QUOTE(Ji. @ 2009 05 17, 13:50)
Kol kas esu tame laiko tarpe kai dar yra laiko, vestuvės tik planuojamos, būsimasis pasipiršo, bet suvokiant, kad tai nebe svajonės, o apsisprendimas tuoktis, imu baimintis.
Lyg ir neidealizuoju vyro, žinau jo minusus ir pliusus. Labai myliu ir dėl jausmų esu tikra. Man su juo gera, pasitikiu juo, žinau kad tai vyras kuris rūpinasi manimi ir myli mane, yra atsidavęs ir t.t. Tai žmogus, kuris yra geriausia, ką galėjau surasti. Bet yra kelios neigiamos savybės, kurios kartais mane varo iš proto. Ir galvoju ar tokios smulkmenos nesugadins santykių.
Esu nusiteikus tekėti tik vieną kartą. Neduok Diev, jei ir išsiskirsim ir po to kažką sutiksiu, nenoriu tekėti antrąkart. Žodžiu santuokai teikiu labai didelę reikšmę, ne dėl štampo pase o psichologiškai.
Vis dažniau aplanko mintys ar teisingai darau. Ganėtinai kvaila. Atrodo žinau, kad jis mano žmogus, bet būna kad pagaloju, jog tas "žinojimas" yra vien dėl to, kad jį myliu. Lyg ir noriu su juo praleisti visą gyvenimą, bet bijau suklysti.
Kažkokia keista savijauta
Kazkaip paskaiciau Tavo pamastymus ir net ramiau sirdyje pasidare. As galvojau, kad as viena tokia nesusipratusi. As irgi turiu kazkokia neapsakoma baime, bet ji nesusijusi nei su suknemis nei su kitais vestuviniais reikalais, man pats tas faktas kad tu ir jis busite kartu likusi gyvenima. Tada pasiziuri i tevus, draugus, uosvius matai privalumus, dazniausiai trukumus ir galvoji, kaip tokiais nepavirsti. Taip pat didele baime tureti seima, vaikucius ir neduok dieve kad nors atsitinka ar tau ar vyrui, kaip toliau gyventi. Dar ta 40 meciu vyru krize, susuka visiems smegenis, viska meta ir gyvena su mazvaikemis (mano tecio pavyzdys), maciau kaip mama vargo kol mus uzuaginoo, o dabar kaip ir nebera tiek rupesciu, laisvu laiku dziaugtis nera kada, nes sveikata neleidzia.
Visa tai mane taip gasdina, kad negaliu. Psichologiskai labai vargina. liko menuo su trupuciu ir net nebelaukt pradejau, lyg mintyse stumiu tolyn.
kas baisiausia visi prikaisioja kad man protas susisuko nuo rupesciu ir sako gal ne tas vyras.....o is tikruju jis tas, su kuo noriu kurt seima, bet tie vidiniai demonai gadina viska ir baisiausia niekas to neuspranta.
kazkaip dekui, kad parasei savo mintis, supratau, kad as nesikraustau is proto =]
turbūt kaip visad, ne toks jau baisus velnias, kokį jį piešia... 
bet viskas praėjo puikiai, tad dabar labiau jaudina naujų namų interjeras, darbas, mokslai... O vestuvių laukiu panašiai kaip bet kokios kitos didelės šventės.
(na visa beda yra finansuose 
) bet tikiu ta diena isaus. Bet nepaisant to fakto as labai daug svarstau ar tai tas zmogus, na gal ne visai taip, bet ar as tikrai visa likusi gyvenima galesiu taikytis, su vienokiom ar kitokiom jo savybem, kurios man ne prie sirdies. Kartais save pagaunu mastant, kad jis toks kaip mano tetis, o as tokio vyro nenoriu. Tada visai juodos mintys uzklumpa, kad kartosiu mamos gyvenima (o jos man gaila, matant kaip ji atidave save visa mums, turedama vyra, kuriam daug kas px). Na bet gi nera vienodu zmoniu, tai kazkaip veju salyn tas blogas mintis 
