QUOTE(vaižgantė @ 2006 05 05, 11:21)
Tai mano atvejis. Palikti? Kad žmogus išvis prarastų prasmę gyventi? Nesu iš tų, kurie galvoja tik apie save.
Kenčia vaikai? Jie gi pasirinko šeimą, kurioje gims. Vadinasi, jiems reikalingas toks patyrimas.
Mano vyras yra vienas didžiausių mano mokytojų...
Kenčia vaikai? Jie gi pasirinko šeimą, kurioje gims. Vadinasi, jiems reikalingas toks patyrimas.
Mano vyras yra vienas didžiausių mano mokytojų...
Myleti galima ir per atstuma...cia keblus ir slidus reikalas, nes bet koks isikisimas taip pat glaudziai siejasi su veiksmu ir atoveiksmiu.Sakysim - kai zmogaus gailima, jam uzkertamas kelias tobulejimo link.Gailestis pririsa prie zemiskumo tokiam zmogui kazko siekti pasidaro beveik neimanoma. Tada sunku ka nors keisti - tiesiog paranku taip gyventi.Palikus ji- tikimybe didesne, kad ims kazka daryti.Vienu ar kitu atveju - jei gyvenama tik del to, kad pazadeta ir tai kancia ne tik pazadejusiajam bet ir aplinkiniams, nenuostabu, kad sunkumai nesibaigia.Viskas kas daroma is Meiles teislieka...o vaikai pasirinko ateiti , tas tiesa, bet nuo mamos priklausys ka vaikai perims - saves nuvertinima ar matydami pavyzdi ismoks save myleti, kad kita karta ateje zinotu koks yra skirtumas
Is kur tavyje toks didelis kersto troskimas?





