Tėvų karšinimas

#457
QUOTE(Simense @ 2008 02 29, 19:56)
Jie taip tikrina mūsų kantrybę, kiek jos mus per gyvenimą išmokė ir kiek mes patys jos išmokome.  mirksiukas.gif Nelengva laikyti gyvenimo egzaminus.  g.gif

Labiausiai jie nori būti mylimi ir reikalingi, o mes tik skubam atlikti pareigą, nes ir kitiems šeimos nariams mūsų reikia. Pati pastebiu, kad nepuolu į jų kambarį tik grįžus iš darbo, retai pas juos pasėdžiu šiaip sau, kaip su mylimaisiais mėgstam pasėdėti... Tai jie, kaip vaikai, ir kovoja dėl to dėmesio, bijo, kad mūsų meilės neužteks. Ir kuo labiau to dėmesio reikalauja, tuo labiau mes nuo jų stengiamės atsiriboti, jaučiamės išnaudojami (nors kartais tikrai papiktnaudžiauja cool.gif ). Toks užburtas ratas gaunasi. Sunku surasti tą aukso vidurį, kad negyventumėm vien jų problemomis.
Kartu išmokstame naujos meilės - seniems, negalintiems, ligotiems. Manau, ji grįš mums su kaupu rolleyes.gif .
Atsakyti
#458
QUOTE(Una Li @ 2008 02 29, 20:54)

Kartu išmokstame naujos meilės - seniems, negalintiems, ligotiems. Manau, ji grįš mums su kaupu rolleyes.gif .

Būna periodai, kai norisi tik būti su mama kartu, ir būti, būti, būti... Atrodo, atbūtum už visą vaikystę, visas neatbūtas valandas, neatsikalbėtas minutes. 4u.gif Bet būna ir toks laikotarpis, kad jauti tiktai pareigą, iš dalies lyg ir kokią prievolę, nes tave traukia tavo paties nebaigti darbai ir pomėgiai, tavo pareigos kitiems. 4u.gif
Šiuo metu nejaučiu jokio potraukio nei aukotis, nei padėti kitiems senukams. Jaučiu, kad visą numatytą laiką turiu skirti tik savo mamai. wub.gif
Ir nežinau, kaip ta meilė gali man grįžti. g.gif Kokiu būdu? g.gif Kad būdavau ir nekantri, neištverminga, ir nemokėdavau visko suderinti? O juk „įsirašo“ viskas. 4u.gif
Atsakyti
#459
QUOTE(Simense @ 2008 02 29, 22:46)
Ir nežinau, kaip ta meilė gali man grįžti.  g.gif Kokiu būdu?

Neturėjau galvoj grynai aritmetinio sugrįžimo. Labai gražiai yra, rodos, J. Marcinkevičius pasakęs - kiek atiduodi, tiek tavęs ir lieka. Šventam Rašte yra pasakyta: "kas sėja vėją, pjaus audrą", tai aš manau, kad, kas sėja meilę, pjaus ramybę biggrin.gif .
Atsakyti
#460
Neskaičiau visos temos ir pagraudenimai man visiškai neįdomūs, įdomus praktinis problemos (o tai tikrai problema) sprendimo būdas. Labai gerą mintį iškėlė viena bendradarbė. Dirbantiems tėvams egzistuoja valstybiniai darželiai, kur galima dienai "priduoti" vaikus. O dirbantiems vaikams, turintiems priežiūros reikalingus tėvus irgi galėtų egzistuoti kažkas panašaus. Ryte nuveži, vakare pasiimi. Sąžinei ramiau, nei senelių namų atveju, kišenei maloniau, nei "ateinančios auklės" (sorry, slaugės) atveju... Kalbu, aišku, ne apie visiškos negalios atvejus, nes naujagimiams darželių irgi nėra - va tada tai šakės, nes slaugos ligoninė tik kelis mėnesius laiko...
Atsakyti
#461
QUOTE(Erszebeth @ 2008 03 01, 17:09)
Kalbu, aišku, ne apie visiškos negalios atvejus, nes naujagimiams darželių irgi nėra - va tada tai šakės, nes slaugos ligoninė tik kelis mėnesius laiko...

Tai va ir verčiamės kiekvienas, kaip galim. doh.gif Juk ir kalbame čia daugiausia apie visišką negalią. 4u.gif
Papildyta:
QUOTE(Una Li @ 2008 03 01, 11:47)
Neturėjau galvoj grynai aritmetinio sugrįžimo. Labai gražiai yra, rodos, J.  Marcinkevičius pasakęs - kiek atiduodi, tiek tavęs ir lieka. Šventam Rašte yra pasakyta: "kas sėja vėją, pjaus audrą", tai aš manau, kad, kas sėja meilę, pjaus ramybę biggrin.gif .

Gerai, jai pavyksta ištisai sėti meilę. wub.gif Tada tikrai galima pjauti tik ramybę. vacation1.gif
Tik bėda, va, kad mes visi čia tiek supančioti savo nemeilės 4u.gif (kitaip neturėtume tokių ligonių ax.gif ), kad meilę turime derinti stipriai su drausme (visiems). 4u.gif
Atsakyti
#462
QUOTE(Simense @ 2008 03 01, 20:21)
Tai va ir verčiamės kiekvienas, kaip galim.  doh.gif Juk ir kalbame čia daugiausia apie visišką negalią.  4u.gif


Mano tėvas paskutinį savo gyvenimo pusmetį buvo visiškos negalios, pampersinis. Na tai mama jį prižiūrėjo, kai slaugos ligoninėje jau buvo nebegalima laikyti. Bet visiška negalia tai dar pusė bėdos, ir išeiti galima, ateiti tik pamaitint ir higienos reikalus sutvarkyti. O kai yra toks blūdijantis po namus, virykles junginėjantis, veidrodžius maistu mozojantis, iš lovos išgriūvantis, ir dar piktas kaip velnias, va tokiems labai praverstų bent dienos "darželiai" rolleyes.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Erszebeth: 01 kovo 2008 - 20:58
#463
QUOTE(Erszebeth @ 2008 03 01, 20:57)
Bet visiška negalia tai dar pusė bėdos, ir išeiti galima, ateiti tik pamaitint ir higienos reikalus sutvarkyti. O kai yra toks blūdijantis po namus, virykles junginėjantis, veidrodžius maistu mozojantis, iš lovos išgriūvantis, ir dar piktas kaip velnias, va tokiems labai praverstų bent dienos "darželiai"  rolleyes.gif

Tas, kuris „piktas kaip velnias“, tokio tu į jokius dienos centrus nenuveši. doh.gif Nes toks visų pirma nesileis niekur vežiojamas, o antra, tokio piktumų joks dienos centras neturės galimybių tverti, nes ten reikia darniai užsiiminėti ir su kitais negaliukais. sad.gif
Šiuo atveju vienintelė galimybė arba visai šeimai gyventi „psichiatrinėj“, arba tokį ligoniuką apgyvendinti specializuotuose namuose (kad ir kaip būtų liūdna, tarp tokių pačių). Artimieji ne visada gali išgelbėti nuo viso gyvenimo naštos palūžusio senolio. Kad ir koks jis būtų artimas. verysad.gif
Atsakyti
#464
sveikos likimo drauges mama mire vasario 27 samones neatgavus.aciu simense ksd meldeisi.as meldziaus kaip mokejau .kraupu ir baisu buvo ziuret i zmogu kuri myli ir negali jam padeti.noreciau kad nei vienai netektu stebeti is bado mirstancio zmogaus.jokios lasines negelbsti kai smegenis nebedirba savo darbo.


kiekvienos ligoniukas kitoks sunku spresti kaip elgtis vienoj ar kitoj situacijoj.tik viena aisku kad atejus tokiam ligoniuj i seima seimos nebelieka.didziaja dali laiko turi skirt ligoniui.nelieka laiko nei sau nei vaikams nei vyrui.todel pirmoj eilej turi buti apsprendziama seimoj ar visi atlaikis toki kruvi .man pasiseke seima padejo iki paskutiniuju viena nebuciau pavilkus tokios nastos.


prasymas neismanantiems nerasykit i sia tema kaip jus pasielgtumet jei butu.ta situacija kuria jus kazkada kazkur matet netelpa i tuos remus kuriose atsiduria tie kuri turi jau dabar toki ligoni ar kurie ruosiasi atsivest i namus.gyvenimas apsivercia aukstin kojom .o jus kurios dar turit ka globot susivienikit dalinkites informacija ,patirtimi.teskit tema nes ateis nauji nariai kurie nezinos no ko pradet lai jiems buna is ko pasisemt patirties.
neatsisveikinu aplankisiu jus



stypribes istvermes sveikatos jums

su pagarba
Atsakyti
#465
QUOTE(Simense @ 2008 03 01, 21:21)
Gerai, jai pavyksta ištisai sėti meilę.  wub.gif Tada tikrai galima pjauti tik ramybę.  vacation1.gif
Tik bėda, va, kad mes visi čia tiek supančioti savo nemeilės  4u.gif (kitaip neturėtume tokių ligonių  ax.gif ), kad meilę turime derinti stipriai su drausme (visiems).  4u.gif

Sakydama "meilė", neturiu galvoje emocinės būsenos. Man šiuo metu "meilė" yra plauti priterštas kelnes (nesvarbu, kokias emocijas sukelia biggrin.gif ), tris kartus per dieną eiti į vaistinę, nes iš pradžių užmiršo, ko dar reikėtų, o tretiems vaistams laukė kol atneš pensiją, lyg mes nepirktume už savus, kai jie neturi pinigų, klausytis, kaip nieko skanaus nemoku pagaminti (nebeturi apetito) ir šypsotis pritariant, kasdien vaikščioti į polikliniką, nes jie pavargsta ten sėdėti, bet būtinai šiandien turi sužinoti tyrimų rezultatus ir t.t. Lygiai taip pat "meilė" yra galvoti apie ligonį, jį lankyti vietoj to, kad linksmai praleistum laiką su draugais, melstis už jį, stengtis, kiek įmanoma, tenkinti jo poreikius. Visos mes čia sklidinos meilės, kitaip neištvertume... Beje, drausmė irgi yra "meilė" išraiška, nes jei mums nerūpėtų žmogus, nereikėtų nė drausmės,lai daro ką nori (ir mes taip pat mirksiukas.gif ). Taigi, gal dabar ir sunku patirti tą ramybę, bet vėliau tikrai ją turėsime.

QUOTE(irculia10 @ 2008 03 02, 15:55)
sveikos likimo drauges mama mire vasario 27 samones neatgavus.
neatsisveikinu aplankisiu jus
stypribes istvermes sveikatos jums

Užuojauta tau console.gif ir kartu sveikinu ištvėrus iki galo 4u.gif . Labai ačiū tau už patarimus ir vilties teikiantį pavyzdį. Būtinai lankyk mus ir toliau. Palaimos tavo šeimai.
Atsakyti
#466
QUOTE(Una Li @ 2008 03 02, 18:14)
Sakydama "meilė", neturiu galvoje emocinės būsenos. Man šiuo metu "meilė" yra plauti priterštas kelnes (nesvarbu, kokias emocijas sukelia biggrin.gif ), tris kartus per dieną eiti į vaistinę, nes iš pradžių užmiršo, ko dar reikėtų, o tretiems vaistams laukė kol atneš pensiją, lyg mes nepirktume už savus, kai jie neturi pinigų, klausytis, kaip nieko skanaus nemoku pagaminti (nebeturi apetito) ir šypsotis pritariant, kasdien vaikščioti į polikliniką, nes jie pavargsta ten sėdėti, bet būtinai šiandien turi sužinoti tyrimų rezultatus ir t.t. Lygiai taip pat "meilė" yra galvoti apie ligonį, jį lankyti vietoj to, kad linksmai praleistum laiką su draugais, melstis už jį, stengtis, kiek įmanoma, tenkinti jo poreikius. Visos mes čia sklidinos meilės, kitaip neištvertume... Beje, drausmė irgi yra "meilė" išraiška, nes jei mums nerūpėtų žmogus, nereikėtų nė drausmės,lai daro ką nori (ir mes taip pat mirksiukas.gif ). Taigi, gal dabar ir sunku patirti tą ramybę, bet vėliau tikrai ją turėsime.

Jeigu tu jauti meilę plaudama priterštas kelnes, tris kartus eidama į vaistinę ar kasdien eidama pas gydytoją, tai tu turi ramybę jau dabar. wub.gif Ir gali džiaugtis, kad jie vis dar stengiasi nors kiek būti savarankiški good.gif (nesvarbu, jei paskui papildomai tenka sulakstyt į vaistinę).
Dėl maisto pasakysiu tiek, kad buvo periodas, kai mano mama iš vis atsisakydavo ką nors valgyti, sakydama: „to neduok, šito neduok, o ano irgi man neduok, juk sakiau“. g.gif O kai paklausdavau, tai ką gi turėčiau duoti, prasidėdavo ta pati partija: „tai va aš ir sakau: to neduok, šito irgi ne, ano taip pat “ ir t. t. doh.gif
Man patiko vieno išminčiaus žodžiai: maistas nebūtinai turi būti skanus – jis yra mūsų gyvybei palaikyti. wub.gif Nuo to laiko aš ir vaikui (kuris labai išrankus) ramiai atsakau – esi sveikas, tai ir valgyk tai, kas mūsų krašte priimta. 4u.gif smile.gif



Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Simense: 02 kovo 2008 - 20:51
#467
QUOTE(irculia10 @ 2008 03 02, 14:55)
sveikos likimo drauges mama mire vasario 27 samones neatgavus.aciu simense ksd meldeisi.as meldziaus kaip mokejau .

Aš meldžiaus iki šio vakaro. Už tave, tavo mamą, tavo šeimą ir artimuosius. wub.gif Šįvakar jau meldžiaus kitaip. 4u.gif Kaip už išėjusiąją. wub.gif

Papildyta:
QUOTE(irculia10 @ 2008 03 02, 14:55)
kiekvienos ligoniukas kitoks sunku spresti kaip elgtis vienoj ar kitoj situacijoj.tik viena aisku kad atejus tokiam ligoniuj i seima seimos nebelieka.didziaja dali laiko turi skirt ligoniui.nelieka laiko nei sau nei vaikams nei vyrui.todel pirmoj eilej turi buti apsprendziama seimoj ar visi atlaikis toki kruvi .man pasiseke seima padejo iki paskutiniuju viena nebuciau pavilkus tokios nastos.

Netiesa, kad šeimos nebelieka. 4u.gif Manau, kad būtent pas tave kaip tik buvo ir yra tikra ŠEIMA. wub.gif
Mano vyras, nors ir labai mane palaikė, kai mama buvo pas mus namie, bet vis dėlto, kai norėjau mamą iš slaugos namų paimti, pasakė ne. Aš paklausiau: o jeigu tavo tėvus reikės prižiūrėti? Jis atsakė: savo tėvų neprižiūrėsiu. Po pertraukėlės pridūrė: bent man dabar taip atrodo. sad.gif
Manau, kad kiekvienam gyvenimas duoda išbandymų tiek, kiek galime pakelti (kad ir kaip tuo metu mums atrodytų). Dabar jo tėvai jau palengva prašo pagalbos. Manau, kad kai jos iš tiesų reikės, jis negalės atsakyti. wub.gif

Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Simense: 02 kovo 2008 - 22:17
#468
QUOTE(irculia10 @ 2008 03 02, 14:55)
prasymas neismanantiems nerasykit i sia tema kaip jus pasielgtumet jei butu.

Tegul rašo visi, ką tik ši tema nors kiek kabina. 4u.gif Aš žinau, kad būna kiek skaudu, kai aplinkiniai nesupranta ir nepalaiko. sad.gif Bet manau, kad būtent per žmones, kurie išreiškė nuomonę, kad neatiduotų savo tėvų į kitus namus, aš pati sustiprėjau. g.gif Įsigilinau į situacijas, kada žmonės turi bent kokią galimybę prižiūrėti artimąjį ir kada neturi. Ir vienos paties meilės čia neužtenka. 4u.gif


Atsakyti