi ir busi mama. wub.gif
"mama" negalima pavadinti moters kuri nuzudo savo vaika dar negimusi ar vos tik gimusi mad.gif
As po savo nelaimes nuejai pas moteri kuri gydo zolelem. Ji man pasake, kad as dar turesiu dukryte ir suneli, ir dar paklause ar as turiu fikusa. Fikusas yra vaisingumo augalas. As kaip tik turiu dveju rusiu. Ji paklause kaip jie pas mane auga, ar ne dziusta? Jie pas mane labai letai augo, bet nedziuvo. Tai ta moteris pasake, kad reikia jais rupintis kaip gyvais zmonemis. Tiesa pasakius dabar jie pradejo geriau augti, vienas net labai gerai. Gal tame ir yra kazkiek tiesos. Kaip girdejau, kazkokioj valstybej yra didelis fikusas ir zmones kartais specialiai vaziuoja prie jo pabuti, kad susilauktu vaiku.
Tikek, turek vilties, nes viltis mirsta paskutine wub.gif
Atsakyti
Mano fikusas irgi augo lėtai, bet kai pradėjau lauktis tai jis labai sparčiai augo, deja... dabar krenta jo lapai kaip ... Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jis vaisingumo medis. ...
O dėl anytos, tai manau daug kam po nelaimės tenka su jom susibarti ar tiesiog jų vengti. Aš po savo Mažiuko laidotuvių vengiu jos, o jis visur kišasi, tik dabar jau mažiau, nes gal jau suprato. Nors mūsų Mažiukas mirė nežinia dėl ko, bet aš žinau, kad jinai kaltina mane... Mano mamai jinai pasakė, kad nepyksta ant manęs, kad šitaip atsitiko... Lyg aš būčiau dėl to kalta, nors širdyje pati save kaltinu, kad gal nereikėjo beprotiškai norėti Mažiuko, gal buvo neskirta, nes 4 metus laukėm Mažo Stebukliuko...

Laikykitės
Atsakyti
QUOTE(nefisa @ 2006 09 22, 11:40)
Mano istorija - ar noriu ją pasakoti? ...
1.Mano neštumas buvo labai lengvas- manęs nepykino ir jokių ypatingų norų nebuvo.
2.pamačiau kruvinas lūpytes ir supratau, kad tai pabaiga.
3.Mano vaikelio daktarė, pasiūlė vyrui išvežti mane namo nakčiai.
4.Vakare mes užsukome pas mūsų mažiuką
5.Ryte mums pranešė, kad naktį vaikelis mirė.

Nerimauju, jog gali pablogėti man ir aš niekada neturėsiu vaikelių, tik vieną kapelį, kurį galiu lankyti ir  tik 5 dieneles-būsiu buvus mama.

Be galo graudžiai parašei cry.gif, bet nenuleisk rankų, juk gyvenimas iš mūsų paima ir gyvenimas vėl duoda.

Iškirpau iš tavo teksto 5 punktus, kurie gali būti ir mano istorijos dalis. Kaip daug sutapimų mūsų istorijose, Ir 24 savaitės ir sūneliai ir tie 5 punktai. Maniškiui, kai paskutinį kartą mačiau, buvo galvytė atsukta į mane, anksčiau visada į priešingą pusę, taip kad atėjusi prie inkubatoriaus matydavau tik veiduką šoneliu. Mano sūnelis atsisveikino su manimi atsukęs veidelį. Stengiausi įžiūrėti ir įsidėmėti kiekvieną mažytį veido bruožą, nes jaučiau, kad tai pabaiga...
Beja, gal tave operavo Podkopajevas? O vaikų gydytoja buvo turbūt R.Klimienė (lenkiu žemai galvą prieš jos atsidavimą ir gerą širdį)?


QUOTE(alde @ 2006 09 22, 16:57)
Lyg aš būčiau dėl to kalta, nors širdyje pati save kaltinu, kad gal nereikėjo beprotiškai norėti Mažiuko, gal buvo neskirta, nes 4 metus laukėm Mažo Stebukliuko...

Laikykitės

O kaip galima nenorėti vaikučio? Tas noras toks natūralus mūsų prigimčiai. Stenkis nekaltint savęs, deja žinau kaip tai sunku, bet manau, kad suvokimas, kad ne viskas nuo mūsų priklauso, gali būti pamatas sielos ramybei ir naujai gyvybei įsižiebt.
Atsakyti
Kaip skaudu skaityti tokias istorijas niekaip negali sustabdyti ašarų ir mano draugiai taip yra nebegaliu rašyti nes per akis nieko nematau.

[COLOR=fuchsia]Stiprybės[/COLOR] 4u.gif
Atsakyti
[quote=BusGerai,2006 09 22, 21:57]
Be galo graudžiai parašei cry.gif, bet nenuleisk rankų, juk gyvenimas iš mūsų paima ir gyvenimas vėl duoda.

Iškirpau iš tavo teksto 5 punktus, kurie gali būti ir mano istorijos dalis. Kaip daug sutapimų mūsų istorijose, Ir 24 savaitės ir sūneliai ir tie 5 punktai. Maniškiui, kai paskutinį kartą mačiau, buvo galvytė atsukta į mane, anksčiau visada į priešingą pusę, taip kad atėjusi prie inkubatoriaus matydavau tik veiduką šoneliu. Mano sūnelis atsisveikino su manimi atsukęs veidelį. Stengiausi įžiūrėti ir įsidėmėti kiekvieną mažytį veido bruožą, nes jaučiau, kad tai pabaiga...
Beja, gal tave operavo Podkopajevas? O vaikų gydytoja buvo turbūt R.Klimienė (lenkiu žemai galvą prieš jos atsidavimą ir gerą širdį)?

Vaikelio gydytoja buvo R.Klimienė- tikrai nuostabi gydytoja ir atsidavusi. Kai ji būdavo, aš buvau rami. O kai ją pakeisdavo nakčiai man kažkaip atrodė, kad nebus pasirūpinta mano mažiuku. Kai reikėjo perpilynėti kraują, taig gavosi, kad jos kraujo grupė sutapo su mūsų mažiuko, tai ji net savo kraujo davė. Tikrai nuostabi daktarė. Davėm pinigų, ne todėl, kad kaip nors vaikelis išgyventų, o už jos rūpestį. Ji atsisakė ir nepaėmė. O operavo mane G.Mečėjus. Šis daktaras su juodu jumoru, bet man tokie patinka. Jis sako tiesiai šviesiai ir nevynioja į vatą ir jokių bereikalingų vilčių. Ir jam esu labai dėkinga. Sakė po pusės metų pastok ir atvažiuok gimdyti bigsmile.gif Labai to laukiu ir bijau.

Man patinka tavo nick'as "BusGerai"- aš manau, jog tiek man, tiek ir tau viskas bus gerai. Mes išgyvensim ir susilauksim vaikelių, nes jų norim. Kažkada juk turi būti gerai
Papildyta:
QUOTE(alde @ 2006 09 22, 16:57)
Mano fikusas irgi augo lėtai, bet kai pradėjau lauktis tai jis labai sparčiai augo, deja... dabar krenta jo lapai kaip ... Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jis vaisingumo medis. ...
O dėl anytos, tai manau daug kam po nelaimės tenka su jom susibarti ar tiesiog jų vengti. Aš po savo Mažiuko laidotuvių vengiu jos, o jis visur kišasi, tik dabar jau mažiau, nes gal jau suprato. Nors mūsų Mažiukas mirė nežinia dėl ko, bet aš žinau, kad jinai kaltina mane... Mano mamai jinai pasakė, kad nepyksta ant manęs, kad šitaip atsitiko... Lyg aš būčiau dėl to kalta, nors širdyje pati save kaltinu, kad gal nereikėjo beprotiškai norėti Mažiuko, gal buvo neskirta, nes 4 metus laukėm Mažo Stebukliuko...

Laikykitės


Turiu du fikusus ir jie auga ir nemeta nei vieno lapelio. Žiemą kraustėmės, tai vieną taip nušaldžiau, jog visi lapai nubyrėjo, o atėjus pavasariui taip išbujojo. Bet niekas nepadėjo. Gal kitą kartą.

Žinai, Alde, sunku atsiriboti nuo žmonių nuomonės ar nuostatos, tačiau reikia. Suprantu, kad save kaltinti. Aš labai ilgai perkratinėjau visą neštumo eiga ir galvojau, kad daug kur elgiausi neatsakingai, gal reikėjo pasisaugoti labiau. O kas būtų, jei aš būčiau save saugojus, kaip kokį kiaušinį ir vis tiek būtų tai įvykę....
Nesijausk kalta, nes nuo tavęs niekas nepriklausė. Ką galėjai, tą ir padarei.
O mažiuko norėk beprotiškai ir toliau, niekada nežinai kas laukia ateityje.
Aš nesuprantu, iš kur tokių anytų?? Jei pačios neturėtų vaikų, tai gal ir nesuprastų, bet kai pačios užauginusios g.gif .
Aš jaučiausi pradžioje kalta prieš uošvius, nes jie labai norėjo vaikelio, bet juk visi mes norėjom. Bet jie mane labai palaikė ir liepė saugotis po cezario, nepervargti. Žodžiu man su uošviais pasisekė.

Alde, laikykis ir išmok nekreipti dėmesio
Atsakyti