| QUOTE (artev @ 2004 07 22, 16:16) |
| (...) matau aiskiai issiskiriancia grupe zmoniu, kurie pastoviai saukia: Nieksas jis kiaule, gyvulys, spirk ji lauk (...) Vat statyciau didele pinigu suma uz tai, jog tos, kurios cia patarineja skirtis ir spirti savo vyra lauk kaip suni, pacios taip nepadarytu. Esu uztikrinta 99%, jog laimeciau! |
voooooo
blin, iš kur toks gyvenimo pažinimas ? Aš irgi ne kartą panašiai maniau, bet kažkaip nesuformulavau minties.
Nors apskritai gaila, kad tokie dalykai gaunasi. Liūdna, kuomet kažkam šalia liūdna, skaudu, kuomet kažkam šalia skauda. Patikėkite, nesu kokis nors gyvulys beširdis, kad džiaugtis svetimos šeimos nelaimėmis. Tai kas vyksta - tikrai blogai, bet jei jauti, kad žmogus - konkrečiai kalbėsiu apie Žvirbliuką - yra neblogas, jeigu jisai jausmų dar visai nenuvalkiojo - jisai nėra beviltiškas. Galbūt kažkuriuo momentu jisai pasijuto vienišas ir po ranka (ar po pimpalu - nesigilinsim į tai) pasitaikė toji... Tai va. O gal ir jai reikėjo to paties?
Kas tada ? Žinoma, kenčia trečioji pusė - vargšė Žvirbliukė ir jos mažasai paukštukas, kuris dar nė trupučio nesuvokia, kad tėvelis gali išlėkt iš lizdo.Ar blogai daro Žvirbliukas? Žinoma. Negeras jisai. Bet jei žmogus pasimetė pats jausmuose, nebūtina trankyti durimis - reikia atsisėsti, susivokti, pasvarstyti. Tos, kurios pilsto į liepsną žibalą - pasakysiu atvirai - linki tikrai ne paties geriausio, bet matyt joms labai įdomu kas ten toliau bus. Atrakcija savotiška. "Nepasiduok, nenusileisk, mušk jį " - prisiminkite pradinukų berniukų muštynes, kuomet du kvailiukai pliekdavosi, o penkiasdešimt iš šalies vėpsodami džiaugėsi. Juk niekas stebėtojų neapkaltins
Neberašyk, Žvirbliuke.... gero patarimo čia neišgirsi. Geriau pabandyk viską išsiaiškint su kuo jisai ir kaip, o kai viskas bus gerai parašyk žinutę: TĖVELIS PALAIDŪNAS SUGRĮŽO IR ŽVIRBLIŲ ŠEIMYNAI NEBAISŪS JOKIE MARGAPLUNKSNIAI VANAGAI
Sėkmės jums...ir išminties
| QUOTE (voveriukas36 @ 2004 07 22, 15:33) |
| voooooo blin, iš kur toks gyvenimo pažinimas ? Aš irgi ne kartą panašiai maniau, bet kažkaip nesuformulavau minties. |
O aš nebūčiau tokia garantuota ir dar tiek daug procentų
Visai neseniai viena tokia, kuri urzgė, visgi savo pisuoklį išspyrė...nepabijojo likti viena su trim vaikais. Aišku reikėjo, kad vaikai pradėtų prašyt, kad mama skirtųsi, nebesižemintų... 
Nenorėčiau, kad mano užaugus dukra sakytų, jog visą gyvenimą tebuvau šiukšlė po vyro kojom... Gyvent reik taip, kad nebūtų gėda prieš savo vaikus
Tu teisi. "Ant karstuju" tokie dalykai nesprendziami ir kitas zmogus nepasakys kas butu geriau, tik gali issakyti savo poziuri. Ir gyvent, ir sprest vistiek teks paciam, kad ir kas ka rasytu.
Nebutina gi visus "patarimus" imt i galva ar pult jais naudotis, kita karta reikia tiesiog issikalbet (parasyt siuo atveju), pasiguost, kad tas akmenelis ant sirdies uzvirtes palengvetu
Nebutina gi visus "patarimus" imt i galva ar pult jais naudotis, kita karta reikia tiesiog issikalbet (parasyt siuo atveju), pasiguost, kad tas akmenelis ant sirdies uzvirtes palengvetu
| QUOTE (vobla @ 2004 07 22, 18:05) |
| Kaip manai, kiek truks kol tavo mergytės pradės to tavo žmonos prašyti? Vaikai šiais laikais gudrūs, greit auga... |
Spakucha, mama, nesiputok
Jeigu Tau nenusisekė gyvenimas, nebūtina dramatizuoti visko aplink, na dydvyrė esi - išvijai savo diedą - mėgaukis tuom
Bet ar manai, kad jisai dėl to labai pergyvena? Jei mane išvytų, manai verkčiau dėl to ? Ach, jei aš dar kada nors sugebėčiau dėl ko nors pergyventi ......
Joooo.... Cia matyti, kad tenka prieiti prie isvados apie vertybiu konflikta.
Norejau paklausti Gammos: sakai perzengei save, atleidai, "uzmirsai" ir dabar esi laiminga laukdamasi kudikio su juo... Kaltini save, savo gedula, del vyro isdavystes... O kaip su tarpusavio pasitikejimu dabar???? Ar esi tikra, jog ir dziaugsme ir varge vis dar gali "atsiremti" i savo vyra??? Ka darysi kai gims vaikas, kai nemigo naktys, zombiskas gyvenimo tempas ir sumazejes procentas demesio, kuri gali skirti vyro (kaip beje ir savo) poreikiams taps ne tik kasdienybe, bet kartkartemis netgi artes prie absoliutaus nulio??? As isvis negaliu suprasti, kaip netekimo skausmas ir gedulas gali atitolinti vyra nuo zmonos (ta prasme, as irgi jau praejau pro tai, bet mano patirtis diametraliai priesinga, ...)?
Ne, as nesu idealiste, nesu ideali pati ir neturiu idealaus vyro... as 100% sutinku, kad kiekvienas gali suklysti ir isties, viena karta galima atleisti labai daug, bet jei taves nebegerbia, jei prisika tau i siela, jei isprievartauja tavo jausmus ... kaip galima tai "uzmirsti"??? Galu gale "pagundu" tenka ne tik vyrams, ir is savo patirties galiu pasakyti, kad instinktus pazaboti ne taip jau ir sunku... Kur kas sunkiau pulti taip zemai, kad isduotum pasitikejima zmogaus su kuriuo perejei ugni ir vandeni... Nejaugi as esu paskutine is tu dinozauru kuriems vien mintis, kad noreciau kito vyro sukelia pasislykstejimo savim reakcija tarsi savo kune buciau aptikus gangrenuojancia voti... Nejaugi siais laikais nebera vyru gebanciu mus myleti visokias: grazias ir nelabai, su visais musu PMS'ais, zilstanciais plaukais, atsirandanciom raukslelem ir amzinai tykanciu celiulitu??? Nejaugi mano tevu karta paskutiniai, kurie sugebejo ranka rankon pereiti gyvenima iki pat mirties??? Jei mes galim myleti savo vyrus visokius, argi taip jau antgamtiska reikalauti, kad ir jie myletu mus tokias, kokios mes esam???
O Dianuskai isvis neturiu ka pasakyti.... Ka galima patarti zmogui, kuris turi visas galimybes gyventi pilnaverti gyvenima, bet savanoriskai pasirenka mazgotes, i kuria valomas neminetinas instrumentas po to, kai juo pasinaudojo kita, padeti.... Kuri leidzia su savimi sitaip elgtis del "...puikaus remonto ir puikiu baldu..."
Noris tik tiketis, kad guledama mirties patale ir pazvelgusi i savo gyvenima atgal vis dar galesi pasidziaugti tais baldais...
Norejau paklausti Gammos: sakai perzengei save, atleidai, "uzmirsai" ir dabar esi laiminga laukdamasi kudikio su juo... Kaltini save, savo gedula, del vyro isdavystes... O kaip su tarpusavio pasitikejimu dabar???? Ar esi tikra, jog ir dziaugsme ir varge vis dar gali "atsiremti" i savo vyra??? Ka darysi kai gims vaikas, kai nemigo naktys, zombiskas gyvenimo tempas ir sumazejes procentas demesio, kuri gali skirti vyro (kaip beje ir savo) poreikiams taps ne tik kasdienybe, bet kartkartemis netgi artes prie absoliutaus nulio??? As isvis negaliu suprasti, kaip netekimo skausmas ir gedulas gali atitolinti vyra nuo zmonos (ta prasme, as irgi jau praejau pro tai, bet mano patirtis diametraliai priesinga, ...)?
Ne, as nesu idealiste, nesu ideali pati ir neturiu idealaus vyro... as 100% sutinku, kad kiekvienas gali suklysti ir isties, viena karta galima atleisti labai daug, bet jei taves nebegerbia, jei prisika tau i siela, jei isprievartauja tavo jausmus ... kaip galima tai "uzmirsti"??? Galu gale "pagundu" tenka ne tik vyrams, ir is savo patirties galiu pasakyti, kad instinktus pazaboti ne taip jau ir sunku... Kur kas sunkiau pulti taip zemai, kad isduotum pasitikejima zmogaus su kuriuo perejei ugni ir vandeni... Nejaugi as esu paskutine is tu dinozauru kuriems vien mintis, kad noreciau kito vyro sukelia pasislykstejimo savim reakcija tarsi savo kune buciau aptikus gangrenuojancia voti... Nejaugi siais laikais nebera vyru gebanciu mus myleti visokias: grazias ir nelabai, su visais musu PMS'ais, zilstanciais plaukais, atsirandanciom raukslelem ir amzinai tykanciu celiulitu??? Nejaugi mano tevu karta paskutiniai, kurie sugebejo ranka rankon pereiti gyvenima iki pat mirties??? Jei mes galim myleti savo vyrus visokius, argi taip jau antgamtiska reikalauti, kad ir jie myletu mus tokias, kokios mes esam???
O Dianuskai isvis neturiu ka pasakyti.... Ka galima patarti zmogui, kuris turi visas galimybes gyventi pilnaverti gyvenima, bet savanoriskai pasirenka mazgotes, i kuria valomas neminetinas instrumentas po to, kai juo pasinaudojo kita, padeti.... Kuri leidzia su savimi sitaip elgtis del "...puikaus remonto ir puikiu baldu..."
Noris tik tiketis, kad guledama mirties patale ir pazvelgusi i savo gyvenima atgal vis dar galesi pasidziaugti tais baldais...
| QUOTE (voveriukas36 @ 2004 07 22, 18:02) |
| Būtent, bet čia vyrauja radikalūs patarimai - "vyk jį lauk" ir pan. |
O kazi, ne pirma tokia mintis kyla suzinojus apie isdavyste? Kai as suzinojau apie saviskio "zygius" tikrai norejau ji isvyt, iskaudint, primust... daug ka blogo. Pripazystu, esu "degtukas". Kol su manim pacia taip neatsitiko, maniau, kad suzinojus, jog kazkas "man kvepuoja i nugara" spirsiu ji velniop.
Gerai, kad mano brangusis atsirado namuose (buvo komandiruotej) po poros dienu, buvau pakankamai prisinervinus, issizliumbus, prigailejus saves ir viska 100 kartu apsvarscius.
Jei nemyli - tada taip, gali isvyt. O jei myli... juk tikiesi, kad sakys - suklydau, atleisk, daugiau taip nebus ir t.t. Juk is tiesu dauguma moteru tikisi, kad "palaidunas" vistiek grys, atgailaus ir pasitaisys ir myles ja taip, kaip nori ji. As neisimtis. Nesu visiskai kvaila ar naivi ir nemanau, kad tikrai tikrai nebusiu daugiau apgaudinejama (bet galbut nesuzinosiu ir manes tai nezeis ar dar kazkas). Bus matyt. Tiesiog tada nenorejau prisiimt atsakomybes nuspresdama viena uz abu, kas bus su mumis toliau ir paskui gailetis, kad galbut pasikarsciavau... Ir dar sulaike meile
Uzsigrudinau kazkiek. Bet tvirtai zinau, kad antro susitaikymo nebebutu. Manau, jei nori, ir tiki, kad verta, galima atleist karta... O jei tai kartojasi, kam buti skuduru. Tai jau butu, mano manymu, pasityciojimas is kazkada buvusio brangaus zmogaus.
| QUOTE (voveriukas36 @ 2004 07 22, 16:15) |
| Spakucha, mama, nesiputok Jeigu Tau nenusisekė gyvenimas, nebūtina dramatizuoti visko aplink, na dydvyrė esi - išvijai savo diedą - mėgaukis tuom Bet ar manai, kad jisai dėl to labai pergyvena? Jei mane išvytų, manai verkčiau dėl to ? Ach, jei aš dar kada nors sugebėčiau dėl ko nors pergyventi ...... |
Kažką ne taip supratai- mano diedas dar veitoj. Kolkas viskas čiki- sonkauliukų ant grotelių užmečiau- alaus tikiuos pats aparsineš. Neatidžiai skaitei
Sakai tikrai nepergyventum, jei tavo vaikas (dėl tėvo pahodų) verktų kruvinom ašarom ar bandytų žudytis? Tada tu didvyris, arba tiesiog "geras" tėvas
| QUOTE (Foxenas @ 2004 07 22, 18:25) |
| (...) Ka galima patarti zmogui, kuris turi visas galimybes gyventi pilnaverti gyvenima, bet savanoriskai pasirenka mazgotes, i kuria valomas neminetinas instrumentas po to, kai juo pasinaudojo kita, padeti.... Kuri leidzia su savimi sitaip elgtis del "...puikaus remonto ir puikiu baldu..." (..) |
Foxenas, puikiai spaudai klavišus, nors kai kurioms tavo išsakytoms nuostatoms nepritariu, bet pripažįstu: rašai tikrai puikiai. Apskritai, ar čia buvo kalbama apie visus tuos neminėtinus daiktus ir santykius? Gal žvirbliukas jos kūniškai nemyli - gal abu skaisčiai laiką leidžia?
Pvz. mano geriausia dabartinė draugė, su kuria bendraujame jau >4m. - mes niekad nesame buvę intymūs. Pasibučiavom, bet ne daugiau. Visokių paradoksų juk būna pasaulyje......Baldai...puikus remonatas.....žinoma tai smulkmena, bet kaip kartais pasigendama tų "smulkmenų" ?
