Sveiki. O aš manau, kad norinti antroji pusė pertraukos, gali perspėti ir apie trečiojo asmens buvimą...kai turi ilgą draugystę, nusistovėjusius santykius ir atsiranda žmogus, kuris tau lyg ir parodo dėmesį, tada susisuka galva ir galvoji, ar pasinerti į naujus santykius, ar visgi likti ten kur ir esi... Labai jau savanaudiškas dalykas, manau, ta pertrauka...kai vienas laukia, vis galvoja, nemiga naktim, nori būti kartu, draskosi širdelę, o kitas bando atrasti save, kitą ar dar nežinia ką...neradęs parbėga atgal ir lyg ir turėtų viskas būti gerai, bet savaime atsiranda kažkokia tuštuma ir įvykis įstringa ilgai... Pragyvnau dvi skausmingas draugystes ir su pertraukomis ir su barniais ir panašiai, ir tikrai manau, kad pertrauka yra tik viena iš išsiskyrimo priemonių...
labai teisisngai pasakyta kad liektu tas jausmas, gal net baime kur kad tai atsitiks dar karta, manau kad jei jau ji noretu pas men grizti as nebeprijimciau, kad ir kaip ja myliu, kad ir kaip sunku bebutu pasakyti ne.. nors aisku viskas nuo situacijos priklausytu..bet siuo metu taip atrodo... Ateneja labai skaudu kad jus tai patyrete, tikekimes, kad daugiau nei jums nei man tai nepasikartos
Nebūtinai ta pertrauka signalizuoja apie trečią asmenį arba ketinimą palikti. Tiesą sakant aš irgi esu ant tos ribos, kad norėčiau pertraukos. O norėčiau jos dėl to, kad pavargau nuo priekaištų, žeminimų, prieš mane buvo pakelta ranka, mano draugas tapo irzliu bambekliu. Nesakau, kad aš aukso grynuolis, bet aš bent jau stengiuosi kažką daryti santykių labui. Darau tai, ko anksčiau nedariau ir kas jam nepatiko, jog nedarydavau to ar ano ir panašiai. Neseniai buvom susipykę taip stipriai, kad žodžių neturėjau tam išreikšti ir po to karto mąstau apie pagyvenimą atskirai tiesiog. Na, čia gautųsi tokia pertraukia. Santykiai lieka, tačiau gyvenam atskirai. Vis dar nežinau, kaip pasielgti. Iš vienos pusės pailsėčiau tiek aš, tiek jis, nebebūtų "terpės" susipykti ir t.t. Galbūt ir rutina prasisklaidytų. Vis dar galvoju...galvoju...ir registruoju kiekvieną manęs menkinimą. Anksčiau dar aš pasisvaidydavau, kad va aš tokia, o tu va toks. Dabar tenka tik tylėt ir klausyt, kokia bloga esu aš. Tai vargina...užtai ir norisi miegoti vienai savo nuosavoj lovoj ir negalvoti apie tai, kada vėl susipyksim.
Kai myli, tai viskas pasidaro labiau komplikuota. Bijai likti viena ir panašiai. Galvoji, kad viskas pasikeis. Visokios panašios iliuzijos šiaip ar taip sprendimas artėja ir aš jį priimsiu atsibodo stengtis tik man vienai tiesą pasakius. Nors stengiuos dar visai trumpą laiko tarpą, bet kai matai, kad kitas žmogus visiškoj stagnacijoj, jokių pokyčių, tai žinai...
manau isivaizduoju ka tu jauti ir ka nori pakeisti.. nu zinau kad sirdziai labai sunku issakyti, bet tik noriu pasakyti kad nekestum smurto, nes tai yra labai blogai... manau stengtis labai reikia, aisku tik noro yra..
Nebūtinai ta pertrauka signalizuoja apie trečią asmenį arba ketinimą palikti. Tiesą sakant aš irgi esu ant tos ribos, kad norėčiau pertraukos. O norėčiau jos dėl to, kad pavargau nuo priekaištų, žeminimų, prieš mane buvo pakelta ranka, mano draugas tapo irzliu bambekliu. Nesakau, kad aš aukso grynuolis, bet aš bent jau stengiuosi kažką daryti santykių labui. Darau tai, ko anksčiau nedariau ir kas jam nepatiko, jog nedarydavau to ar ano ir panašiai. Neseniai buvom susipykę taip stipriai, kad žodžių neturėjau tam išreikšti ir po to karto mąstau apie pagyvenimą atskirai tiesiog. Na, čia gautųsi tokia pertraukia. Santykiai lieka, tačiau gyvenam atskirai. Vis dar nežinau, kaip pasielgti. Iš vienos pusės pailsėčiau tiek aš, tiek jis, nebebūtų "terpės" susipykti ir t.t. Galbūt ir rutina prasisklaidytų. Vis dar galvoju...galvoju...ir registruoju kiekvieną manęs menkinimą. Anksčiau dar aš pasisvaidydavau, kad va aš tokia, o tu va toks. Dabar tenka tik tylėt ir klausyt, kokia bloga esu aš. Tai vargina...užtai ir norisi miegoti vienai savo nuosavoj lovoj ir negalvoti apie tai, kada vėl susipyksim.
Sveiki, jau maciau tokia tema yra, bet ten nenorejau kitam zmogui tersti tai gi pradesiu cia atskirai.
Pradesiu nuo pasakojimo apie savo draugyste. Esam mes jauni, po 20 metu, pradraugavom metus ir 2 menesius. Draugyste nuo pat pirmu dienu buvo tobula. Tikrai visada buvau toks kuriam priesingos lyties atstoviu demesio netruko, bet su ja tiesiog jauciausi taip... KITAIP, kol supratau, kad as be jos negaliu gyvent. Nu negaliu! Ejo laikas isejau as i "voiske" kol ten buvau ji tris menesius praverke, manes pralauke, grizau ir santykiai buvo net gi geresni negu pries man isvykstant. Meile buvo ne tik is mano puses, bet ir is jos. Ji pastoviai kartodavo, kad jokio kito nenori ir nenoretu, kad nezinotu ka be manes daryt. Ir tikrai, viskas ejosi tobulai. Tiesiog kaip ir pas visus, retkarciais uzeidavo pykciu, bet tie pykciai budavo momentiniai ir valandos begi mes susitaikydavom. Ir per situs metus laiko nei karto, nei trupucio nebuvau padejes kojos kur zinociau, kad jei nepatiktu, net pasiziurejes i jokia kita nebuvau, nes as ja taip beprotiskai myliu, kad man be jos NIEKO nereikia. Ir zinau, kad ji jauciasi lygiai taip pat, nes per daug gerai ja pazystu, kad ji dabar mane taip apgautu. Budamas kariuomenej as "siek tiek" praradau kantrybe, o ir mociute mano mylimiausia numire kol ten buvau, tai gi grizau siek tiek su trumpesniais nervais. Ir, kad ir koks menkas pyktis iskildavo as pasakydavau, kad viskas, skiriames, trenkdavau durim ir iseidavau. Aisku, kai as esu toks kaip degtukas, greitai uzsidegu, greitai ir uzgest. Po pusvalandzio grizdavau ir ji nei puses zodzio nepasakius mane priimdavo atgal. As suprasdavau, kad darau blogai... Po paskutinio mano tokio pasispardymo ji pasake, kad nori pertraukos... Ji sako, kad mane myli, kad su jokiu kitu but nenori, bet, kad ir su manim but dabar nenori, kad tiesiog nori pabut viena. Bet kai paklausiu ar busim dar kada kartu, kiek visas sitas uztruks ji sako "nezinau kiek uztruks ir nezinau kaip jausiuosi po to, nezinau ar busim kartu". Viskas skamba taip lyg ir ji mane jau galutinai palieka ir nebenori matyt, bet tuo paciu va kalbejau ne karta su jos mama apie sita(su kuria ji pasitaria) tai mama sako, kad ji irgi pergyvena, verkia, nevalgo, bet dabar tiesiog nori but viena. Sedi per dienas namuose ir viskas. Pati ji mamai yra pripazinus, kad is manes gauna viska ir geresnio niekada net ir nerastu ir pripazysta, kad gal ir gailesis veliau, bet dabar jai reikia pabut vienai. Ir as nesuprantu. Nusaukit mane, bet nesuprantu KODEL jai viso sito reikia. Kodel jei ji mane myli taip elgiasi? Moterys prasau padekit, patarkit, kaip man ja susigrazint. Nes be jos as savo gyvenime NIEKO nenoriu. Siuo metu man didziausia depresija, per savaite 7kg numeciau ir stogas jau prie nuvaziavimo ribos... Kodel ji tiesiog negali man pasakyt, kad palauk savaite, dvi,tris ar menesi ir vel busim kartu...
Manu todėl kad tikrai nežino kaip bus toliau.... Pats sakei, kad darei blogai su tais savo išsišokimais "skiriamės"... taip nu tieisog egalima kentėjo kentėjo daugiau negali gyventi taip, kad bijotų kažką daryti nes jsu vėl grasinsite skyrybomis... jei tiesiog trūko kantrybė.
Palauk kurį laiką, gal grįš... gal pagalvos praeis jai pyktis ir grįš.
Bet kolkas manau turi apsvarstyti ir tą glaimybę, kad negrįš. Nes tikrai yra kažkas blogai jei ji kaip tu sakai sako kad geresnio neras ir vistiek ryžtasi skyrybomis tai tikrai yra kažkas negerai...
Nežinau ar verta pabandyt pasikalbėti gal pamėgink, bet net nežinau.
O gal kuriam laikui palik ją vieną, užsiimk savo veikla nors ir kaip keistai skambėtu nes tikiu kad tau atrodo kad negali nieko daryti... bet daryk, susirask darba pradėk mokytis, parodyk jai kad gali kažkuo imtis kažką daryti dėl jūsų abiejų ateities...
O šiaip iš Jūsų laiško man užkliuvo tai kad kalbate tik apie save kad Jūs taip ir taip darot, kad jūs buvot ten ir ten kad Jūs kaip ji sako idealus ir tokio neras niekur... trūksta man jos pozicijos ir vaizdo. Gal iš tiesų ją Jūs per daug užspaudėte santykiuose ir ji nori tiesiog pailsėti ir atsikvėpti?
nu kaip supratau, tai cia tu esi kaip ir kalciausias...duok draugei ramiai pabuti, jei ji tikrai myli tave tai busit kartu, o jei nebusit tai reiskia ir nemylejo..zinau kaip yra sunku kaip mylimas zmogus papraso pertraukos, as jau pats toje pertraukoje apie tris menesius..paciam tai buvo, kad ir nevalgiau ir nemiegojau:) bet eina laikas pradedi mastyti kitaip, ir pradedi galvoti kitaip.. manau protingiausia butu duok tu jei biski pailseti, o paskiua imkis ryztingai veiksmu, stenkis ja suzaveti, atvirai kalbek su ja, neslepdamas visko.. bet manau turi pasikeisti pats, ir i viska reaguoti ramiau...
praejo apie pora menesiu, pati drauge parase, susitikome puodeliui kavos.. labai daug kalbejome, ir labai daug ka issiaiskinome, nuo paprasciausiu dalyku, nuo paciu maziausiu dalykeliu, iki paskutiniu dalyku kurie ivyko per ta laikotarpi.. mano jausmai jei tikrai neisbleso, o gal net ir sustiprejo, ir kuo toliau jie tuo labiau stipreja..nezinau kaip net pasakyti toki jausma, tik zinau kad esu ja beprotiskai isimylejas.. taigi viska su drauge apkalbeje, ir nusprendme pabuti draugais pabendrauti ir jei viskas gerai pabandyti buti pora.. issiaiskinome ka dareme blogai, ko truko ir kas buvo gerai.. gal ir durnas esu kad sutikau..bet sirdziai negaliu isakyti, jei myliu tai myliu, ir nieko pakeisti negaliu, kad ir kaip noreciau... tikiuosi kupidonas isaus pora streliu i mus...
Myliu as ją taip, kad rankas ir kojas dėl jos atiduočiau tiesiog blogai dariau ir to nesveikai gailiuosi. Bandžiau as šnekėti, atsiprašiau, nuoširdžiai apgailestauju tikrai dėl savo poelgių, bet ji dabar kategoriškai sako, kad DABAR nedraugausim, bet ir nežino ar vėliau draugausim. Tikrai žinokit tokioj nevilty, kad nebėra gyvenimo... Betka atiduočiau, kad tik vėl būtume kartu. Ar yra tikimybė?
