QUOTE(juta2007 @ 2012 12 06, 00:54)
Mergaitės, eikit,,lankykit, bendraukit - randai ir tuštuma širdelėse atsiranda nuo abejingumo. Sutinku, kad nuvykus pirmą kartą ašaros pliaupia upeliais..O įsivaizduojat, kaip jiems sunku. Mes juk stipresnės už juos :

Nors, gal ir atvirkščiai, jie labiau gyvenimo užgrūdinti...
Negalima tik nueiti ir aplankyti. Tai yra žingsnis, įsipareigojimas, kurį privalėčiau atlikti nuolatos. Juk skaitėte Mažąjį princą? Kai ką nors prisijaukini, tampi už jį atsakingas. Taigi- tai yra labai irmtas žingsnis, kurį labai sunku žengti, nes suprantu, kad pradėjusi, mesti nebegalėsiu. Čia ne kokis šokių būrelis ar sporto klubo lankymas. Ten-likimai. Ir jei tapsiu jų dalimi, turėsiu eiti iki pabaigos. Taigi- ar pajėgsiu???
Aš matyt, dar nesubrendau tokiam žingsniui, nes bijau įskaudinti, bijau, kad negalėsiu...visad save graužiu, kad per darbus savo vaikams mažai laiko skiriu.. Žinau vieną senutę užsienietę, kuri turi pareigas: eina į kūdikių namus nešioti mažylių. (nes ypač kūdikiams labai reikia šilto glėbio). Žaviuosi ja ir galvoju- gal ir aš senatvėje jau turėsiu TIEK drąsos ir stiprybės žvelgti į tokius vaikus ne su ašaromis, savi ištižimu, , o su meile ir ramybe, pasitikėdama savimi.
QUOTE(Lince M @ 2012 12 06, 10:42)
nieko dar neturiu normaliai, šią savaitę akcijos žaislams, tai mazgė namie apsisnargliavus, su ja jau negaliu važiuot, per daug supranta

o prie viso to dar ir mašiną vakar į servisą pridaviau

žodž, tokios "naujienos" pas mus

o šiaip gyvenam gerai ir faktiškai ištisiniu laukimu - laukiam kalėdų, tėtuko grįžtančio, paskui naujo šeimos nario...
Aš tai dar rugsėjį supirkau dovanas ir net supakavau. Liko tik kelios. Baigsiu šį savaitgalį.