Kūdikėlio mirtis. Kaip išgyventi?

Melinda,labai tave uzjauciu.Niekaip nesulaikiau asaru skaitydama sia istorija.

beana,as negalvoju kad negaliu susilaukti kito vaikelio,as tik mastau ar galesiu ryztis tokiam atsakingam ir trapiam dalykui dar karteli...nors siam pirmam kartui net nereikejo ryzto...gavosi savaime ir net negalvojom ar gerai tai,ar blogai...o dabar kai pagalvoju kad viska reikia planuoti,kruopsciai apgalvoti...is tikruju negaliu net apie tai galvoti.per sunku.dabar tik matau viena:jei ryzciausi dar vienam tokiam zingsniui ir viskas vyktu taip kaip pirmaji...as tikrai tikrai nebepakelciau to...zinau tikrai.to labiausiai bijau ir nezinaui ar nugalesiu savo baime,uztai bandau vyrui padeti susilaukti vaiku kuriu jis taip nori...negriaunu seimos nes jos kaip ir nera...nebegaliu atsikelti is tos duobes i kuria istume mane gyvenimas...atsiprasau visu uz sitas pesimistines mintis nes zinau kaip jos slegia ir kad geriau skaityti tokias zinutes kaip man paraso pvz, BEANA
P.S.man irgi daktarai sake kad BEVEIK nebuna kad pasitaikytu toks pats atvejis antra karta...BEVEIK...bet mano atvejis kitas.as manau kad radau priezasti bet ja bando nuslepti daktarai dangstydami vienas kita...dabar mano tikslas issiaiskinti tiesa ir pasiekti tai,kad suzinotu visos moterys kaip gali buti ir kad pasimokytu is mano klaidu,pasikartosiu:is savu klaidu skaudziausia mokytis!!!!

Melinda, labai įdomu kokią priežastį suradai? Jei ne paslaptis....

Labai norėčiau nors kiek suteikti tau optimizmo ir stiprybės. Puikiai suprantu tave, nes pati visa tai perėjau. Susidūriau ir su daktarų vienas kito dangstymu. Ir nors man sako, kad tai tik atsitiktinumas, bet vienu metu netyčia išsprūdo, kad kažkas kažko nedažiūrėjo. Nebeieškau teisybės, nebebandau išsiaiškinti kas kaltas, nes niekas jau nuo to nepasikeis. Suprantu ir tą baimę vėl pastoti, pati po laidotuvių sakiau, kad daugiau jokių vaikų. Paskui užsidegiau noru kuo greičiau pastoti. Dar vėliau vėl begalės abejonių. Nustojau verkti prie žmonių, bet verkdavau vos likusi viena. Bet priverčiau save judėti į priekį, žvelgti į ateitį, nes tai kas atsitiko (atsiprašau, jei tau ar kažkam tai žiauriai nuskambės) tai ne pasaulio pabaiga. Turime atrasti jėgų savyje gyventi toliau, nors gyvenimas niekada nebebus toks koks buvo. Norėčiau surasti žodžius, kurie paguostų tave ir suteiktų nors mažytę viltį, kad viskas ateityje bus gerai. Bet, deja, tokių nėra. Laikykis ir jokiu būdu nepasiduok.

priezastis manau,bus tie skiepai nuo pasiutliges nes tai butu logiskiausias paaiskinimas.juk viskas buvo gerai, o po 4 injekciju padaugejo vandenu, 5 skiepa(paskutini) dariausi jau po gimdymo...bet daktarai kategoriskai neigia kad tai galejo buti nuo ju...o kartu pasako:jei ir nuo ju tu vistiek turejai pasiskiepyti.bet tokiu atveju manau jie turejo man pasakyti apie galimas pasekmes...jei butu nors puse lupu uzsimine kad mano vaikelis gali mirti as tikrai nebuciau skiepijusis net jei po to buciau numirus!svarbu man buvo kad tik nepakenkti vaikui...o daktarai tuo metu man nesivargino nieko aiskinti tik pasake:kontraindikaciju skiepams nera!as turejau teise zinoti koki poveiki tures skiepai mano mergytei...del to bandysiu kovoti.zinau kad jos negrazinsiu bet noriu kad kitoms taip neatsitiktu.noriu kad daktarai nepamirstu kad yra dave hipokrato priesaika ir turi jos laikytis,nesvarbu kokiam mazam mieste tu dirbi...gal ir nieko nelaimesiu,bet bent busiu pabandzius ir del nieko sau neprikaisiosiu.galu gale yra dabar labai galingas ginklas pries viska:televizija(jei prireiks kreipsiuos ir ten)
kita savaite bandysiu apsilankyti ir pas psichologa...
Papildyta:
BEANA, jei ne paslaptis ar tu antra karta ryzaisi pastoti ir kiek tau metu?

Nesupyk, kad aš taip kišuosi. Bet iš kitos pusės, tarkim imkim atvejį, kad tu būtum nesiskiepijusi, susirgusi pasiutlige, juk vaikutis irgi greičiausiai būtų neišgyvenęs. O gydytojai darė, tai ką privalėjo daryti, be to gal ir nebuvo 100% rizikos, kad bus pakenkta vaisiui. Aišku aš neteisinu gydytojų, nes nesu medikė ir negaliu pasakyti ar jie buvo teisūs, ar ne. Arba būtum tu numirusi, tai pagalvok, tada kentėtų tavo tėvai, kiti tave mylėję žmonės. Suprantu, kad tau dabar nesinori gyventi, kad dėl savo angelo būtum gyvybę paaukojusi, nes po netekties ir aš nebenorėjau gyventi, prašiau savo dukrytės, kad pasiimtų ir mane, bet paskui supratau, kad taip negalima, reikia gyventi toliau, kad ir kaip sunku bebūtų. Stengiuosi įtikinti save, kad tai tik laikinas išsiskyrimas ir anksčiau ar vėliau mes susitiksim. Ji pirmoji pasitiks mane, kai aš paliksiu šį pasaulį.



Man dabar 27 metai. Ir aš pasiryžau vėl pastoti. Kai praėjo pusę metų po gimdymo, nustojom saugotis. Kadangi pirmą kartą pavyko pastoti tik po metų, tai buvau nusiteikusi, kad iš karto tikrai nepavyks ir neaišku kiek šįkart prireiks laiko. Bet, kai po mėnesio testas parodė dvi juosteles, buvau lengvam šoke. Tada ir prasidėjo abejonės ar nepaskubėjau, ar aš tikrai noriu to vaikučio, ar sugebėsiu taip mylėti, kaip myliu savo pirmagimę. Ir tuo pačiu žinojau, kad niekada neatsisakysiu šito kleckiuko. Dabar gyvenu laukimu ir nerimu. Kol kas tik 14 savaitė, kai nešioju šį mažą stebukliuką po savo širdimi. O atrodo ištisa amžinybė, labai bijau, kad ir šįkart nebūtų kas nors blogai, nenoriu net galvoti, kad ir jo galiu netekti, nes žinau, kad tai mane galutinai palaužtų. Na bet darausi įvairius tyrimus ir tikiuosi, kad viskas bus gerai. Juk daugiau nieko ir nelieka. O ir šitame forume yra nemažai mamyčių, kurios netekusios savo vaikiukų, pasiryžo vėl gimdyti ir jau džiaugiasi savo atžalomis. Stengiuosi nepasiduoti, nors vis dar skauda širdį ir galbūt skaudės visą likusį gyvenimą. Nepasiduok ir tu

Beana, tu laukiesi – nežinojau, dabar aš čia rečiau užsuku......sveikinu tūkstantį kartų, linkiu viso viso geriausio....Pralaužei mūsų liūdinčiųjų „ledus“ pirmoji, ir tikiuosi visos kitus susimąstys apie tai.... Tiesa, aš irgi pašalinau paskutinę sveikatos „kliūtį“, tai dabar palieka kokį mėnesiuką sustiprėti, pagerti vitaminus ir tikrai spalio-lapkričio mėnesiais vėl bandysiu..... O tau sėkmės , beje, kada gimdymo data? Ar buvai pas genetikus jau (jei ne paslaptis)?

Džiugu girdėti, kad tu irgi nenuleidi rankų ir galvoji apie kitą vaikiuką. Svarbiausia pagerk dabar folio rūgštį, arba žiūrėk, kad vitaminuose jos būtų. Gimdyti turėčiau vasario 25-28 d. O pas genetikus eisiu rugsėjo 22 d. Tiesą pasakius, labai bijau, bet tikiuosi, kad ten mane nuramins ir aš pagaliau galėsiu džiaugtis nėštumu, nes šiuo metu vis negaliu ištraukti to nerimo kirmino, kuris vis graužia, o jeigu vėl kas nors...

[quote=Melinda,2006 08 25, 00:24]
priezastis manau,bus tie skiepai nuo pasiutliges nes tai butu logiskiausias paaiskinimas.juk viskas buvo gerai, o po 4 injekciju padaugejo vandenu, 5 skiepa(paskutini) dariausi jau po gimdymo...bet daktarai kategoriskai neigia kad tai galejo buti nuo ju...o kartu pasako.


Labas rytas .Skaičiau tavo istoriją ir verkiau. Tokiais atvejais pritrūksta žodžiu ką nors sakyti.Nes skaityti vienas dalykas , o visą tai išgyventi visai kas kita.Melinda tau tik stiprybės , kantrybės ir dar kartą stiprybės.
Aš labai panašioje situacijoje prieš metus buvau patekusi.Laukiausi dvynukų ir 19 sav. pradėjo bėkti lauk.Negaliu nei apsakyti , nei parašyti kaip jaučiausi, bet iš tos savaitės kol sustabdė kraujavimą atsimenu labai nedaug.Matomai buvo nervinis šokas.Nuo 24 sav. pradėjo kauptis dideliu greičiu vandenys.Gal kils klausimas kodėl rašau visa tai , o todėl kad nebuvau nei skiepyta, pakankamai neblogai jaučiausi,o vandenų kieki sparčiai daugėjo.Mano pilvo apimtis buvo 1 metras 15cm.Viso labo išnešiojau tik 28 sav.Kiek klausinėjau gydytojų ir Klaipėdoje ir Kaune niekas negalėjo pasakyti kas ir iš kur tai vyksta.Kaip susitarę visi sakydavo :kaip gamta duos taip ir bus.Aišku man kaune darė cezarį , vandenų buvo tiek kad puse operacinės pribėgo.Kai atsipeikėjau gydytoja sako man :visos mano kojos šlapios išbego virš penki litrų vandens.Tai va , aš manau kovoti galima ir reikia, bet atsakymas gal būti visai kitoks negu tikiesi.Aišku skiepai kažka savo duoda, bet gydytojai neturėjo kaip suprantu pasirinkimo.Jie gelbėjo tavo gyvybę...
Linkiu tau nenuleisti ranku , žiūrėti ir eiti į priekį nors ir kaip sunku būtų.Tik vieną dalyką žinau ,kad visą tai pajusti yra begalo sunku. Laikykis ,laikykis , laikykis

Beana, labai labai tave sveikinu. Tikrai džiaugiuosi, kad bent vienai iš mūsų po truputį ima klostytis gyvenimas geriau. Linkėjimai tavo mažiukui "Pilvelio gyventojui"

BEANA,siaubingai dziaugiuosi del taves,tikrai...ir dabar suprantu is kur pas tave tiek optimizmo kad sugebi netgi juo pasidalinti su mumis cia rasanciomis "nelaimelemis" is tavo zodziu perskaitytu tikrai daug semiuosi stiprybes,po truputi,bet stengiuosi...jauciu kad esi tikrai tvirta ir stipri(dvasiskai)moteris.zinai,skaiciau visas cia rsytas istorijas,bet nelabai prisimenu tavosios(cia ju tiek daug).jei nebutu sunku parasyk vienu sakinuku kas buvo tavo mergytei,jei nerasysi,suprasiu...bandau isivaizduoti save dabar besilaukiancia ir manau kad pas mane butu tiek baimiu kad turbut visus 9 men is lovos neislipciau(nebent pas daktarus).kartais man atrodo kad nebegaleciau isnesioti kito vaikelio,kartais uzeina toks nenumaldomas noras kuo greiciau ji pradeti(nors dar nei pirmuju menesiniu nesulaukiau po mano coliukes gimimo),bet zinau kad reikia palaukti,taip pat zinau kad yra tokiu moteru kurios nelaukia...
tu tik mesk visas siaubingas mintis is galvos ir galvok kad viskas bus gerai,kitaip gi negali buti manau...galvok tik apie savo mazuleli,taciau tau manau patarimu nereikia:) vistiek tas kirminas(kaip tu sakai)karts nuo karto pagraus koki kamputi:)
labai dziaugiuosi uz tave ir sveikinu!sakyk,ar nesunku cia rasinetis po to ka patyrei ir kada vel laukiesi?juk reikia kas kart prisiminti visa nelaime...nors turbut mes tokiu atsitikimu niekada negalesime ismesti is galvu ir sirdziu...

Mano dukrytė gimė su sunkia širdies yda. Atlaikė vieną operaciją, laukėm kol sustiprės tiek, kad atlaikytų antrąją. Deja, paaiškėjo, kad nedasivysčiusios smegenėlės ir gydytojų nuosprendis, kad viskas, antros operacijos nedarysim, nėra tikslo. O be jos ji negalėjo išgyventi
Ar nesunku man rašinėtis čia? Turbūt sunkiausia yra skaityti vis naują istoriją apie netektį, nes kartu išgyvenu tą neviltį ir skausmą. Pati jau praėjau tą siaubingiausią laikotarpį, kai pagaliau suvoki kas įvyko, kad tai ne košmaras ir iš jo nepabusi, kad tai tokia žiauri realybė. Buvo sunku, bet teko išmokti gyventi su tuo skausmu, nes jis niekur nedingsta. Ir dabar nėra dienos, kad negalvočiau apie savo angelą, kokia ji jau būtų. Iki šiol aplanko silpnumo akimirkos, kai negaliu neverkti, kai nebesuskaičiuojamą kartą klausiu kodėl ir už ką. Ji amžinai gyvens mano širdyje, kol ateis laikas susitikti.
Ir dabar su didele baime nešioju savo stebukliuką, nežinau ar beatsigaučiau, jei vėl kas nors atsitiktų. Bet juk reikia tikėtis geriausio. Tikiuosi, kad ir tu, ir visos kitos patyrusios tą siaubą, kada nors netolimoje ateityje pasiryš šiam žingsniui ir mūsų gyvenimus perskros šviesos spindulėlis.
Papildyta:


Ačiū, tikiuosi, kad ir jūs visos paseksite mano pavyzdžiu.