Teko matyti net kelias panasias situacijas, nes dirbau vyriskam kolektyve.
Gal tu paklausk savo vyro kaip jis tave myli. Ir jei myli, tai kaip galejo pamilti dar kazka? Nes as, kaip ir Vobla, simta kartu girdejau is vyru, kad zmona myli... tik kaip savo vaiku motina
Ir dar. Sakai, kad kai jis sako, kad iseina, atrodo padarytum viska, kad neiseitu: pamintum isdiduma etc. Ar tau neatrodo, kad jis jau apsisprende

Ir tik tavo reakcija: asaros, isterija ir pan. Ji sulaiko, nes jis nenori taves skaudinti. Bet, kad ir kaip skaudu butu tai pripazinti, jis nori iseiti
Zinai ka as daryciau tavo vietoje? Paleisciau ji. Pasitengciau jo akivaizdoje buti rami ir RAMIAI jam pasakyti :"aciu uz kartu pragyventus metus ir uz grazias akimirkas, kurios buvo". Visgi vyrai irgi zmones (o ne musu nuosavybes), kurie turi savo jausmus ir taip pat kaip ir mes nori buti laimingi
Nes turiu vien gera pazistama, kuris yra ir mano vyro draugas.Pries 10 metu jo seimoje buvo labai panasi situacija, tik meiluze nuo jo pagimde

, o bendras vaikas su zmona jau buvo didesnis (apie 8 metu). Jis liko su zmona. Tiksliau buvo isejs ir vel grizo. Ir gyvena jau daugiau kaip desimt metu du svetimi, nelaimingi zmones. Ir abu galvoja, kad nereikejo jam tada sugrizti...