Sveikos,
noriu pasidalinti su jumis savo istorija. Pasisakau prieš abortus, tačiau niekada nieko neteisiu. Kiekvienas eina savo keliu.
Nedariau aborto, nors man nėštumas ir gimdymas yra kontraindikuotini - kitaip tariant- pavojingi gyvybei. Tada, prieš beveik 14 metų, tikrai būčiau gimdžiusi. Kai sužinojau, kad laukiuosi, prašiau artimųjų, kad mylėtų mano vaiką, jei išeičiau. Mama verkė ir prašė eit daryti "valymą"... Vyras laikė už rankos. Labai bijojo, jaučiu, buvo linkęs į tai, kad nutraukti nėštumą. Bet vaikelio norėjo ir jis... Tikėjomės, sakėme - o gal??? O gal viskas bus gerai??? Daktarai sakė, kad viena iš trijų mano situacijoje miršta. Širdį spaudė baimė... vis vien pasiryžau nieko nedaryti... "Teesie man pagal Tavo Valią" - vaikščiojau su šia mintimi... Kalbėjausi su vaikeliu, raminau, kad nieko nebijotų, kad labai jį myliu, ir, duos Dievas, išgyvensime. Nedavė. 12-ą savaitę vaikelio netekau... Tačiau jis žuvo anksčiau. Gal net jaučiau, kada tai įvyko. Mane visas tas kelias nėštumo savaites persekiojo Rondo daina apie juodą paukštį. Manau, kad Dievas, apvaizda ar kas kuo tikite, pasirinko už mane. Po 3 metų įsivaikinome 6 savaičių berniuką. Nuo trijų metukų užauginome mergaitę. Nedrįstu balsuoti, nes bijau. Dabar esu labai reikalinga vaikams. Jie ne biologiniai, tačiau mano širdies vaikai, nuostabūs visais nuostabiausiais dalykais. Tikiu, kad sūnus gali būti ta pati sielutė, kuri išėjo tada... Nes jis gimė po 3 metų. Mūsų ryšys išties ypatingas.
Nebalsuoju... Nes tarsi bijau... Niekada negali žinoti. Esu dėkinga savo mylimam vyrui už saugančią meilę. Už tai, kad niekada nesinuodijau vaistais dėl to, kad nebūtų vaikų. Nieko neteisiu, nes man priimtina mintis: "kas be kaltės, lai meta į mane akmenį". Tiesiog pasidalinau savo mintimis... Galvoju, kad mano istorija labai patvirtina pirmą anketos punktą. Kai išeitis pati ateina net ir sunkiausioje situacijoje.