
Aš ir visuomet už šeimos išsaugojimą, bet ne už jos išsaugojimą bet kokia kaina, paminant savo laimę. Ar jūs jaučiatės turinti tvirtą užnugarį, vyrą šalia? Ar vaikai gali džiaugtis nuolat gulinčiu tėvu? Aš čia nelabai matau šeimos, šeima jūs tik popieriuose. Iš to, ką parašėte vyras turi ir kitų pačiučių, neitin tą ir slepia, jei nežiūrint naiviai. Bjauriausia, kad neatsakingai žiūri į svetimas ir tempia venerines ligas namo.
Kol dar esate jauna, kol turite daugiau galimybių dar sutikti kitą mylimą žmogų, pagalvokite, ar jums tikrai reikia tokios vadinamos šeimos. Galbūt ir vyras susipras, pagulės kelis mėnesius vienas ir supras, ko jis pats nori šiame gyvenime.
Ši istorija man primena mano senelių šeimą. Apie mirusius kalbėti negražiai negalima, bet buvo kaip buvo. Mano senelis po vestuvių pradėjo išgėrinėti, negrįžinėti namo naktimis, vėliau mėnesiais. Močiutė viena augino vaikus, vargo, nesiskyrė, nes "vaikams reikalingas tėvas". Tėvo, kuris jais neužsiėminėjo, mažai buvo namuose ir šiaip ne kokį pavyzdį rodė. Aišku, į senatvę batareikos nusilpo, atėjo laikas, kai kitų jau nebereikėjo, nes tiesiog žmogus paseno. Aš tokio pasiaukojimo dėl "šeimos" nesuprantu