Tulžies akmenligė

Aciu uz padrasinima ....bet taip ir nepasiryzau operacijai,praejo mano planuotos operacijos data ..o jau butu viskas praeity .Baile as

as lygiai tokioj pat padety labai puikiai tave suprantu Diagnoze aiski reikia tik nusiteikti operacijai. Labai dekinga savo seimos daktarytei kuri sake pasidomes chirurgais KMU isklausines apie operacija, kita savaite susikaupus reikes eiti ir greiciausiai registruotis operacijai, nors tai padaryti turejau dar pries naujus

Pas viena KMU chirurga jau teko apsilankyti apziurai tai isejau apsiverkus palauzta ir isgazdinta, labai jau namolonus pasitaike. Todel bet kam i rankas tikrai nesinori papulti
Papildyta:


Aciu paguodei, nors ne viena daktare taip man nepasake, visos kartojo kad tikimybe islieka, suprask kaip nori

Sveikutės! Papasakosiu savo akmeninę istoriją. Dar labai šviežią. 7 metus užsispyrusi neatidavinėjau savo brangiojo akmenuko (vėliau paaiškėjo, jog jis buvo toli gražu ne vienišas). Aplink visi pasakojo laimingas istorijas apie laiku atiduotus akmenis ir baisias istorijas apie atiduotus ne laiku. Pastarosios buvo išties kraupios. Kolegos mamai akmenukų iš proto išvaryta tulžis supleškino bene visą kasą ir persimetė į pilvaplėvę (peritonitas). Moteriškė 3 mėnesius gaivaliojosi reanimacijoje su daugybe iš pilvo besidriekiančių vamzdelių, iš kurių į indelius varvėjo rausvas skystis. Apie gydymo procedūras patylėsiu – istorija ir be jų gaunasi šiurpoka. Vargšė moteriškė šiaip taip išsikapstė. Pasisekė jai, nes tokiais atvejais išsikapsto tik 1 iš 100. Nedaug. Išgirdus tokią istoriją aš bent teoriškai pasirengiau akmenų atidavimui. Bet vis nebuvo laiko ar dar kažko... Taip ir gyvenau iki šių Kalėdų.
Po Kūčių vakarienės mano brangieji akmenukai, matyt, susidėliojo į lemtingą kombinaciją, tad teko skubiai juos vežti į Lazdynus, t.y. į daugeliui žinomą akmenukų atidavimo vietelę. Iš priimamojo dar bandžiau pasprukti, alia jau labai nuožmus daktarėlis pasitaikė – supakavo, neišklausęs mano rimtų kontrargumentų, kad Kalėdos gi, o ir gydytojai nepažįstami... Kai aprėdyta ligoninės pižama atsidūriau baltoj lovytėje, susimąsčiau: Kalėdos, lašelinė, aplink gydytojai ir sesutės, mokantys tik 2 žodžius „negerti“ ir „nevalgyti“... o juk buvo sumanyta visai kitaip – nugulti pas pažįstamus gydytojus, tulžiapūslei ramiai čiūčiuojant akmenėlius, t.y. neprisižaidus iki cholecistito... o va kaip gavosi... dabar gi su 4 skylutėmis (laparoskopija) jau neatsipirksi – rėžtels taip, kad mažai nepasirodys... o ir kas rėžtels? bene, kokis Kalėdų nenusipelnęs bevardis daktarėlis? kaip ir loterija gaunasi – pavyks/nepavyks... eik žinok... gi loterijoje, reikia pasakyti, man niekada nesisekė... shit! shit! shit!
Ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai. Maniškis paskambino pažįstamiems gydytojams, šie – maniesiems, ir pastarieji atsisakė ketinimų daryti ekstra-operaciją. Su lašelinėmis ir žodeliais „negerti-nevalgyti“ pratempiau Kalėdas, po kurių pasirodė palatos gydytojas, on že, skyriaus vedėjas, dr. E. Gaidamonis. Jau po pirmo pasimatymo su juo supratau, jog patekau į patikimas rankas, o vėlesni įvykiai tik patvirtino mano spėjimą. Vieną dienelę jis paskyrė mano kūnelio tyrinėjimams. Aptiko nemenką miomą, apie kurios buvimą tik įtariau. Nusprendė vienu ypu su tulžiapūsle pašalinti ir ją. Irgi laparoskopiškai. Taip ir padarė. Taigi, vienu pamiegojimu kapitališkai susiremontavus galiu riedėti toliau.
Nepagailėjau žodelių istorijai, kad tik ji gautųsi pamokanti. Taigi, jei gydytojai patarė operuotis – mikliai operuokitės. Susiraskite gerą chirurgą, sumokėkite jam, jei ims (maniškis tai nė už ką neėmė), anesteziologui 100 nepagailėkite, sesutėms irgi ne tik šokolado pasiūlykite, ir viskas laimingai užsibaigs per 3 dieneles. Jei vengsite operacijos, bet kuris priepuolis gali įjungti grandinėlę – pankreatitas -> peritonitas -> ata. Arba šiaip galite pakliūti į kokio nemokšos rankas, ir eik žinok, kuo viskas baigsis.
Tokie dalykai.

P.S. Gal kam teko irgi pas E. Gaidamonį pakliūti?

Istorija šmaikščiai pamokanti . Atrodo ir manęs laukia operacija, nes vakar padarė echoskopiją - pusė tulžies ertmės pripildyta smulkių akmenukų (skundžiausi užeinančiais dideliais skausmo priepuoliais). Tai dabar žiūrėsiu, ką mano gydytoja pasakys .

Maži akmenėliai yra patys žaviausi, todėl tulžiapūslė jais ypatingai mėgsta žvanginti. Kažin, ką patars gydytoja? Retorinis klausimėlis.

Toms, kurios nori atsikratyti akmenėlių kuo greičiau, turiu receptą (see bellow).

300-400 gr. riebios šoninės,
pusė indelio krienų,
nemažas puodelis tirpios kavos,
6-7 šokoladiniai saldainiai.

Kokią 10-11 val. vakaro atsipjaunate šoninės ir vidutiniu greičiu suvalgote, kiekvieną kąsnį palydint šaukšteliu krienų. Vos nurijus paskutinį kąsnį, įsimetate į burną saldainį ir užpilate nemažu gurkšniu tirpios, būtinai l. karštos, kavos. Taip pat pasielgiate ir su likusiais saldainiais. Jei nuo viso šito pasidarys šleikštu – labai padėtų 50 gr. brendžio. Neturite brendžio? Gerai bus ir vodkė.
Kai baigsite valgyti, jus operuosiantis gydytojas jau miegos. Jūs irgi prigulkite. Gal net spėsite užsnūsti, iki jūsų tulžiapūslė neaptiks įstumtos vakarienės. Ją aptikusi, ji iš pradžių nepatikės savo akimis ir kurį laiką gal net stengsis nežiūrėti į tai, ką gavo. Jūs gi tuo metu jausite sunkumą skrandyje. Kelis kartus atsiraugsite, tačiau stenkitės neprabusti. Šią naktelę dar spėsite prisikukuoti...
Maždaug 1 val. nakties tulžiapūslė išlies ant įstumtos vakarienės visą sukauptą tulžį. Ne iš pykčio, tiesiog, tokia jos prigimtis. Nesijaudinkite, 300-400 gr. šoninės šito beveik nepajus, ir ramiai vartaliosi dvylikapirštėje. Tačiau jums jau teks nutraukti miegą, pasižiūrėti į laikrodį ir priimti pirmąjį sprendimą – vemti ar dar ne? Ką benutartumėte, tulžiapūslės jau nesustabdysite. Likusi be tulžies, ji būtinai griebsis akmenėlių – stengsis jų atsikratyti. Tačiau tai ne taip paprasta – skylutė maža, į ją sunku pataikyti, o kai esi susinervinęs, tai išvis niekas nesigauna. Jau nekalbant apie tai, kad akmenukai aiškiai per didelės išmieros, lyginant su skylute. Jus į tą laiką jau busite kartelį nusivėmę, ir, greičiausiai, stovėsite savo lovelėje šunelio pozoje. Poza šiuo atveju ne taip ir svarbu – vis vien joje ilgai neužsibūsite. Žinokit, visos pozos yra niekis. Geriau dar kartą nusivemkite. Nebijokite, šito gero užteks visai nakčiai, nes šoninė, negavusi pakankamai tulžies, iš dvylikapirštės po truputį sugrįš atgalios į skrandį. Kartokite pozavimo ir vėmimo pratimus iki 6 val. ryto.
6 val. drebančiomis rankomis telefonu surinkite nr. 112 ir silpnu balsu praneškite, jog tulžiapūslėje turite akmenų. Jus operuosiantis gydytojas tuo metu namie gers kavą. Jam darbas prasideda nuo 7. Į darbą, šiuo atveju ne jūsų, o gydytojo, abu atvyksite maždaug tuo pačiu metu. Apie 8 val. jūs gulėsite baltoje lovytėje, už lango boluos Lazdynų mikrorajono vaizdelis, jus operuosiantis gydytojas klausinės apie tai, kas atsitiko, o jūs jam pasakosite apie šoninę. Tą pačią, o gal sekančią dieną prabusite iki tol nematytoje patalpoje, o prie jūsų dešinės rankos bus parištas maišelis su akmenukais iš vargšės tulžiapūslės, kurios jau nebėra... Tokie dalykai.

vi_, šauniai pasakoji Smagu skaityti

Aha, juokas pro ašaras , skaitau ir galvoju, kad beveik kaip apie mane parašyta

turiu įspėti, tas, kas bando atsikratyti akmenėlių smlkių, jeigu bent vienas yra didesnio dydžio nei tulžies pūslės latakas jis gali įstrigti ir tada tik operacija gelbės

aš ir turiu mažiukų, nedaug, gal kokius penkis, bet operuotis nenoriu, nors visi siųlo išsipjauti, skausmai būna kai pavalgau daug įvairaus maisto, retai, tai išgeriu nošpos ir spasmomeno, padeda skausmui nuimti dar padeda gulėjimas ant dešinio šono su "grelka" po šonkauliais, šiluma išplečia latakus apmažina spazmų skausmą

kartą naudojausi geru receptu, gėriau pienių sultis ( lapų ) kasdien reikėjo iš ryto ir vakare maišyti su vandenuku, tai šis bizalas tikrai tirpdo akmenukus, tik reikia ilgai gerti, o aš neturiu kantrybės o be to ir vaikščioti rinkti tuos lapukus plius mieste metalų yra augaluose...nors galima nuo jų išsivalyti....man paskui kai darė echoskopiją sakė, kad jie aptirpę kažkokie....

As irgi turiu tris grozius
du 2.5 cemu skersmens, o trecias tipo 1 cm.
Daug konsultavausi, daug kalbejausi ir su medikais ir ne tik, bet galiu pasakyti pasidaryta isvada, jai nevargina priepuoliai, skausmai, tai operuotis tikrai neverta....cia deja medikai panasiai irgi sneka, tik labai tyliai, nes uz kiekviena operacija visi zinom kad reikia moketi, o ir ligoniu kasos pinigus atiduoda tai ligoniniai kuri kazka daro.....

niu tikrai istorijos juokas per asaras, beto taikliai pastebeta kad daktarai labai jau staigiai siulo juos operuotis , nepaslaptis del ko. Pvz asmeniskai as prisiziuriu maista, vartoju Rowachol jauciuosi tiesiog super, neatsimenu kada buvo skausmai ptiu ptiu ptiu. Bet operuotis jau apsisprendziau vien del galimu pasekmiu ilgai nesiojant akmenukus.

Akmenligė išsivysto pas 40% moterų, tačiau apie tai sužino tik kurios ne kurios. Taigi ne gana vien turėti akmenų, kad juos pajaustum. Matyt, jie dar turi būti savitos formos, susidėlioti į tam tikrą kombinaciją arba pasiekti tam tikrą kritinę masę, kad prabiltų apie savo buvimą. Jei akmenys netrukdo, o jų buvimas nustatytas tik atsitiktinai, jų tikrai nereikia rakinėti chirurginiu būdu. Jei yra noro ir kantrybės, egzistuoja specialūs medikamentai ir dietos, galintys akmenis ištirpdyti/aptirpdyti. Mano pusseserei tai pavyko padaryti, nors jos akmenėliai kadais buvo ne iš tyliųjų. Dabar jie apmažėjo ir nurimo. Bet vėl gi, ne visi akmenys tirpsta – vieni dėl savo struktūros, kiti dėl dydžio. Be to, reikėtų dar pasidomėti apie akmenų tirpdymo šalutines pasekmes. Netikiu, kad tai yra iš tų, visiškai nekaltų užsiėmimų.
Kas dėl chirurgų greitumo pjaustyti viską, kas papuola, prieš akis matant iš ligonių kasų byrančias gėrybes, nelabai tuo tikiu. Turi jie ką pjaustyti ir be mūsų – lovytės jų ligoninėse retai kada tuščios vėdinasi. Tačiau, jei chirurgo paklausite, ar būtina operuotis, jis visada atsakys – „Taip, jei akmenys jums trukdo.“. Nes jie geriausiai žino apie akmenligės sukeltas komplikacijas – iki jų prisižaidus atsiduri būtent chirurgo glėbyje. Gaila, nepaklausiau savo chirurgo, jau bene 40 metų skalpeliu raižančio pilvus, ką jis mano apie akmenligės gydymą ne chirurginiu būdu. Manau, jis tikrai žino teisybę ir jos neslėptų. Bet gal dar paklausiu.

Aš klausiau savojo chirurgo, ar nėra tokių vaistų, kuriais galima akmenis ištirpdyti. Sakė, Prancūzijoj praktikuoja akmenų tirpdymą, bet tuomet patampi amžinu pacientu. Vaistus turi gerti visą likusį gyvenimą ir nevisada tai padeda. Todėl ir nėra geresnio gydymo būdo kaip operacija