Na oficialiai skyrėmės tai tik kartą

o taip visi svarstymai tai buvo mano čia. Jis tai niekada taip nekalbėdavo. Vat taip aš vėl galvoju ,gal kaip susitiksiu vėl purtysiuosi ir rėksiu nenoriu. Reikia būtinai susitikti. Ir tiesa ,kad reikia mokėti su tuo atstumu kovoti ,bet laaabai sunku

Na jis visada sako myliu tave ir visada mylėsiu. Aš tada patyliu. Nežinau ką sakyti. Nenoriu nei meluoti nei gluminti jo. Aš pati nesuprantu ko noriu. Aš žinau ,kad man labai sunku ,kad man šeima jeigu nepritartų ,tada aš dėl šeimos aukočiau meilę.

Bet dabar kažkaip ir šeima apsiraminus ir man lengviau pasidarė. Ir tada nejaučiu įtampos ,spaudimo kad skirtumėmės ,tada sakau noriu būti kartu. Nežinau dieną noriu ,dieną ne,. Bet faktas ,kad be bendravimo jo nebegaliu.
Tik niekada neabejojau ,kad kaip žmogų aš jį labai myliu.