QUOTE(Žiogelis @ 2006 07 22, 22:50)
Mūsų karma įrašyta "sėkliniame" arba kauzaliniame kūne. Ir ta informacija keliauja kartu su mumis iš vieno persikūnyjimo į kitą. Paprastai mums kyla įvairios nereikšmingos mintys, kurios yra tarsi mažos bangelės ežere. Tarkim, einau pro ledų kioskelį ir galvoju "noriu ledų". Tokia mintis vadinama vriti. ji eina ir praeina. Tačiau galime užsikabinti už šitos minties. Suvalgome ledų, kitą dieną vėl ta mintis kyla, suvalgome dar, atsiranda polinkis. Tai tarsi gilesnės mintys, vadinamos virana, jos jau kuria karmą (galime sustorėti, susirgti, jei valgysime tik ledus). Jei tas polinkis įgauna aistros, lengvos manijos formą (diena be ledų - diena šuniui ant uodegos), tokia informacija atsispaudžia antspaudu mūsų kauzaliniame kūne, tai samskara, ji turės pasekmių, pavyzdžiui, gimsime ledų gamintojo šeimoje, valgysim jų dar daugiau ir klimpsime, klimpsime į savo aistras.
Paprastai karma ateina ne kaip "blogis už blogį, gėris už gėrį", tai labai siauras karmos supratimas. Žmogus IŠ ESMĖS sutvertas laimei, harmonijai, pilnatvei. Jei mes nepažeidžiame visatos dėsnių (kiek gauname, tiek ir duodame, gerbiame gyvybę ir t.t. ir t.t.), mes ir gyvename harmonijoje ir laimėje. Jei visatos dėsniai yra pažeidžiami, karma mums ateina kaip pamokos, kad suvoktume tų dėsnių svarbą. Tarkim, sako, savižudžiai kituose įsikūnyjimuose greitai ir ne sava mirtimi miršta begalę kartų, kad suvoktų gyvenimo vertę. Taip ir ligos, nelaimingi atsitikimai, negeri įvykiai, pykčiai, nelaimės mums nutinka todėl, kad savo elgesiu pažeidėme visatos dėsnius, suformavome klaidingą polinkį spręsti iškilusias situacijas, apsiraizgę daugybe prieraišų, kurios vėlgi skatina elgtis pagal suformuotus polinkius, priešingai visatos dėsniams. Tada tie įvykiai ir kartojasi tol, kol suvokiam pamoką ir pradedam elgtis teisingai. Išmoktos pamokos pamažu atveria vis platesnius horizontus, vis naujesnius suvokimus ir artina prie Dievo.
Yra ir dar vienas niuansas, tai Dievo Malonė. Tai yra tai, apie ką kalba Krikščionybė. Iš širdies įtikėjus, priėmus Dievą į savo širdį (o tai reiškai, atsisakius savojo Aš, nutraukus visas prieraišas), karma nebekuriama. Kai žmogus ima veikti ne asmeniškai, o kaip Dievo laidininkas, jis nebekuria karmos. Gal tai galima pavadinti nušvitimu, Dievo karalystės atėjimu DABAR.
Paprastai karma ateina ne kaip "blogis už blogį, gėris už gėrį", tai labai siauras karmos supratimas. Žmogus IŠ ESMĖS sutvertas laimei, harmonijai, pilnatvei. Jei mes nepažeidžiame visatos dėsnių (kiek gauname, tiek ir duodame, gerbiame gyvybę ir t.t. ir t.t.), mes ir gyvename harmonijoje ir laimėje. Jei visatos dėsniai yra pažeidžiami, karma mums ateina kaip pamokos, kad suvoktume tų dėsnių svarbą. Tarkim, sako, savižudžiai kituose įsikūnyjimuose greitai ir ne sava mirtimi miršta begalę kartų, kad suvoktų gyvenimo vertę. Taip ir ligos, nelaimingi atsitikimai, negeri įvykiai, pykčiai, nelaimės mums nutinka todėl, kad savo elgesiu pažeidėme visatos dėsnius, suformavome klaidingą polinkį spręsti iškilusias situacijas, apsiraizgę daugybe prieraišų, kurios vėlgi skatina elgtis pagal suformuotus polinkius, priešingai visatos dėsniams. Tada tie įvykiai ir kartojasi tol, kol suvokiam pamoką ir pradedam elgtis teisingai. Išmoktos pamokos pamažu atveria vis platesnius horizontus, vis naujesnius suvokimus ir artina prie Dievo.
Yra ir dar vienas niuansas, tai Dievo Malonė. Tai yra tai, apie ką kalba Krikščionybė. Iš širdies įtikėjus, priėmus Dievą į savo širdį (o tai reiškai, atsisakius savojo Aš, nutraukus visas prieraišas), karma nebekuriama. Kai žmogus ima veikti ne asmeniškai, o kaip Dievo laidininkas, jis nebekuria karmos. Gal tai galima pavadinti nušvitimu, Dievo karalystės atėjimu DABAR.
Ačiū, Žiogeli
Taip gražiai parašei... nei pridėsi, nei atimsi
