NLP padeda atsikratyti antsvorio?

Na keliu temela i virsu..

Jauciu, kad pritrukau motyvacijos..

Taip pat kiek ziurejau, tai si temele, kaip ir Mckennos gerbeju temele, jau senokai uzvestos, o kai kurios dalyves arba visai jau nebedalyvauja (gal jau sulieknejo?), arba vis dar bando suliekneti.. Kai kurioms (kaip ir man) juk tiek nedaug tereikia, bet metai bega, ir kai pagalvoji, kad tiek keli kg jau seniai galejo buti numesti.. Bet mes vis metai is metu juos vis ridenam zemyn, ir vis, rodos, daugiau nebeturim ka veikti, kaip tik numesti tuos 5 kg, del kuriu gyvenimas toks nemielas (lyg nebutu didesniu bedu pasauly)..

Tad ir pagalvojau - kodel vis dar nepavyko?

Gal per mazai norime suliekneti? O gal visai nenorime suliekneti, gal norime tu maloniu dalyku, kuriuos gautume ir patirtume tik numete tuos 5 kg, nes kazkodel atrodo, kad dabar to tureti negalime.. Jau pati nebezinau, pasimeciau..

Kartais tikrai puikiai jauciuosi, kai kontroliuoju valgyma ir svori, bet vis nesugebu atsikratyti kaltes jausmo, kylancio nuo mazo pasmaguriavimo.. O nuo to kaltes jausmo vel kylai poreikis prisivalgyt, pabadauti, ir manijakiskai sekti svori.. Svarstykliu man jau nebereikia, jauciu ant saves kiekviena grama, bet vistiek tos mintys apie lieknejima manes neatstoja, lyg netureciau svarbesniu dalyku gyvenime - kazka veikti, kazkuo dometis, susitikti su zmonem, dziaugtis pasauliu.. Visur kaip koks akmuo - kaip suliekneti..

Na prirasiau as cia visko, bet gal taip islieju savo kalte ir nepasitenkinima, kad prisivalgiau.. Gal rytas protingesnis uz vakara ir rytoj vel pradesiu is pradziu.. Ka is pradziu??? Liekneti! O Dieve, ir vel as apie tai.. Nebenoriu tik tuom gyventi, noriu normalaus gyvenimo!

Tai - neurolingvistinis programavimas. Jei nori sužinoti daugiau, įvesk google tą pavadinimą ir rasi daug info.

Na kad jau norima atgaivinti temą, tai pasakysiu savo nuomonę. Taip, manau, kad NLP padeda atsikratyti antsvorio. Manau, nes dar pati to nepadariau. Labai įdomu būtų išgirsti kokią sėkmės istoriją.
Bet manau, kad didžiausia bėda yra ta, kad norint kažko pasiekti reikia dirbti su savimi, su vidumi, su pasąmone. Neatmestinai, bet nuoširdžiai, su ryžtu, atkakliai. Bet mes ar per daug tingime, ar per mažai norime.. Gal norime, kad kas už mus padarytų arba pasidarytų savaime.

Na kiek galima? Reikia arba susitaikyti su tuo, kokie esame ir džiaugtis gyvenimu arba imti ir padaryti tai, dėl ko teik metų sukame galvas ir dejuojame. Tad bandysiu užsiimti
Beje, rimtai ketinančioms siūlyčiau įsigyti knygą Vadimo Dechtiario ir Svetlanos Ostrovskajos "Mano nuostabi ateitis". Turiu apie metus tą knygą, patiko, bet taip ir neprisiruošiau taikyti praktiškai Tad kokių rezultatų dar tikėtis?

Tai va, o pradžioj parašysiu vieną pratimą iš knygos, tikiuosi nesikartoj, padedantį įveikti priklausomybes, pvz. nuo šokolado. Vadinasi "švystelėjimas".

Kas gi vyksta galvoje, kai stengiamasi galvoti ar negalvoti apie šokoladą? Savo vidiniame ekrane matome vaizdą su didele ryškia šokolado plytelę, su visom detalėm, spalvom, net jaučiame kvapą. Imi jausti kaip burnoje renkasi seilės. Mes žiūrime į šokoladą tarsi iš savo kūno vidaus.

1. Įsivaizduokite vaizdą, sukeliantį nepageidaujamą elgesį, pvz. ranka su šokoladu. Jūs - paveikslėlio viduje.

2. Sukurkite pageidaujamos būsenos vaizdą, pvz. Jūs stovite kambaryje lieknesnis, sveikesnis, gražus, gal su kažkuo kalbatės. Aplinkui ant stalų daug saldumynų, kartu ir jūsų mėgiamo šokolado. Bet jūs esate ramus, atsipalaidavęs, nerodote jokio susidomėjimo saldumynais. Vaizde save turite matyti iš šalies.

3. Atlikite "švystelėjimą". Pirmą, nepageidaujamą, paveikslėlį padėkite priešais save. Antrąjį paverskite nespalvotu, sumažinkit ir padėkit į kairįjį apatinį didžiojo paveikslo kampą. Tuomet staigiai jį padidinkite, kad uždengtų didįjį vaizdą ir padarykite spalvotu. Po to sekundei nukreipkite dėmesį.

Procedūrą kartokite 5-7 kartus, stengdamiesi vaizdus sukeisti kuo greičiau. Bet į pritemptą vaizdą galite žiūrėti pakankamai ilgai. Pasiekite, kad jūs nebegalėtumėte atkurti paveikslėlio su buvusiu nepageidaujamu elgesiu.

4. Įsivaizduokite save 3-4 panašiose situacijose ateityje: šiandien vakare, rytoj, po mėnesio, po metų. Koks jūsų naujasis elgesys?

Linkiu sėkmės Aš užsiimsiu rytoj, kai būsiu viena namie.

Visų pirma noriu pasidžiaugti, kad tiek daug geranoriškumo ir tiek daug besidominčių NLP
Tačiau kažkodėl visi įniko į NLP linksniavimą ir pamiršot žmogų kuris rašo:



Taigi priminsiu, kad tokio daikto kaip "valia" nėra. Tai, NLP terminais kalbant, eilinė nominalizacija. Atkreipkite dėmesį į tai, kad autorius nieko nekalba apie savo norą, motyvaciją valdyti savo kūno svorį. Ogi žmogus kuris iš tikro NORI, kalnus gali nuversti ir tai mes linkę vadinti valia.

Manau kad turime klasikinį atvejį, kai NORAS krimstelti yra daug didesnis noriuką SULIEKNĖTI.

NLP gali padėti susivokti ko gi iš tiesų aš noriu, ir padarius pasirinkimą palengvinti jo realizavimą

Domėjausi pati kažkiek NLP, turiu knygą vieną, bandžiau ir praktiškai kai kuriuos pratimus atlikti, pvz kaip švystelėjimą ir pan. siekiant koreguoti įpročius, bet arba blogai atlikau, o gal ir nelabai nuoširdžiai, bet nepavyko..

Dabar kaip tik esu įstrigusi toje fazėje, kai svoris gerokai šoktelėjęs aukštyn, o aš kiekvieną dieną prisižadu, kad nuo ryt. Ypač didelė motyvacija ir noras būna vakare atsigulus jau miegot, tuomet ir prisisvajoji, irįsivaizduoji ką ir kaip daryt, įsivaizduoji kaip valgysi tą sveiką maistą, koks jo skonis, kad neuzkandžiausi be reikalo, kaip sportuosi ir trykši energija.. Ir rodos net užmigti negali kaip nori greičiau tos rytdienos sulaukti. Bet ateina ta rytdiena ir viskas kartojasi. Jei suvalgai pusryčius kaip planavai, tai neduok Dieve paragausi dukrytei iškeptų blynų, ir nuo to jau prasideda nebesivaldymas maisto atžvilgiu.. Po to prisivalgymas, po to savigrauža, iš tos savigraužos dar didesnis apsivalgymas ir taip be galo. Ir nežinau kaip ir kurioj vietoj nutraukti šią grandinę.
Ir taip atrodo, kad gyveni tik dėl maisto, visas gyvenimas sukasi tik apie jį, nematai tiek daug gražių dalykų aplinkui, nes terūpi tik kaip pavalgyti, arba tik kaip nevalgyti, kaip čia atsispirti, o po to savigrauža ir pan. O taip norėtųsi jaustis laisvai, būti abejingai visokiems saldumynams, matyti visa kita, visą pasaulį aplinkui, jausti gyvenimą, o apie maistą prisiminti tik sugurgus skrandžiui..

Buvau prieš pusę metų sulieknėjus, ir svėriau tiek kiek norėjau, ir jaučiausi puikiai, apie pora mėnesių pavyko svorį. Jaučiausi puikiai, lienka, lengva, puikiai tiko rūbai, pasitikėjau savimi, visi žarstė komplimentus, o maistas lyg ir neegzistavo.. Kai jau labai išalkdavau, tai suvalgydavau kažko lengvo ar maistingo.. Budavo, kad ir šokoladas stovi ant stalo, o susivaldyti nesunku. Bet užteko poros kelių iš eilės gimtadienių, kelių apsivalgymų per juos, ir vėl praradau kontrolę, vėl maistas atsistojo į pirmą vietą gyvenimą, o svorio metimas tapo svarbiausiu tikslu. Tarsi praradau ramybę.. Ir vėl +6kg.

Būčiau labai dėkinga už bet kokius patarimus.

Mano nuomone ne į tai susikoncentravai. Bet tai tik mano nuomonė. Galiu pasidalinti savo patirtimi.
Kai išsiskyriau, per pusę metų priaugau 20kg. Turbūt šitaip bandžiau sukramtyti kažkokias nuoskaudas ar kažkas panašaus. Kelis metus krimtausi dėl to, bandžiau kažkaip to atsikratyti, bet nesisekė. Turbūt viduje man trūko motyvacijos. Kaip kažkuri rašė: KODĖL MAN TO REIKIA? Kažkur giliai man norėjosi maištauti prieš visuomenės aukštinimą lieknų kūnų ( ir dabar aš vis dar nesuprantu tų standartų 90-60-90, nes mano 11 labai normalios dukters liemens apimtis yra 60 ir tikrai visai nenorėčiau, kad ji nuspręstų pasiekti to standarto. Bet ne apie tai dabar ) Bet, kai vieną kartą viena gydytoja labai paprastai pasakė, kad esu jauna ir reikėtų "sumažinti šaukštą", nes prasidės sveikatos sutrikimai, kažkas viduje persijungė. Nereikėjo jokių pastangų, jokių varginančių dietų. Jokio maisto ribojimo, jokios prievartos. Myliu save, todėl nemėgstu kankintis. Užteko, kad susikūriau sau ketureilį, kurį prisitaikiusi melodiją dainuodavau mintyse beveik visą dieną Turbūt pažįstamas jausmas, kai kažkur visai netyčia išgirstas dainos motyvas skamba visą dieną galvoje, būtent tuo aš pasinaudojau. Žinoma smagi melodija ir mano susikurti žodžiai taip gerai dirbo savo darbą Nereikėjo savęs versti nieko daryti. Savaime pradėjau mažiau valgyti, kažkodėl pajutau didžiulį norą sportuoti (visą gyvenimą nekenčiau sporto, net mankštos niekada nedariau). Žodžiu prasidėjo smagus periodas: svoris krito. Tiesa, padariau dar kai ką: pirmiausia įsiteigiau sau, kad susinervinusi aš badauju ( dabar susinervinusi negaliu net pagalvot apie maistą, pradeda pykinti) ir dar, kad mano medžiagų apykaita labai greita ( ar esi kada sutikusi žmogų, kuris valgo laaabai daug, o atrodo, kaip distrofikas? aš susigalvojau, kad ir mano medžiagų apykaita tokia
Reziume: numečiau apie 15kg per pusmetį. Niekada nesisveriu, man užtenka vaizdo veidrodyje ir savijautos. Galiu pasakyti, kad nesu idealios figūros, bet turbūt mano smegenyse įsigalėjusi mintis, kad tai blogis. man negražu, kai mergina sveria 52kg būdama 170cm. Man tai susiję su liga. Todėl aš ko gero netgi norėdama negalėčiau pasiekti tokio svorio. Aš labai gerai jaučiuosi ir atrodau sverdama NET 10kg daugiau ir vos priaugu kelis kg (darau tai sąmoningai karts nuo karto, kad paįvairint gyvenimą ) be jokių pastangų jie nukrenta . kadangi aš nesisveriu, tai galiu pasakyti, kad mano rūbai yra 10-12 dydžio ir net baisu pagalvoti, kad galėčiau dėvėti 8 dydžio rūbus( kaip minėjau, man tai susiję su liga (kūno arba proto))
Bet visa tai yra tik mano nuomonė ir patirtis.

Tiesa, valgau kada noriu ir kiek noriu. Jei užsimanau naktį šokolado, tai be sąžinės graužaties mėgaujuosi juo. Bet visada valgau tol, kol jaučiu malonumą Kadangi tikrai myliu savo kūną, tai klausausi jo. Jei noriu salotų su majonezu ar kokio kepsnio su padažu, tai ir valgau. Bet jei nenoriu, neprievartauju savęs vien todėl, kad namiškiai tą valgo.

Labas. Aciu, kad pasidalinai. Labai vertinga patirtis.
Man keliatas klausimu iskilo. Patiko labai ta mintis apie ketureili, apie ka jis buvo? Kad valgai ir liekneji, kad streso metu badauji? Gal galetum papasakoti kaip isiteigei, kad medziagu apykaita greita?
Daug skaitau literaturos apie saviitaiga ir pan., tai kazkada buvo man mintis del kitko sau imintinos dainos muzikai pritaikyti savus zodzius ir ka nors sau isiteigti, kaip afirmacija pasidaryt. Bet apie svorio metima nesusimasciau kazkaip.
Dabar sveriu 5-6kg daugiau nei noreciau. Buvau pasiekus savo idealu svori, 54kg, islaikiau ji apie pusmeti, pasvyruodavo apie pora kg. Bet suvokiu, kad tuomet isties mazai valgydavau, bet man to pakakdavo, guldavau miegot su lengvai gurgianciu pilvu, maistas nedominavo mano gyvenime, o skanumynu, kuriuos buvau linkusi prisivalgyti, tiesiog nepirkdavau. Bet is esmes mastymo nepakeiciau, problemos neissprendziau, ir tai pasireiske grizus gyvent pas tevus, kur skanumynai ant stalo istisai. Vienas paskui kita keli persivalgymai ir nebegalejau sustoti, per pora menesiu ataugo visas svoris, kalte, savigrauza, bandymai dietintis, gyvenime vel eme dominuoti maistas ir mintys apie lieknejima. Tokia nemaloni priklausomybe. Lyg daugiau gyvenime nebutu ka veikti..
Tai va, maistavau viduj, kovojau, dabar jau susitaikiau su tuo, kad sveriu 60kg, atsipalaidavo, ir lyg kazkas pasikeite. Pameciau jau 1kg. Labai smagu butu sverti vel 54kg, bet nori sisyki is emes pakeisti mastyma, valgymo iprocius, pasiekt savo idealu svori be stresu ir prievartos, islaikyt ji. Gal kam tas 54kg atrodo mazai, bet kai ugis 1.62cm, tai tikrai pats tas toks svoris man.

Iš patirties galiu pasakyti, kad kuo daugiau apie svorį galvoji, tuo sunkiau sukontroliuoti jį
Net neįsįvaizduoju kiek tiksliai sveriu. Bet, kai pamatau, kad rūbai truputį "susitraukia", kažkaip savaime apetitas sumažėja
Ketureilio tyčia nerašysiu, nes savas visada yra veiksmingesnis
dėl medžiagų apykaitos... Na, čia vėlgi reikėtų susigalvoti koks vaizdinys būtų priimtiniausias tau. Aš esu išbandžiusi ne vieną.
Aš įtikinau savo pasąmonę, kad šokoladas man labai naudingas, ir kad jis labai veiksmingai degina kalorijas aš kartais suvalgau plytelę šokolado per dieną. Kartais galiu mėnesiais jo neliesti. Bet pas mane namie visada yra po kelias plyteles šokolado, jei užsimanyčiau. Svarbiausia, kad valgydama galvotum ne apie tai kaip tau auga svoris, bet kaip jis nuo maisto kiekio krenta )) esu skaičiusi vienoje protingoje knygoje, kad galima sau paaiškinti taip: maistui suvirškinti reikalinga energija, kuri gaunama sudeginus kalorijas. Taigi, kuo daugiau suvalgai, tuo daugiau kalorijų sudegini ir niekada savęs nesmerkti už tai, kad suvalgei daugiau negu rekomenduojama manekenėms
Dar labai geras dalykas, kad pasąmonė nesupranta juokų, o viskas, ką sakai yra priimama už gryną tiesą. Taigi, net kalbėdama su draugėmis sakyk tai, kaip norėtum kad būtų. Aišku, balse gali būti sarkazmas, veide šypsena, bet visada sakyk tik teigiamus dalykus,pvz: "kad ir kiek valgyčiau, bet svoris visada 54kg"(net jei tuo tarpu svertum 70kg) , "kažkaip rūbai vis platėja"( nors galbūt užtrauktukas plyšta), "kai susinervinu mane pykina nuo maisto" (dabar mane tikrai pykina, jei susinervinusi galvoju apie maistą, bet kažkada galėdavau šaldytuvą su visais rėmais suvalgyti susinervinusi).
Tik vienas svarbus patarimas: prieš įsiteigdama sau ką nors, visada gerai pasvarstyk apie galimas pasekmes. Parašiau teiginį "kad ir kiek valgyčiau, bet svoris vis krenta" ir pagalvojau, kad turbūt nenorėtum sverti 45kg. Manau, kad reikėtų labai aiškią ribą nustatyti, nes įsiteigti galima bet ką. Tik kai kuriems dalykams reikia ilgesnio laiko, o kai kuriuos (kuriems pasąmonėje nėra įdiegtas koks nors priešingas teiginys) labai greit įsisaviname.

Neprasiau as konkreciai tavo ketureilio, tik idomu buvo apie ka jis
As labiau noreciau iteigti pasamonei, kad sokoladas ir kiti salumynai, miltiniai visokie man neskanus, kad bloga nuo ju ir pan., nes noriu buti laisva nuo sio potraukio. Kartais viskas taip paprasta atrodo, o kartais neimanoma. Gal apskirtai pirmiau reiketu pradet dziaugtis gyvenimu ir visa ta itaiga daryti pramogai, kazko labai nesitikint ir neuzsiciklinant "kada gi, kada gi"

kaip jums taip pavyksta... baltas pavydas ima...
man niekaip nepavyksta apgaut savo smegenis.. atrodo, galiu garsiai kartot, kad viskas man pavyks ir viskas bus gerai, bet vistiek pasamonėj šmėsteli, kad niekas nepavyks... įsikaliau sau į smegenis, kad esu nevykėlė ir mane persekioja tik nelaimės ir nors tu ką... ir tai ne tik apie svorį, kuris dabar po gimdymo varo į depresiją dar didesnę......
skaičiau aš tas knygas apie pasąmonės galias ir saviįtaigas, bet man nepavyksta tas pozityvus mąstymas...
iš ankstesnės patirties: svoris krito geriausiai ir be jokių pastangų, kai jaučiausi laiminga...
o dabar tarsi ant bedugnės krašto....... ir greičiau sau įteigsiu nušokt nuo to krašto...
taip noriu persijungt ant to pozityvaus mąstymo..tik nerandu jungtuko, kaip persijungt...

Dirbti su savo smegenimis yra labai svarbu norint pasiekti norima svori. As dar niekada gyvenime nelieknejau taip lengvai. Kg tiesiog istirpo. Ir viskas del to, kad nustojau save spausti i remus, liekneti del kazkokiu ypatingu progu. Tieisog nutariau, kad liekneju karta ir visiems laikams. Jau vien toks nusiteikimas rodo, kad saves nespaudziu ir liekneju mano kunui reikiamu tempu. Jausmas fantatiskas. Dar buna visokiu dienu, bet 90% jauciu, kad pagaliau as kontroliuoju savo gyvenima Netgi pabaigiau mokslus, kad galeciau kitiems padeti liekneti. Taciau galiu pasakyti, kad nera nieko vertingesnio uz mano pacios patirti ir praeita be galo ilga kelia iki siandieninio rezultato ir savijautos Dabar tik bandau viska susistemint, kad sukurti nuoseklia lieknejimo sistema, nes galvoj info oj kiek daug, taciau labai svarbu ja sugebet pateikti kitam zogui.

Sekmes lieknejant