Ačiū
Pasidalinsiu ką pati radau
Žmogus pražygiavo ir per dykųmą, ir per džiungles, jo pėdsakų rasime ir Arkties ledynuose, ir tolimiausiose Ramiojo vandenyno salelėse.
Kiekvienas žmogaus pagamintas daiktas yra pakeista gamtos dalelė, kuri vienokia ar kitokia forma vėl grįžta į žemę ir ją veikia.
Dabar jau visi kalbame apie ekologines problemas, esamas tragedijas ir būsimą grėsmą, kurią sukeliame mes, žmonės.
Viena po kitos nyksta augalų ir gyvūnų rūšys, šyla klimatas, dažnėja žemės drebėjimai, kyla vis daugiau potvynių ir uraganų.
Tik pakeitę supratimą apie gamtą ir santykį su ja, galėsime mokytis gyventi neteršdami, negriaudami aplinkos ir nenuodydami savęs.
Galbūt, kai suprasime savo gyvenimą įtakojančius ypatumus, išmoksime ir visų mūsų bendriems namams Žemei būti atidesni?
Juk kas naudinga mums, naudinga ir jai, o kas kenkia mums, neišvengiamai kenkia ir Žemei.. Ir viskas priklauso tik nuo mūsų pačių..
Miške pavasaris... Sėdžiu ant kelmelio, dairausi aplinkui, o širdį užliūliuoja, užlieja neapsakoma palaima. Čia, žiūrėk, žiedelis jau sprogsta, ten mėlynuoja baltuoja, dar toliau rausva dėmelė, tarsi akvarelėje lygiai teptuku nutepta...
Atsisuku bitutė darbuojasi, iš žiedelio nektarą geria. Skruzdėlytė bėga, vis nenuilsdama, vis skubėdama...
Įsiklausau: o garsų jūra... Paukšteliai vienas per kitą gražiau gieda. Čia lakštingala, ten volungė, - visų nė neišskirsi. Staiga balsai balseliai tarsi nutyla, pasigirsta skardus gegutės kukavimas...
Pušys ošia ir svyruoja, prisiglausdamos viena prie kitos, tai vėl atsitraukdamos. Įlomėlėje paslaptingai apsigaubusios tamsiai žaliu rūbu stūkso kelios eglės.
Šilas groja miško simfoniją...
Nusileidžiu miške nuo kalnelio... Iš kur šitas grožis?
Pašlaitėje upeliukas, toks mažytis skaidrus, - čiurlena, krykštauja tarsi kūdikėlis...
Smiltelės baltos, akmenėlius ant dugno gali suskaičiuoti...
Žiūriu ir negaliu atsigėrėti, kaip jis čia toks švarus, žmogaus nesuterštas, nesubjaurotas, neišniekintas...
Miškas moka saugoti paslaptį...
Tyla... Aplinkui stūkso negyvi medžiai, į viršų stiebiasi apanglėjusios šakos tarsi rankos... Pūsteli vėjas, pabarsto pelenus. Čia nežydi gėlė kaip įprasta akiai pavasarį,neskuba darbštuolė skruzdelytė...
Apsidairau, aplinkui viliuosi pamatyti bent menkiausią gyvybės žymę...
Visur pilka, juoda; kūnu nubėga šiurpulys, o širdį gniaužia rauda, - žmogau, kam uždegei mišką!..
Šimtametės pušys ošia raudą
šimtmečių maldoj sustingę lūpos...
Ašaros sakų varvekliais verkia
Kai negailestingai mišką kerta...
Šimtmečiais brandintą stiebą
Suverčia krūvonlyg nieką,
Galingais traktoriais užsikabina,
Riaumoja, velka ir nežino
Kaip šimtametę širdį skauda...
Išdrasko, sutrypia kas gyva
Užverčia šimtmečiais rašytą
Miško knygą...