paskui gi kinta ji.
Drįstu abejoti. 
Kad ji iš viso yra. Na tais atvejais, kai nėra akla višta. Toks žaidimas. Kai vienitelis akinantis jausmas, ta chemija, sutrikdo viską ir sujaukia protą. Na ta prasme.
hm. na cia isimylejimas. su metais reteja tas (o taip noreciau) 
kita vertus sunkoka butu isimyleti pasikelusi dieda koki tai.
o paskui kai jau gyveni kartu, tai nugaruoja isimylejimas kiek pastebejau. tada arba priimi zmogu arba ne. darbas su savimi prasideda jei priimi. net mano uosviene, ir tai stengiasi savo vriednuma gesinti pamazele, sako niekad nesibaigia saves slifavimas
kita vertus sunkoka butu isimyleti pasikelusi dieda koki tai.
o paskui kai jau gyveni kartu, tai nugaruoja isimylejimas kiek pastebejau. tada arba priimi zmogu arba ne. darbas su savimi prasideda jei priimi. net mano uosviene, ir tai stengiasi savo vriednuma gesinti pamazele, sako niekad nesibaigia saves slifavimas
QUOTE(Subjektyvi @ 2012 06 26, 19:47)
Kad ji iš viso yra. Na tais atvejais, kai nėra akla višta. Toks žaidimas. Kai vienitelis akinantis jausmas, ta chemija, sutrikdo viską ir sujaukia protą. Na ta prasme.
Yra manau.Jei viskas atitinka kriterijus,bet nera "kibirksties"-tas zmogus tiesiog buna draugu ir tiek
Bendranuomininku - sugyventiniu
QUOTE(Subjektyvi @ 2012 06 26, 18:40)
O tai kas ta meilė ir kur ji, jei faktiškai žmonės, poros, vieni kitus renkasi pagal kriterijus, vertybes, tinka tas anas. Kurioje vietoje meilė?
Kaip ten sako tie, kurie tuokiasi pagal (tėvų) susitarimą, - svarbiausia - bendras pamatas, o meilė po vestuvių gimsta
Į temą pridėsiu keletą pavyzdžių. Mano viena močiutė net tuoktis nėjo - gėda, mat tas, kuris mergino, iš prastos šeimos buvo, be didelių mokslų. Ji tiesiog padavė seneliui pasą per langą, tas nuėjo į apylinkę, surašė, ką reikia, ir atėjo pas ją jau per duris, kaip teisėtas vyras. Kai paklausiau, "kčiortų" tada susirašyti reikėjo, atsakė, kad pamatas bendras buvo, kad, nepaisant visko, abu viena kryptimi žiūrėjo. Nugyveno iki auksinių vestuvių, o ta proga močiutė sau dovaną įsiteikė - ant kelių seneliui užsirioglino, mat jaunystėje nepaturėjo pakankamai. Kita šeimyna kartu gyvena jau 40 metų. Susituokė po mėnesio pažinties, mat gyventi kartu buvo ne lygis. Vėl dėl tos pačios priežasties - bendros vertybės, bendri požiūriai. Tik praėjus 15 metų moteris paliko vyrą dėl jaunystės meilės - įtikėjo, kad rojų žemėje susikurs. Tik pagyveno su juo metus ir pamatė, kad jųdviejų vertybės - kaip prastai sureguliuoti akiniai. Sugrįžo pas tą nuobodų sutuoktinį, kuris į gyvenimą žiūri panašiai, tad nustebinti mažai kuo gali, bet laukė, kol ji atsipeikės. Pažiūri į juodu šiandien ir patiki, kad meilė yra. Tik reikia sugebėti ją atpažinti. Pažiūriu į vieno draugo tėvus, kurie irgi jau keturias dešimtis kartu skaičiuoja... Susituokė nepilnamečiai, šiandien - daugiavaikiai, gražūs žmonės, vertina ir buvimą su vaikais, ir atostogas dviese, vyras nesigėdi prieš būrį žmonių dėstyti, kad jo žmona - tobula ir uogų uoga, abu nesidrovėdami solidaus amžiaus nulenda į kokį kampą bučkiui ir .... šypsosi.
QUOTE(Subjektyvi @ 2012 06 26, 18:47)
Kad ji iš viso yra. Na tais atvejais, kai nėra akla višta. Toks žaidimas. Kai vienitelis akinantis jausmas, ta chemija, sutrikdo viską ir sujaukia protą. Na ta prasme.
Aš tai tikiu tiek meilės, tiek chemijos žmonių gyvenimuose buvimu.
Ir jei nusišypsojo laimė kada tokius jausmus išgyventi su kitu žmogum, tai, kad ir kaip būtų keista, tokie žmonės į gyvenimą pargryžta, nesvarbu kur gyventum, ar kiek metų būtų praėje - su jais jautiesi visuomet artimas ir nuostabus, net jei aplinkybės nebėra romantinei meilei palankios (pvz kertinės vertybės skirtingos ir bendrą ateitį kurti tiesiog neįmanoma).
Ir nežinau, kaip kitaip dar tai paaiškint galėčiau, jei ne meilės ir cheminio ryšio tarp žmonių buvimu...
Aišku, idealiausia, o mano manymu ir santuoką reiktų kurti tada, kai viskas sutampa kartu: chemija, meilė, vertybės, požiūriai, siekiai, svajonės ateičiai ir planai jas įgyvenidnti.
Papildyta:
QUOTE(Subjektyvi @ 2012 06 26, 18:40)
O tai kas ta meilė ir kur ji, jei faktiškai žmonės, poros, vieni kitus renkasi pagal kriterijus, vertybes, tinka tas anas. Kurioje vietoje meilė?
Be meilės - visi kriterijai tampa beprasmiškais. Bendravimas ilgainiui daros beprasmiškas, kelionės, darbas, namai - niekas nebeteikia džiaugsmo. Ilgainiui imi su kitu žmogum ne gyventi, bet vegetuoti, jei išvis ne degraduoti. Jei meilės nebuvo - nėra prie ko grįžti pasisemti impulso santykiuose su tuo žmogum stengtis.
Papildyta:
QUOTE(Cigale @ 2012 06 26, 20:08)
Kaip ten sako tie, kurie tuokiasi pagal (tėvų) susitarimą, - svarbiausia - bendras pamatas, o meilė po vestuvių gimsta
Aha, vargiai, bet vis dar pamenu iš mokyklos laikų žemaitės pasakojimą apie Ktrę ir Vingrių Joną (ar kaip ten jis vadinosi)...
QUOTE(due drops @ 2012 06 26, 16:04)
Bet ar viska galima gerbti? 
Jei vertybes radikaliai skiriasi?Ir jei man tas dalykas atrodo naturaliai blogas,o vyrui naturaliai geras.Na pvz.fasizmas.Ar ilgai jus galetumete gerbti vyro paziuras,kurios jus atrodo nepriimtinos?
Jei vertybes radikaliai skiriasi?Ir jei man tas dalykas atrodo naturaliai blogas,o vyrui naturaliai geras.Na pvz.fasizmas.Ar ilgai jus galetumete gerbti vyro paziuras,kurios jus atrodo nepriimtinos?Galima. Panaši tema pas mus jau prieš daug metų diskutuota. Mano vyrui atrodo kad karas- ne toks jau ir blogis iš esmės giliau pažvelgus. Pasaulis apsivalo nuo žmonių pertekliaus, išlieka stipresni o žūsta silpnesni ir t.t nes ten toliau jau nesigilinu. Man tai visiškai nepriimtina
Bet tai jo pozicija, jis tai supranta kaip vyras ir visai kitaip nei aš. Jug jis ne generolas ir jokios tiesioginės įtakos būti karui ar nebūti neturi, tai tik nuomonė ir tiek. Be to atpylęs du metus armijoj ir išėjęs su laipsniu, tai nelabai gal galiu suprasti kai kurių dalykų, bet žinau, kad esant reikalui tikrai imtų ginklą ir eitų ginti jei ne Tėvynės tai šeimos tikrai. Tai kiekvienas prie savo nuomonės ir pasiliekam Jug kasdien apie tokius dalykus nediskutuoji ir be to, tai tokios globalinės temos, kuriomis nesivadovauji kasdieniniame gyvenime Kartą maniškis įsivėlė į labai nemalonią istoriją. Kažkur kažką negero pamatė, pranešė policijai, savo noru ėjo liudyti prieš žudikus 
, tampė jį po atpažinimus ir t.t. Jau pykau žiauriai, nes man iškarto suveikė savisaugos inkstintas, bijojau kad gali susirasti ir keršyti ir pan. prašiau kad nesikištų į svetimus reikalus, iškvietė policiją ir to gana- lai aiškinasi patys. Bet ne, ėjo iki galo kol sužinojo kad pasodino. Nervų ir pykčių namie tikrai buvo, ir ne vieną mėnesį, bet dabar kai pagalvoju- na ir pilietiškas mano vyrelis, į krūmus nedėjo 
Papildyta:
QUOTE(Cigale @ 2012 06 26, 21:28)
Susituokė nepilnamečiai, šiandien - daugiavaikiai, gražūs žmonės, vertina ir buvimą su vaikais, ir atostogas dviese, vyras nesigėdi prieš būrį žmonių dėstyti, kad jo žmona - tobula ir uogų uoga, abu nesidrovėdami solidaus amžiaus nulenda į kokį kampą bučkiui ir .... šypsosi.
Jetau kaip gražu
Papildyta:
QUOTE(Cigale @ 2012 06 26, 21:08)
Kaip ten sako tie, kurie tuokiasi pagal (tėvų) susitarimą, - svarbiausia - bendras pamatas, o meilė po vestuvių gimsta
Ir tas pamatas dažniausiai būna (ar būdavo) -turtas
QUOTE(Subjektyvi @ 2012 06 26, 19:40)
O tai kas ta meilė ir kur ji, jei faktiškai žmonės, poros, vieni kitus renkasi pagal kriterijus, vertybes, tinka tas anas. Kurioje vietoje meilė?
Meile ateina kartu, arba veliau, arba neateina.
Is tikruju, manau, seima reikia statyti ne ant isimylejimo (potraukio, aistros) pamato, o kai jau jauti meile kaip dideli brandu jausma, kai randasi nepaaiskinamas rysys. Nes jei paskubesi, isimylejimo busenai isgarvus, gali ir neatsirasti tasai rysys. Kas tada...?
