
Suzinojau si sestadieni, kad jis iternetinis berniukas" apsiskelbes, kad iesko meiluziu, daves savo koordinates ir t.t.
Jau trecia diena, kai gime mano mazoji, jis dulkinosi su kita...o po to dekojo uz nepamirstamas akimirkas, klause ar jai patiko, gyre, kad ji puiki meiluze, apie kuria svajojo visa laika...
Skaudu apie tai kalbeti, bet as taip pat nezinau, koki kelia pasirinkti- gyventi del vaiko, atleisti ar skirtis.
Zinau tik viena- kad tokios "dvaneles"vaiko gimimo proga niekada nesitikejau. Ir nelinkeciau savo pikciausiam priesui to isgyventi...
Dabar jauciuosi visiskai sutrypta, pazeminta kaip kokia siuksle. Vienintelis dalykas, del kurio dar yra mazyte viltis siame slyksciame gyvenime- tai mano mazoji dukryte.