Vyresnio vaiko žindymas

Niekas nekalba apie tai, kad vaikui nereikėjo medikų pagalbos ar kad maintindama MP tikėjausi vaiką nuo roto išgydyt. Vaikas vėmė, todėl atvažiavom į priėmimą, nes savaime aišku, kad nepasisavino organizmas jokių skysčių. Bet jau būnant ten (o buvom penkias paras) nuolatos buvo komentuojama, kad per ilgai maitinu, kad turiu nutraukt, nes ji geriau žino, negalima pasiimti iš lovytės, o jei neimu ir vaikas rėkia, tai isterikas, nes maitinu. Jeigu išvažiuoju namo, lieka tėtis porai valandų, pareina komentaras, kad "va, mama, išvažiavo, vaikas iš karto ramesnis, nes pienas išvažiavo". 1,5 metų vaiko maitinimas yra blogis, o aš kvailelė negaliu atsispirti vaiko norams, esu bevalė, todėl dar vis maitinu, o vaikas manimi manipuliuoja, aš emociškai silpna, todėl esu vargšė maitinanti vaiką, kuriam to visai nereikia, o reikia man. Ir t.t. Va apie tokią poziciją kalba. Jeigu man daktarė pasakytų vieną kartą, kad ji mano, kad MP nereikia ir ji nemaitintų vietoj manęs, tai aš priimčiau kaip jos asmeninę nuomonę ir tiesiog išsisikirtų mūsų pozicijos.Bet kai pradedamas kažkoks šantažas, kiekvienai pasikeičiančiai pamainai atvedant parodyti isteriką vaiką, kurį reikia pririšti prie lovytės arba apipilti šaltu vandeniu, kai pradeda verkt, nes kitaip aš jo visai nebesuvaldysiu greitai (primenu, kad apkalbamam vaikui tuo metu buvo 1,5 metų, ligoninėj jis gulėjo pirmą kartą), tai aš pradedu abejoti tokio specialisto sugebėjimu objektyviai įsisisavinti bet kokios srities žinias.

Laselines statomos visiems vaikams atvykusiems i ligonine, kurie vemia ar viduriuoja, niekas tu skysciu netikrina.Ir statomos su kateteriais(bent taip turetu buti),tada visai lengva judeti.
Mes irgi sirgom pora k tais virusais irgi istisai zindziau ir stebejau slapimo kieki, jei butu nors kiek maziau slapinesi buciau is kart vaziavusi i ligonine. Per telefona konsultavausi su pediatre ir likom namie, nes kaip ir jokio gydymo nera apart skysciu ir elektrolitu atstatymo, ka galima ir namie pasidaryti. Tik juokingiausia nedaro tyrimu, jei vaikas ne ligonineje
O priversti maziuka vaika gerti daug vandens beveik neimanoma, o zinda puikiai, taigi cia super privalumas...
Papildyta:

Ne, as tik dalinuosi informacija, o kiekvienas sau padeda, kaip nori ar sugeba.
Tik nelabai suprantu,kokio patarimo norejote? Ar,kad butinai pritartu jusu pasirinkimui nezindyti? Kam klausiate siame forume, jei tiek neigiamu dalyku cia izvelgiate?
As nepastebejau nei neigiamo nusiteikimo, nei smerkimo ar keiksmazodziu, kaip tik mokslu paremta informacija. Bet ir tie patys mokslininkai ar gydytojai ne del visu dalyku sutaria.

O Dieve Nu mums tokios netolerancijos patirti netęko. Užjaučiu. Bet čia manau asmeninės tos gydytojos problemos.



Mama norėjo pritarimo jos sprendimui nebežindyti. Ir aš jai jeigu atvirai , pritariu. Bet kodėl jai taip nepatinka priešinga nuomonė? Tuomet nereikėjo klausti forume.

Matai, dauguma labai ilgai maitinančių mamų tikrai turi kitokį požiūrį, nes kaip kitaip jos ilgai maitina, juk visuomenėje tai nepriimta, neįprasta.

Dėl maitink nors miršk - tas pat, manau neįmanoma ilgai maitinti ir nesusidūrti ne karto su ligom, problemom, ir jeigu neatsisakė dėl to maitinti, išsisuko, reiškia žindymas buvo svarbiau. Dėl to tokia nuostata, nuomonė kad reikia kažkaip bandyti suderinti . Paklaustum kur nors bendraamžių tėmoje, būtų kiti atsakymai

Aš asmeniškai tiesiog labai gerai žinau kai vaikas be mp neužmiega, pergyvena, ypatingai kai neužmiega nors daug įvairių būdų bandyta. Ir dar neseniai buvusi liga. Na ir man pasirodė kad tą paskutinį maitinimą reikia pasistengti palikti, pabandyti surasti kompromisą, juk jis yra įmanomas kai toks didelis vaikas žindo tik vieną kartą per dieną. Kaip jau rašiau, mokslas įrodė, kad kuo vyresnis vaikas ir kuo ilgesnis laiko tarpas tarp vaisto gerimo ir žindymo tuo mažiau poveikio turi vaistai. Info tikrai ne iš spalvotų knygučių

Tarp kitko, mane kaip žindymo konsultante šiurpina specialisto, gydytojo, dėstytojo daktaro Vingro vadovėlis apie žindymą medicinos mokslų studentams. Toks tikras mišinys visko... tiesos ir nelabai... ir ką dabar daryti?

Dėl rotoviruso. Kiek aš suprantu, jeigu paprastas virusas, tai viskas vyksta panašiai kaip gripas. Lygą reikia išgyventi ir palengvinti simptomus. Jis yra negydomas, tik sekiama, kad vaikas neprarastų skysčių bei mineralų. Kaip greitai žmogus pasveiks priklauso nuo imuniteto striprumo. Ir čia mp į naudą. Mes turėjom atvėjį kai persirgom roto visi - tada gyvenom svečiose, JAV - sirgo visi mano kaimynai, vaikai ir aš. Labiausiai sirgo dvimetė dukra - vieną naktį apvemė visas antklodės namuose. Kelių savaičių kūdikiui, kuris kartu su ja miegojo mano lovoje (svečiose, buvo labai mažai vietos) nieko nebuvo. Tai gi kartais tikrai labai praverčia tas žindymas ir tiesiogine prasme

Gerai, bandysiu paaiškinti ramiau, nes matau, kad pasiakarščiavau.

Klausdama nuomonės šioje temoje, apsisprendusi nebuvau, antraip kam klausti? Jeigu tvirtai nuspręsčiau baigti, man užtektų vienintelio žmogaus pritarimo ir palaikymo - to, kuris yra mano mylimasis ir vaikų tėvas.

Apsisprendimas nutraukti yra sunkus mums visoms, nes, kaip vienos mamos čia buvo teisingai pastebėta - tokiu būdu mes jaučiamės svarbios ir reikalingos. Ir vis dėlto - man maitinti pastaruoju metu tapo labai sunku psichologiškai. Ir dėl savų sveikatos problemų, ir dėl vyresniojo vaiko bėdų - dažnų nakvynių ligoninėje, ir dėl įprastų tokioje situacijoje socialinių apribojimų, kurie trunka jau nemažai metų. Nežinau, ar reikia čia pasakoti smulkiai, kas vyksta, bet per visus tuos metus iš viso tris kartus realiai rizikavau gyvybe - atsisakiau skubios operacijos, kitų medicininių procedūrų, kurios sunkiai suderinamos su MP, nes bijojau net įsivaizduoti, kad dėl SAVO reikmių galiu atimti tą gėrį iš savo vaikų. Tuos tris kartus man tiesiog pasisekė - kitaip to paaiškinti negaliu. Alergijos nėra vienintelė mano bėda - dar yra moteriškų bei emocinio pobūdžio problemų, kurias sukontroliuoti be vaistų yra vis sunkiau. Kalbos apie laiko tarpus tarp vaistų ir maitinimo neturi prasmės - joks save gerbiantis gydytojas neduos tokių vaistų recepto maitinančiai mamai. O problemos yra ne koks snarglys po nosim - tai sutrikimai, kurie iš esmės blogina gyvenimo kokybę.

Puikiai žinau, koks svarbus vaikui emocinis saugumas, kurį teikia MP valgymo procesas. Bet - ką gero vaikui gali su tuo MP duoti mama, kuri yra nuolat įsitempusi, pikta, nervinga, emociškai pervargusi, nerami, ir pagrindinė šios būsenos priežastis - MP sukeliami realūs ir potencialūs apribojimai?

Sumaišties įnešė mažiaus vasarą persirgta liga, agresyvus gydymas, daugybė neaiškios viena kitai prieštaraujančios informacijos apie mano ligos ir MP įtaką vaiko sveikatai.

Norėjau pasitarti.

O šioje temoje mane pasitiko krūva banalių vadovėlinių lozungų, kurie mano situacijoje skamba kaip pasityčiojimas. Raginama įdėti daugiau pastangų, pagalvoti apie vaiką, ieškoti pagalbos pas homeopatus (kurie dėl vyreniojo sūnaus sveikatos žadėjo aštuntąjį pasaulio stebuklą, bet rezultatas lygus baronkos skylei), keisti gyvenimo būdą (įdomu, ar tas, kas taip dėsto, bent įsivaizduoja, kiek apribojimų mums teikia to paties vyresnėlio problemos), ieškoti kitokių abstrakčių išeičių, aiškinama, kad žindymas nesekina, kad viskas įmanoma ir t.t. Tarsi pati su savo patirtimi viso to nežinočiau. Žinau ne tik visas tas gražias deklaracijas, bet ir kiekvienos jų realią kainą.

Ir dar - ta šmeižto kampanija prieš medikus Užjaučiu Vandene - turėjo būti labai bjauru. Bet iš savos turtingos patirties bendraujant su medikais supratau keletą reikšmingų tiesų. Visų pirma - visur yra visokių žmonių. Ir tai, kad kelios nukvakusios moterėlės šitaip elgiasi, anaiptol nerodo, kad visi medikai yra niekam tikę ir nieko nenutuokia apie žindymo naudą. Taip, problemų yra, ir nemažų - ir pati šioje temoje porą kartų guodžiausi, kai susidūriau su juoda tokio pobūdžio nekompetencija. Ką pastebiu - daugelis gydytojų į šį reiškinį dabar jau reaguoja normaliai ir nebepriima kaip sensacijos. Ir apskritai - visuomenės tolerancija tokiam reiškiniui, kaip ilgalaikis žindymas, labai iš lėto didėja, ir šis procesas didele dalimi priklauso ir nuo mūsų - ilgai maitinančių mamų. Radikalumas, kategoriškumas, fanatizmas, polinkis į kraštutinumus, nenoras girdėti kitokių argumentų visada atstumia. O šių reiškinių mūsų tarpe, kad ir kaip nemalonu tai pripažinti, yra daug. Taigi didele dalimi pačios save diskredituojame.

O gydytojų yra įvairių. Štai vieno iš paskutinių gulėjimų ligoninėje su sūnumi patirtis. Palatos kaimynas - dvejų metų berniukas, žinduklis. Atėjo į palatą gydytoja jo apžiūrėti, klausinėjosi mamos apie vaiko mitybą. Ji užsiminė, kad vaikas valgo MP. "O, kaip ilgai maitinate, jūs šaunuolė! Teisingai darote, nors ir mažai kas tiek laiko ištveria" - taip atsakė gydytoja. Mano pačios ginekologė labai skatina ilgai maitinti, sako, kad tai naudinga ir vaikui, ir mamai. O abi gydytojos - vyresnio amžiaus, mokslus akivaizdžiai baigusios sovietmečiu. Va ir kitokie pavyzdžiai.

Ir tik nuo mūsų priklauso, ar nešiosimės nuoskaudas - sielos šiukšles - dėl keletos nevykusių įžeidimų, ar atsiversime naujoms patirtims.

Grįžtant prie temos - apsisprendžiau vistik iš lėto ir švelniai judėti link MP nutraukimo. Juolab, kad pavasarį galvojame kartu su vyresnėliu išleisti pusei dienos į darželį - geriau pokyčius į vaiko gyvenimą įnešti po vieną. Vaiko imunitetą galima stiprinti įvairiai, ir tai, be abejo, jau darome - vitaminai, žuvų taukai. Reikės gal į baseiną pavaikščioti. O štai aš susitvarkyti gyvenimą ir nekokią emocinę būklę galiu dabar galiu tik pasirūpindama savo sveikata ir emociniu poilsiu - sąlyginu nepriklausomumu nuo vaiko. Ir tai tikrai nereiškia, kad žindymas man nebuvo svarbu - antraip nebūčiau tiek ištvėrusi ir taip sunkiai priėmusi sprendimo.

M.A.M.A, manau tikrai per jautriai sureagavote.

Išsakysiu ir aš savo nuomonę. Pagal PSO sveikus vaikus rekomenduojama žindyti iki 2 metų ir ilgiau, o sergančius iki 3 metų ir ilgiau. Jūsų vaikui jau 2,7 metų. Kaip sakėt augo labai sveikas iki šios vasaros, o dabar ligoniukas palikęs. Tai pradžioj tiko pirmoji PSO rekomendacija, o dabar labiau tiktų antroji, maitinti iki 3 metų.
Emociškai pervargusi mama, savo emocijas perduoda vaikui.
Kiekviena mama jaučia kas geriausia jos vaikui. Tokiu atveju geriau klausyti savo širdies balso.

Mes irgi esam gulėję ligoninėj porą kartų, tai gydytojos buvo tik už maitinimą. Ir džiaugėsi, kad taip vaikutis geriau sveiksta. Net kai buvo jau virš 2 metukų.
O tarkim mano ginekologė, kai vaikui suėjo metukai, pasakė, kad vietoj pieno bėga vanduo, ir geriau nebemaitinti.
O odos gydytoja yra pasakius, kad reišutų reikia nevalgyti, nes jie dažni alergenai. Nors mes iš šeimos nei vienas jiems nesam alergiškas. Aš turiu stiprią alergiją rugiams, kuri labai retai pasitaiko. O kviečiai puikiai tinka. Nors dauguma gydytojų rekomenduotų atvirkščiai. Gydytojai daug ką bando pritaikyti pagal "vieną kurpalį". Tačiau kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam.
O gydytojų tikrai yra visokių. Tikriausiai kaip ir visose profesijose. Yra asų, dirbančių iš pašaukimo, o yra tokių kurie tiesiog nemėgsta savo darbo. Gal baigė dėl to, kad buvo populiari specialybė, gal dėl to, kad tėvai norėjo ir kt. priežąsčių.

M.A.M.A., Jūs jautriai sureagavote, nes šis klausimas dabar Jums ir yra jautrus. Tiesiog diskutuodama čia vienaip ar kitaip, atsakote į savo klausimus pati sau. Taip ir turi būti.
Mano patirtis, kurią papasakojau ne vienintelė patirtis su medikais ir tikrai buvo įvairiai. Tiesiog čia papasakojau būtent šitą, nes apie tai kalbėjome. Yra ir tolerancijos, ir netolerancijos, visko yra, o aš turiu savo nuomonę. Taip tai daktarei ir pasakiau, tik ne iš karto, nes nemėgstu šokti į akis, o praėjus penkioms paroms, pasirašiau ir išsivežiau vaiką namo, nes jis jau neviduriavo ir nevėmė, ir tikrai nervinosi laikomas lovytėje ar ant rankų, o ne lakstydamas ir žaisdamas, kas jo amžiuje yra labai normalu.
Fanatizmas žindymo klausimu, manau, dažnai yra primetamas. Jeigu aš kalbu apie žindymą ir vyksta kokia nors diskusija ta tema, natūralu, kad išdėstau savo požiūrį ir argumentus. Juk nepuolu iš oro prie kažkokios mamos, įrodinėdama jai kad privalo žindyti, nes tai toks gėris, toks gėris... O dažnai tie argumentai tiesiog neišgirstami, priskiriami prie stereotipų, numojant ranka - ai, ko čia jos klausysi - fanatikė. Nu, jei kas nori, tegul galvoja, lai...
Dėl to, kada nutraukti, kada baigti žindyti, tai aš iš viso jokių argumentų nedėstau ir nedėlioju pliusų ar minusų. Vadovaujuosi savo jausmais, vaiko pajautimu. Kai ateis laikas mažinti ar nutraukti, aš pajausiu ir žinosiu.

Visokių tų daktarių yra.Kai kurioms gali užkliūti, kad vaikas kartu su mama guli. Atsimenu, su vyresnėliu, kai jam tada buvo apie 1,5 metų gulėjau ligoninėje dėl žarnyno infekcijos (tikriausiai nuo vyro užsikrėtė). Jis jau buvo nežindomas. Tačiau buvo neramus, vis prilipęs prie manęs, dienos metu tik prie manęs miegojo, naktį taip pat. Atsimenu, dieną atėjo daktarė ir pamatė prie manęs miegantį, pareiškė, kad labai negerai, vaikas turi miegoti savo lovytėje, su mama gulėti negalima. Tada mes ilgai neužsilaikėm, gal 3 paras.

Mūsų pirmoji pediatrė, sužinojusi, kad kartu miegam, visa savo povyza parodė, kaip labai ji prieš Sakė, nepradės moralizuoti, bet ojojoj kaip blogai mes darom Tai paskui ta tema kukliai nutylėdavau... Na bet dėl žindymo nė pypt nebuvo, nors vaikas augo kosminiais tempais, bet ji tik sakydavo - jei valgo mp, vadinasi, viskas gerai.

Džyyzus kaip pasakytų mano draugas amerikonas tai jau tikrai baisuoklė. Bet aš jau būčiau netylėjus-mes gulėjom voiso 4 paras, ir kadangi nieko nesugebėjo per tą laiką apart smecta duot ir dar tyrimus sugadino (vasara, studenčiokai ir tt) tai pasakiau naglai ***** važiuoju namo ir pasiuskit jei taip, žodžiu po parašu išvykom. Reanimacijoj tai super kolektyvas (čia ta Kauno Infekcinė žymioji) bet va po to papuolėm tai Bet dėl visa kita tai MAMA super teisi... ir aš jai labai pritariu. O maitinimas, jei jau nebemalonus abiem pusėm, manau reiktų nutraukti. Aš nežinau tiesa pati kaip daryčiau, jaučiu gal dar bandyčiau kažkiek laiko nutraukt pienuko ir duot taip, iš puodelio gerti, na matot man kartais taip nemaloniai patąso kad net skauda, didelė jau judri pana mano. Bet ateis laikas pasidalinsiu patirtim o kol kas liekam prie tų 2 maitinimų.
Apie gulėjimus kartu ir atslkirai, tai jei ligoninė infekcinė manau logiška reikalauti atskiro gulėjimo, nesiginčiju. Aš nedrįsčiau vien dėl to kad manoji be galo judri ir ne kartą iš mano lovos išlėkė o jau ligoninėj iš tų aukštų-tiesiog bijočiau kad nespėsiu sugaut jei kristų.
O dėl maitinimo trukmės-tai aš bent jau savo aplinkoj nemačiau spaudimo nemaitint o kišt mišinį ir tt, mano gydytojos abi (šeimos ir G) taip pat visada gyrė ir skatino, tuo tarpu tie ir tos kas UŽ žindymą, nu atleiskit baisiau negu baisu... gal čia tik man nepasisekė, užsiroviau tik ant fanatikų.... Bet matosi kad kai kas tiki aklai viena knyga ir daugiau nieko nemato ir negirdi, nesvarbu kad tema apie žindymą bet jis ne vien rožėm klotas ir ne visada bendri patarimai padeda. Todėl aš dalinuosi savo patirtim - nes būtent SM esu atradus daug pagalbos ir paramos ir jau vien žinojimas kad nesi vienas toks turintis bėdą padeda nusiramint ir ieškot išeities. Mano nuomone, viską reikia daryti su galva, o ne taip kad tas ir tas tik blogai tas ir anas tik gerai.

Mano vaikui 1m 1mėn, dar maitinu ir planuoju maitinti, bet mane tiesiog stebina fanatiškas "PSO rekomenduoja maitinti iki 2m" vaikymasis. Kiekviena mama, kiekvienas vaikas - individualūs. Būtent PSO "rekomenduoja", tai yra tik rekomendacija, o ne vaistas nuo visų ligų.

Pernai laidojom močiūtę, cerkvėje kitoje patalpoje buvo pašarvota jauna moteris. Kadangi per naktį sėdėjom prie močiūtės karsto, o tos moters artimieji prie jos, tai teko pabendrauti. Taigi: moteris mirė palikusi 3 vaikus, iš kurių vienas 4mėn kūdikis. Priežastis - nes nenorėjo gerti antibiotikų, kadangi žindė. Infekcija komplikavosi kraujo užsikrėtimu ir širdies nepakankamumu, kai kreipėsi į gydytojus buvo per vėlu, jos išgelbėti nepavyko Klausimas kas būtų buvę geriau: maitinti mišinuku ir auginti vaikus ir džiaugtis gyvenimu ar palikti juos našlaičiais su tuo pačiu mišinuku?

Mano nuomonė: jei moteris sveika, žvali, žindimas jai teikia džiaugsmą - gali maitinti kad ir iki pilnametystės. Bet jei žindimas sukelia/komplikuoja sveikatos problemas - vienareikšmiškai žindymą reikia nutraukti. Pienas yra maistas ir jau tegul geriau vaikas valgo mišinuką, bet turi sveiką ir gyvą mama. O ryšis ir kontaktas priklauso ne tik nuo žindimo. Vaiko priglaudimas, apkabinimas, pasupavimas, nešiojimas, pabučiavimas - visą tai yra ryšis ir meilė. Taigi dėl meilės savo vaikams būkim visų pirma adekvačios ir drąsios (tiek norint ilgai žindyti, tiek norint nutraukti žindymą).