QUOTE(šeimos kaklas @ 2013 03 13, 03:17)
susnervinau.Pati esu tikinti, bet vat tokių pabažnų pamokslautojų tai negaliu klausytis.
Man atrodė,kad vaikams jų reikia.Stengiausi palaikyti tą mistišką,kursuose apdainuotą kraujo ryšį.Ir ilgai nesupratau,kad vaikams nuo to ne geriau...Bet kai giminės kategoriškai išsigynė nežadėję vežtis vaikų į gimtadienį,o Vyšnia girdėjo tą pokalbį (paprašiau labiau pasvert savo žodžius kalbant apie viešnages)jai tarsi kas atsirišo:papasakojo,kad nusivežę labai klausinėja apie gyvenimą ir vis klausia,gal pas kitą tetą norėtų,gal ten būtų geriau...(nors vaikai daugiau kaip du metus mus vadina tėvais,o ne dėde ir teta)

Mergaitė pradėjo verkt kalbėdama ir sako: mamyte,mes čia jau pripratę,nenorim niekur kitur .O apie tą žadėtą ir neįvykusią viešnagę jie ėmė pasakot tik grįžę po išvykos.Todėl nemanau,kad patys susigalvojo,ar neteisingai suprato:Mes pakviesti vasario 8d į tetos S.gimtadienį.Ir mėnesį laiko planavosi,kalbėjo,laukė.Tokių kartų buvo daug.Aš labai suprantu,kad kartais ir geriausius planus tenka keisti,koreguoti.Bet yra telefonai.Nenori kalbėti su manim,gali skambinti Vyšniai.Nes vaikai kaip ant adatų,tą savaitgalį vis prie lango,sudirgę,įsitempę...
Mano charakteris auksinis - todėl toks sunkus